Atnaujintas 2008 m. gruodžio 3 d.
Nr. 91
(1684)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ar pagrįstos šnipų paieškos lietuviškos žiniasklaidos sferose

Gintaras VISOCKAS

Buvęs Krašto apsaugos ministerijos
viceministras Jonas Gečas (kairėje)
ir buvęs karinės žvalgybos
ir kontržvalgybos direktorius
Gintaras Bagdonas. Jie turėtų žinoti,
ar Povilas Malakauskas susijęs
su neteisėtu generolo
Jono Kronkaičio sekimu

Tikriausiai visi skaitėme politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus straipsnį „Keista pažintis: VSD ar minčių policija?“, paskelbtą pačioje lapkričio pabaigoje net dviejuose leidiniuose – interneto portale alfa.lt ir dienraštyje „Lietuvos žinios“. Neskaičiusiems trumpai priminsiu, kas jame buvo rašoma. Ogi įtakingas politikos komentatorius tvirtina, esą neseniai ne savo iniciatyva turėjęs susitikimą su lietuviškojo saugumo pareigūnu. Tas susitikimas nebuvęs džiugus. Mat VSD pareigūnas leido suprasti, esą K. Girniumi „domisi svetimos šalies saugumas“. Maža to: tos svetimos šalies saugumas, pasak VSD darbuotojo, „galbūt mėgins su K.Girniumi susitikti seminare ar kokiame nors kitame renginyje“.

Su kuriais žurnalistais geriau nebendrauti?

Ką apie šį keistą perspėjimą mano pats politikos apžvalgininkas? K. Girnius netiki, jog svetimos valstybės agentai mėgintų su juo kontaktuoti. K. Girnius įsitikinęs, jog lietuviškas VSD šitokiu būdu subtiliai praneša, esą jo straipsniai yra kenksmingi šaliai, tad jis turėtų liautis juos rašęs. Tokia K. Girniaus pozicija paremta kai kuriais netiesioginiais įrodymais. Sakykim, su politikos apžvalgininku susitikęs VSD darbuotojas, remiantis paties K. Girniaus žodžiais, teigė, girdi, kai kurie žurnalistai sąmoningai ar nesąmoningai kenkia Lietuvai. K. Girnius taip pat teigia, kad VSD vadovas Povilas Malakauskas, susitikęs su būsimu premjeru Andriumi Kubiliumi, leido suprasti, esą „su kai kuriais žurnalistais ministrui pirmininkui geriau nebendrauti“.

Panoro slapta susitikti „Žemaičių alinėje“

O kokias išvadas derėtų daryti mums, eiliniams mirtingiesiems? Pirma, tikiu, kad VSD pareigūnas iš tiesų susitiko su politikos apžvalgininku K.Girniumi. Prieš keletą metų esu patyręs labai panašų nutikimą. Tuo metu krašto apsaugos ministerijai vadovavo Linas Linkevičius, karinės žvalgybos ir kontržvalgybos (Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM) veiklą kuravo viceministras Jonas Gečas, o karinės žvalgybos ir kontržvalgybos vadovo pareigas ką tik pradėjo eiti Gintaras Bagdonas. Taigi vos tik „antrukų“ vadovu tapo G. Bagdonas, sulaukiau anoniminio skambučio. „Antrukų“ direktorius G. Bagdonas paprašė kuo greičiau susitikti neutralioje vietoje – kad ir „Žemaičių alinėje“ Vilniuje. Numaniau, kodėl su manimi, žurnalistu, panoro susitikti pats Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos vadovas. Tuo metu dirbau didelį tiražą turinčiame kaimiškos tematikos leidinyje, vadovavau karinės tematikos priedui „Vardan Lietuvos“. Žodžiu, daug ir dažnai rašiau karinėmis temomis, beje, ne taip jau retai ten pasirodydavo mano ne tik pagiriameji, bet ir kritiniai straipsniai. Žinoma, kritikos susilaukdavo ir Antrojo departamento pareigūnai. Tad jau iš anksto buvau nusiteikęs sunkiam pokalbiui: diskutuoti teks būtent apie karinės žvalgybos – kontržvalgybos reikalus.

Karinės žvalgybos bosas elgėsi arogantiškai

Taigi prieš keletą metų „Žemaičių alinėje“ nutiko labai panaši istorija į tą, kurią nūnai papasakojo politikos apžvalgininkas K.Girnius. Skirtumas tik toks, kad Antrojo departamento vadovas, lyginant su K. Girnių kamantinėjusiu VSD pareigūnu, elgėsi be jokių skrupulų, agresyviai, arogantiškai. Jis pareiškė esąs labai nusivylęs mano rašiniais ir pabrėžė, jog nedelsiant privalau liautis rašyti apie Antrąjį departamentą. Tiek pagiriamuosius, tiek kritinius straipsnius. Suprask, man negalima net Antrojo departamento vardo minėti. Jaučiausi mažumėlę nustebęs, bandžiau diskutuoti. Ironizavau, nuo kada Antrasis departamentas tapo nekritikuotina „šventa karve“? Tačiau tąkart karinės žvalgybos ir kontržvalgybos vadovas nebuvo linkęs leistis į diskusijas ar juolab derybas. Kaip kirviu nukirto: jei negalima gilintis į karinių žvalgų veiklą, vadinasi, negalima. Ponui iš karinių struktūrų nepažadėjau, jog liausiuosi rašyti kritinius straipsnius. Pareiškiau manąs, jog savo publikacijomis padedu, o ne kenkiu vienai iš slapčiausių įstaigų. Jam tiesiai į akis pasakiau: nedarykite klaidų, ir man nebus apie ką rašyti.

Stulbinančiai greitai kilo karjeros laiptais

Tiesa, tuo metu mano padėtis buvo kebli. Karinės tematikos priedą iš dalies finansavo Krašto apsaugos ministerija. Tad nesutikdamas paklusti karinei cenzūrai rizikavau, jog KAM vadovybė liausis pinigais remti „Vardan Lietuvos“. Ir vis dėlto keistąjį susitikimą „Žemaičių alinėje“ nusprendžiau viešai, kaip ir K. Girnius, aprašyti spaudoje. Nutariau nesiduoti stumdomas nei G. Bagdono, nei kitų. Leidau sau turėti savo nuomonę ir ją viešai reikšti. Ir skaudžiai nukentėjau. Nenoras šokti pagal karinės cenzūros dūdelę gana greitai atsirūgo mano asmeninei karjerai. Po maždaug pusmečio KAM nepratęsė sutarties dėl „Vardan Lietuvos“ leidimo, redaktorius nusprendė nebeleisti priedo, o aš likau be darbo. Štai kuo baigėsi, vaizdžiai tariant, mano, civilio žurnalisto, konfliktas su Antrojo departamento vadovybe. Manęs tąsyk niekas negynė – nei žurnalistų sąjungos, nei žurnalistų draugijos, nei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai. O tuometinis Antrojo departamento vadovas stulbinančiai greitai kilo karjeros laiptais.

Žvalgybos mielai verbuoja žurnalistus

Pateikdamas šiuos faktus visiškai nesigailiu, jog pasielgiau būtent taip, kaip liepė sąžinė. Būti pastumdėliu, jaustis bailiu, elgtis kaip pataikūnui – menkas malonumas. Dėliodamas visus „už“ ir „prieš“ tenoriu atkreipti skaitytojų dėmesį: žvalgybų ir žurnalistų tarpusavio santykius analizuojantis politikos apžvalgininko K. Girniaus straipsnis vertas rimtų, gilių, išsamių diskusijų.

Juolab kad ne visos ir politologo K.Girniaus išdėstytos mintys priimtinos. Jis, be abejo, teisus, kai sako, esą „demokratinės šalies saugumas neturi teisės mėginti veikti savo nuomonę reiškiančius gyventojus“. Neginčytina, neabejotina aksioma. Bet tiesa ir tai, kad Rusijos slaptosios tarnybos labai dažnai ir, beje, sėkmingai verbuodavo įtakingus užsienio šalių žurnalistus, kad šie savo labai įtakinguose ar mažiau įtakinguose leidiniuose dėstytų Kremliui naudingas tiesas, faktus, idėjas. Atvirai kalbant, „plautų mums smegenis“.

Dezinformacija – Rusijos pamėgtas triukas

Prisiminkime štai kad ir šias dvi Rusijoje iki šiol tebeveikiančio Dezinformacijos biuro kadaise atliktas operacijas – „Trestą“ ir „Sindikatą – 2“. Šiomis operacijomis sovietų dezinformatoriai sugebėjo neutralizuoti visą rusų emigracijos veiklą, nukreiptą prieš sovietinę santvarką ir bolševikus. Šią pergalę pats to nesuvokdamas sustiprino ir monarchistas Vasilijus Šulginas. Kremlius leido jam neva slapta atvykti į sovietų Rusiją ir savo akimis pamatyti, „kaip gerai gyvena rusai, valdomi bolševikų“. V. Šulginas nežinojo, kad čekistai viską iki smulkmenų žino apie jo vizitą į Rusiją. Naivuolis V. Šulginas net neįtarė, kad aplink jį dieną naktį sukinėjasi dezinformacijos specialistai ir rodo tik gražiąją (iškreiptą, netikrą) Rusijos pusę. Grįžęs į Vakarus apkvailintas monarchistas V. Šulginas ėmėsi rašyti knygą apie rojų, kurį „Rusijoje sukūrė bolševikai“. Štai kokius vaisius atneša sumaniai panaudota dezinformacija.

Arba kad ir liūdnai pagarsėjusio prancūzų rašytojo ir publicisto Anri Barbiuso istorija. Trečiąjį dešimtmetį sovietų dezinformatoriams pavyko papirkti žymų prancūzų rašytoją ir publicistą Anri Barbiusą. Papirkimui skirti pinigai atsipirko su kaupu – žymusis rašytojas prirašė dešimtis sovietų Rusiją liaupsinančių rašinių įtakinguose Vakarų Europos leidiniuose.

Šaltojo karo metais sovietai dezinformaciją dažniausiai išplatindavo tokiu būdu: mažai žinomame leidinyje, leidžiamame kokioje nors neįtakingoje valstybėlėje, pasirodydavo Kremliaus užsakytas rašinys, o jį vėliau persispausdindavo SSRS slapta finansuojami įtakingi dienraščiai Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, buvęs sovietų žvalgybos bosas Leonidas Šebaršinas tvirtina, jog kiekviename Vakarų Europos ar JAV leidinyje galima rasti bent vieną žurnalistą, kuris sutiktų už didelius pinigus paskleisti Maskvai naudingas, tačiau neteisingas žinias. Tas pats L. Šebaršinas prisipažįsta, kad jo tarnybai parsidavėlių žurnalistų nepavyko rasti tik viename amerikiečių dienraštyje – „The Washington Post“. Visi kiti, jeigu tikėsime sovietų saugumiečio žodžiais, nusižengdavo taisyklei „niekada nemeluok“.

Liko neva kvailio vietoje

Tokių kvapą gniaužiančių istorijų čia galima pripasakoti dešimtis. Nejaugi šių faktų politologas K. Girnius nežino? Nejaugi apie šiose istorijose papasakotus žurnalistus galima pasakyti tik tiek, jog jie „reiškė savo asmeninę nuomonę“? Nė kiek neabejoju, jog šiandieninė Rusija elgiasi panašiai kaip šaltojo karo laikais, gal tik dar gudriau, išradingiau, sumaniau. Jei Kremliui pavykdavo rasti klusnių trubadūrų įtakinguose Vakarų leidiniuose, tai paieškos Lietuvoje, man regis, yra dar sėkmingesnės. Peržvelkime dešimtis pastarųjų kelerių metų žymesniųjų leidinių publikacijas ir išvysime, jog lietuviškoji žiniasklaida pasiskirsčiusi maždaug į dvi skirtingas grupes. Vieni žurnalistai šaukia, esą Rusijos negalima kritikuoti net tada, kai ji okupuoja Gruziją, nes Lietuva, erzindama Kremlių, nukentės ekonomiškai. Kiti tvirtina, jog Lietuvai apie Rusijos agresyvumą bei Rusijos keliamus pavojus privalu kalbėti tiesiai, atvirai, be užuolankų. Kuri žurnalistų stovykla labiausiai neramina VSD analitikus? Prie kurių derėtų priskirti patį K. Girnių, kuris, pavyzdžiui, sakė netiesą, tvirtindamas, jog Lietuva, palaikydama Gruziją, Europos Sąjungoje liko „vienui viena“? Net europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis neiškentė nepareiškęs viešos pastabos K. Girniui, samprotaujančiam apie neva kvailio vietoj atsidūrusią Lietuvą. Pasirodo, Lietuvos parama Gruzijai Europos struktūrose surado ne tiek jau mažai pritarimo.

Ar patikimi tie, kuriems privalu ieškoti įtakos agentų?

Visiškai suprantama, kad lietuviškasis VSD šnipų ieško ir žiniasklaidos sferose. Beje, šiame ginče svarbus ir dar vienas klausimas: ar patikimi būtent tie, kuriems privalu ieškoti įtakos agentų? Prisiminkime teiginius apie neteisėtą generolo Jono Kronkaičio sekimą. Kai Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms vadovavo J. Kronkaitis, viešumoje pasirodė pranešimų, esą kiekvienas jo žingsnis buvo atidžiai sekamas Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos agentų. Šių eilučių autoriui teko rašyti ir apie J. Kronkaičio sekretorę, kurią, kai kurių šaltinių teigimu, nesėkmingai bandė užverbuoti tie patys agentai iš Antrojo departamento. Taip pat būta pranešimų, jog su tuo galimai neteisėtu J. Kronkaičio kontroliavimu buvo susijęs ir tuometinis KAM viceministras P. Malakauskas, dabartinis VSD vadovas. Manoma, kad apie šiuos dalykus neblogai išmanąs ir J. Gečas, kadaise ėjęs KAM viceministro pareigas ir kuravęs Antrojo departamento veiklą. (Šių eilučių autorius maždaug prieš mėnesį buvo susisiekęs su buvusiu KAM viceministru J. Geču, bet šis iki šiol vengia duoti interviu.) Tačiau šie įtarimai nė kiek nepakenkė P. Malakausko karjerai: keletą metų padirbėjęs STT vadovu jis netrukus tapo VSD vadovu.

Beje, P. Malakauskas iki šiol Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariams nepateikė tos garsiosios slaptos pažymos, kurioje kalbama apie įtartinų, tačiau galingų verslo struktūrų įtaką Lietuvos žiniasklaidai.

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija