Atnaujintas 2008 m. gruodžio 3 d.
Nr. 91
(1684)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Pristatytas filmas apie Lietuvos sovietizaciją

Aušra ARMINAITĖ

Spalio pradžioje Kaune, „Danielos“ viešbutyje, ilgametis „Amerikos balso“ lietuviškųjų laidų vedėjas, dabar VU Žurnalistikos katedros dėstytojas Romas Sakadolskis pristatė filmą „Raudonasis teroras gintarinėje pakrantėje“ („The Red Terror On The Amber Coast“) apie Lietuvos sovietizaciją.

Idėja sukurti filmą Deividui Ridžui gimė Lietuvoje, kai jis apsilankė buvusioje KGB būstinėje Vilniuje. Ši vieta jam pasirodė tokia šiurpi, kad nutarė apie tai papasakoti kitiems. Kai pas jį atvažiavo jo draugas Kenas Gumbertas (Ken Gumbert), jie abu nusprendė sukurti filmą.

Filmą pirmiausia jie skyrė savo tautiečiams amerikiečiams, kuriems norėjo papasakoti apie tai, ką savo tėvynėje patyrė į Ameriką atvykę lietuviai. Amerikoje jie asimiliavosi, tačiau išgyvento skausmo ir siaubo niekada nepamiršo, o vietiniai amerikiečiai menkai įsivaizduoja, ką teko patirti nuo siaubingo režimo nukentėjusiems emigrantams. Amerikiečių sąmonėje, kaip sakė R. Sakadolskis, apie šių kraštų istoriją yra skylė. Šimtai milijonų žmonių nežino, kas vyko. Amerikiečiai, sakė R. Sakadolskis, – geri žmonės, ir jie negali įsivaizduoti, kad XX amžiuje galėjo būti naikinami žmonės.

Filmo medžiagą kūrėjai surinko bendraudami su išlikusiais gyvais nukentėjusiaisiais nuo Sovietų Sąjungos režimo, kalbėdamiesi su mūsų šalies istorikais ir politikos bei visuomenės veikėjais, kovotojais už Lietuvos nepriklausomybę. Filmo kūrėjai taip pat sulaukė didelės pagalbos iš KGB muziejaus Vilniuje ir iš Lietuvos bei Latvijos nacionaliniuose archyvuose dirbančių žmonių. JAV lietuvių bendruomenė taip pat pateikė daug vertingos informacijos ir leido naudotis lietuviškais archyvais.

Filmo statymą finansavo patys autoriai, o parėmė Lietuvių fondas. Autoriai tikisi, kad šį filmą jiems pavyks parodyti per JAV valstybinę televiziją.

Pristatydamas filmą R. Sakadolskis sakė, kad atvežti į Lietuvą šį filmą jį paprašė Amerikos skautai. O Kauno skautų idėja – išplatinti šį filmą Lietuvoje. Autoriai tikisi sukurti komercinį šio filmo variantą, po kelių savaičių gal turėsime ir filmą lietuviškai. Filme autoriai klausinėja žmones, išgyvenusius terorą, buvusius partizanus, pogrindžio organizacijų atstovus, nukentėjusius nuo KGB, išvežtus į Sibirą. Pasakojama ir apie ginkluotą pasipriešinimą. Filmas atskleidžia esminius sovietinės tikrovės bruožus, jame daug nuotraukų iš partizaninės kovos laikų, vaizdų iš kančios vietų...

Tylus, bejėgiškas skausmas, išsiveržęs kalbančiai moteriai po tiek metų... Ji buvo devintas vaikas, paėmė tėvelį į kalėjimą, ir ji daugiau jo niekada nebematė. Nuo režimo nukentėjo paprasti žmonės. Jie nieko negalėjo tada pakeisti, iš jų tiesiog atėjo atimti tai, ką jie turėjo – brolius, seseris, tėvus, namus. Jiems vis dar trūksta tų, kurių neteko.  

Į partizanus išėjo norėdami išvengti blogesnio – išvežimo, suėmimo. Buvęs partizanas pasakoja, kad tai buvo paprastų žmonių gyvenimas, kurie mylėjo, tuokėsi, buvo jauni. Jiems partizaninio gyvenimo tikrovė atrodė labai romantiška – patiko kareiviai su uniformomis, tai ir išėjo į partizanus.

Partizanai neturėjo galimybių laimėti prieš sovietinę KGB, jie galėjo tik mirti. Mirti Sibire arba mirti čia, Lietuvoje, ginant savo idealus.

Filme istorikai ir visuomenės veikėjai pasakoja ir apie vėliau besitęsusią pogrindinę veiklą, represijas. Filme kalba ses. Nijolė Sadūnaitė, kuri 1974 m. už 6 puslapius nelegalios spaudos buvo nuteista devyneriems metams. Taip pat kalba Antanas Terleckas, brolis Julius Sasnauskas. Pamatome ir dar nesenus vaizdus iš Sąjūdžio mitingų, kai juose dalyvavo pilnos aikštės žmonių. Nepamiršta ir tai, kad žmonių ryžtas siekti Lietuvos nepriklausomybės, saugant savo valdžią, strateginius pastatus, buvo toks stiprus, kad, kaip sakė filme kalbinamas prof. Vytautas Landsbergis, „jauni žmonės buvo pasiryžę numirti – su viltimi ar be vilties“.  

Filmo veiksmas baigiamas 1993 metais, kai Lietuva jau gyveno be sovietinės kariuomenės.

 Pasak prof. Aleksandravičiaus, svarbiausia, kad šitą filmą pamatytų Vakaruose, nes Vakarai turi jausti kaltę dėl to, kad paliko Lietuvą likimo valiai.  Kun. Robertas Grigas, Lietuvos „Caritas“ generalinis direktorius, pritarė, kad filmą svarbu parodyti Vakarų publikai, tačiau,  svarbu parodyti ir Rusijos publikai, nes rusai nežino tikrų istorijos faktų. Taip pat filmą turėtų pamatyti Lietuvos piliečiai, moksleiviai. Vakarai džiaugiasi, sakė jis, kad nuteisti naciai, bet nenori, kad Niurnbergo procesui būtų pristatyta Rusija, Kinija ar Šiaurės Korėja. Pasak jo, Lietuvoje žmonės yra mąstantys ir pamatyti faktai galėtų pakeisti jų mąstymą. Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė pastebėjo, kad Seimo nariams į valstybinę šventę nepavyko prisikviesti jaunimo. Tik čečėnas plk. S. Madalovas atsivedė 60 vaikų. Pasak kino kritiko Ramūno Aušroto, geriausia, kai vaikai patys pamato bunkerius, pamato, kokiomis sąlygomis partizanai gyveno ir kovojo, patiria stiprių įspūdžių. Jam pasirodė, kad šitame filme yra per mažai emocijų. Dabar žiūrovai įpratę, sakė jis, kad per vieną sekundę patiriamos trys emocijos, dėl to jis nerodytų šio filmo mokykloje mokiniams (neemocingas filmas padarytų nuobodžia tokią svarbią temą – A. A.). Lietuvos genocido ir rezistencijos muziejaus Kauno skyriaus direktorius Darius Juodis pastebėjo, kad yra kai kurių netikslumų – pavyzdžiui, parinkta nuotrauka vaizduojanti partizanus, kur šalia partizanų vado J. Lukšos stovi ne partizanai, o agentai, vietoj partizanų rodomi tarybiniai partizanai. Tačiau, anot jo, ir mokykloje filmo rodymui pritartų, kaip priims vaikai, priklauso nuo mokytojo pateikimo. Tremtinių knygynėlio direktorė E. Čaplikienė taip pat apgailestavo, kad žmonės žino tik tris partizanus. Pasigedo 1941 m. birželį Lietuvos Ateities Fronto paskelbtos atkurtos nepriklausomybės paminėjimo ir Lietuvos partizanų savo kraujo kaina nunešto laiško Popiežiui – paguodos ir nuraminimo šauksmo, kur prašoma Popiežiaus užtarimo Lietuvai.

R. Sakadolskis sakė, kad filmo autoriai, be abejo, susidūrė su daugiau sunkumų nei filmai, kurie turi milijoninį biudžetą. Kaip sakė Mykolas Drunga, šitą filmą turėjo sukurti ne amerikiečiai, o lietuviai.

Manau, ištaisius kai kuriuos netikslumus arba įspėjus apie juos tuos, kurie žiūrės šį filmą kaip gryną dokumentiką, filmas galėtų būti rodomas Amerikoje ir Lietuvoje kaip iliustracija, o su kuo susidūrė lietuvis. Kai tautiečiai savo vargus  pamatytų kitų akimis, jiems patiems būtų lengviau suprasti, kad dėl jų kalti ne jie, o budeliai.  

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija