Atnaujintas 2008 m. gruodžio 5 d.
Nr. 92
(1685)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Finansų krizei esame pasmerkti

Politikai, verslininkai, buvę aršūs ateistai, sovietinės nomenklatūros darbuotojai, televizijos kameroms stebint dalyvauja šv. Mišiose ir su rimta veido išraiška per kunigų pamokslus svarsto verslo planus  ir politinius projektus.  O aš vis dėlto tikiu į Dievą. Dievą, sukūrusį šį pasaulį ir įterpusį į jį žmogų. Dievą, kuris per savo pranašus suteikė žmonijai elgesio taisyklių sąvadą, Dievą, kuris kartą perspėjęs baudžia už jo įsakymų nesilaikymą. Ir baudžia ne tik atskirus individus, bet ištisas tautas. Dievas ne tik maloningas, bet ir visagalis. Tuo abejojantys gali pasidomėti Sodomos ir Gomoros atveju.

Mes, krikščionys, o jei tiksliau – mūsų  protėviai, pirmieji įsisavino dieviškąsias taisykles ir pradėjo jų laikytis. Su išlygom, klysdami, bet vis dėlto… Galbūt todėl mes dabar esame civilizacijos priešaky. Kol kas dar priešaky. Kodėl kol kas?  Nes kaip galėdami stengiamės laužyti aukštąsias išminties taisykles ir tampame amoraliai nedvasiškais.

Nepastebimai krikščioniškoji visuomenė tapo vartotojiška, kuriai pagrindinė dievybė yra pinigai. Praktiškai meldžiamės amerikiečių kolonistų ainiams, tuo nusižengdami pirmajam ir antrajam Dievo įsakymui.

Mes paleistuvaujame. Masiškai ir meniškai. Mylimės atsitiktinai, trise, keturiese. Kartais lovose atsiranda jau ir vaikų. Vyrai santykiauja su vyrais, o moterys su moterimis. Tai nuodėmė. Mes nebepažįstame normos ir patologijos – sujaukėme juoda su balta ir gavome pilką purvą. Homoseksualų paradai žygiuoja sostinių gatvėmis panašiai, kaip nacių Vokietijoje žygiavo Hitlerio sekėjai.  Bet istorija prisimena, kokia Trečiojo reicho pabaiga.

Mes patiriame malonumą iš seksualinių orgijų, pamiršdami, jog vyro ir moters meilės santykių pagrindinis tikslas – palikuonių atsiradimas. Senovės Romos matronoms, žaidžiančioms meilės žaidimus su vergais, irgi nebuvo laiko gimdyti. Ir kas? Atėjo barbarai ir Roma palūžo klykaujant prievartaujamoms moterims ir sužalotiems vyrams.

Mes žudome. Sutinku, mūsų įstatymai yra švelnūs, todėl savo tautiečius, nors jie ir maniakai ar smogikai, mes bandome perauklėti kalėjimuose. Ir visas pulkas gynėjų sergi jų teises. Bet mes vis dėlto žudome. Masiškai, slapta, prisidengę gerumo misijomis, naujomis technologijomis. Elektronika viską atlieka pati, leisdama išvengti kraujo šilumos ant rankų.

Mes melagingai liudijame prieš savo artimą.  Juodą vadiname balta ir atvirkščiai, žiūrint, kaip mums naudingiau. Dvigubi standartai tapo mūsų norma. „Jis šunsnukis, bet savas šunsnukis…“ – šie F. Ruzvelto žodžiai gali būti baltosios rasės devizu.

Vagiame. Anksčiau neįsivaizduojamu mastu. Vagiame išlavintais ir nepriekaištingais įstatymų požiūriu veiksmais. Mes vagiame, versdami silpnesnes tautas dirbti ir pardavinėti savo produkciją  mums palankiomis kainomis. Kodėl kokios nors Kinijos ar Tailando darbininkas, dirbdamas tai pačiai europietiškai kompanijai, uždirba  dvigubai mažiau negu amerikietis, gyvenantis iš socialinės pašalpos?

Nebaudžiamos vagystės ištvirkino mus. Savo gimtosiose šalyse  nenorime dirbti buities darbų, būti kiemsargiais ar statybininkais. O kam? Juk apstu arabų ir kitų svetimšalių. Štai ir vargingiausi kvartalai aplink Europos sostines užsipildo atvykėliais. Tik labai tai ne į gera, nes ir atvykėliai turi teisių, ką kartas nuo karto ir parodo. Prisiminkime riaušes Paryžiuje…

Amerikiečiai, naudodamiesi stipriausiojo teise, perša savo vertybes pasauliui. Viskas paprasta – kam dirbti, kvaršinti galvas, jei galima nupirkti. „Pinigai – ne visagaliai“, – pasakysite. Taigi, kad ištekliai nesibaigtų, yra daugybė intelektualių, talentingų jaunų mokslininkų iš vargingesnių šalių, kurie už sąlyginai mažą sumelę padvigubins biudžetą. Neseniai išgirdau tokį genialų pavyzdį. Amerikiečių džinsai, kurie visam pasauliui kainuoja šimtą dolerių, patiems JAV gyventojams kainuoja dvidešimt penkis centus. Būtent tiek kainuoja vieno šimto dolerių banknoto atspausdinimas.

Niekada nesusimąstėte, kodėl pasaulio ekonominė krizė mažiau palietė, tarkime, kinus? O todėl, kad kinai gamina prekę. Be to, ir Dievui svarbiau darbštuoliai, o ne dykaduoniai vartotojai.

Finansų rinka, besimaitinanti iš didžiųjų valstybių įnašų, didėjo kaip muilo burbulas. Bet kiekvienas muilo burbulas anksčiau ar vėliau sprogsta. Štai ir sprogo didžioji finansų rinka. O kadangi jos statybinė medžiaga – eurai ir doleriai – įsiskverbė į daugelio šalių ekonomikas, sudrebėjo visas pasaulis.

Štai ir išvada… Akivaizdu, jog tautos, nevertinančios Dievo įsakymų, yra pasmerktos. Taip nutiko Sodomai ir Gomorai, senovės Romai, taip nutiks ir kitiems.

Margarita Ševeliova

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija