Atnaujintas 2008 m. gruodžio 10 d.
Nr. 93
(1686)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Apmulkinti du milijonus lietuvių – lengva

Gintaras VISOCKAS

Gruodžio 2-ąją Vilniuje, Mokslų Akademijos salėje vyko mokslinė konferencija „Sąjūdžio vertybės ir jų likimai“. Joje dalyvavo daug žymių politikos, visuomenės, kultūros, žiniasklaidos atstovų. Tarp jų – Kovo 11-osios Akto signatarai – filosofai Romualdas Ozolas ir Bronislavas Genzelis, Zigmas Vaišvila, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Povilas Gylys, advokatas Kęstutis Čilinskas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius Darius Varanavičius, ekonomikos analitikas Raimundas Kuodis. Konferencija užtruko iki vėlyvos popietės. Perskaityta keliolika vertingų pranešimų, nors nė viena kalba nebuvo optimistinė. Visi konferencijos organizatoriai, pranešėjai bei svečiai pripažino, jog Sąjūdžio vertybių, kurios buvo deklaruojamos Atgimimo pradžioje, nūnai neliko nė kvapo.

Liko už borto, kvailio vietoje

Sąjūdžio iškelti postulatai, įpareigojantys moraliai, garbingai elgtis, o svarbiausia – nuoširdžiai rūpintis bei ginti valstybės interesus, niekur neprapuolė. Tačiau per du atgautos nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvą ištiko sunkiai paaiškinamas politinio pobūdžio paradoksas: pagrindinėse, strategiškose ir net labai svarbiose valstybinėse institucijose įsitvirtino tie veikėjai, kuriems nusispjaut į šalies interesus. Per šiuos du nepilnus dešimtmečius turtingiausiais Lietuvos žmonėmis tapo nesąžiningiausi, negarbingiausi, nepadoriausi ir ne patys darbščiausi verslininkai. Milijonieriams nerūpi Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės interesai. Tie politikai, kultūros ir visuomenės veikėjai, kuriems nuoširdžiai skauda, kai Lietuva apiplėšinėjama, kai iš jos tyčiojamasi, liko už borto, kvailio vietoje.

Įtikinėjo patys save

Konferencija surengta tarsi ir be priekaištų. Per kelias valandas valdžiai išsakyta daug karčių, fundamentalių priekaištų. Bet jei kas nors manęs paklaustų, kokia iš jos nauda, teliktų gūžtelėti pečiais. Geriausiu atveju – tik minimali. Nes, pirma – konferencijoje nedalyvavo tie, kuriems buvo priekaištaujama. Mokslų Akademijoje nemačiau nei prezidentų, nei premjerų, nei parlamentarų, nei „Leo LT“ savininkų. Antra, konferencijoje nedalyvavo ir stambiausios, įtakingiausios televizijos bei dienraščiai. Jei jie neatvyko į renginį, vadinasi, didžiausius tiražus turinčiuose leidiniuose bei televizijose apie valdžiai išsakytus priekaištus nebus ištarta nė žodžio. Tai reiškia, kad tūkstančiai laikraščius skaitančiųjų bei TV žiūrinčiųjų nieko nesužinos apie tai, kokias problemas kėlė, sakykim, buvę parlamentarai Z. Vaišvila ar R. Ozolas. Vadinasi, konferencijos organizatoriai bei dalyviai įtikinėjo tik tuos, kurių įtikinėti nereikia. Vaizdžiai tariant, įtikinėjo patys save. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. (Ypač graudu pasidarė, kai dauguma konferencijos dalyvių, per pietų pertrauką sočiai prisivalgę sumuštinių ir į valias atsigėrę kavos bei arbatos, nebesugrįžo į posėdžių salę).

Kam ta brošiūra reikalinga

Ne sykį girdėjau konferencijos organizatorius prašant, kad visi kalbėję iš tribūnos pateiktų raštiškus savo pranešimų variantus. Mat apie renginį žadama išleisti atskirą knygutę. Leiskite paklausti, kam ta knygutė bus reikalinga? Ar jei knygutę įteiksime „Leo LT“ savininkams, šie perskaitys pranešimus ir susigės, susipras, atsiprašys mūsų visų ir ims elgtis taip, kaip naudinga valstybei? O gal pranešimų brošiūra bus platinama provincijoje ir pasieks Skuodo ar Akmenės gyventojus? O jei ir pasieks, tai ar žmonės skaitys tuos pranešimus ir patikės tuo kas parašyta? Juk visi žinome iš savo karčios asmeninės patirties: pranešimus bei pareiškimus skaityti – nuobodu.

Geriau taip, negu nieko

Klausimą, kokia nauda iš šių konferencijų, pateikiau kolegai žurnalistui Dariui Varanavičiui, redaguojančiam žurnalą „Valstybė“. Šis atsakė taip, kaip ir tikėjausi: „geriau tokia konferencija, negu nieko“. Pritariu šiai pozicijai ir, be abejo, raginu organizatorius kuo daugiau rengti panašaus pobūdžio susitikimų. Dalyvavimas tokiose konferencijose – prasmingas. Tik viešai aiškindamiesi, tik viešai diskutuodami galime pasiekti konkrečių rezultatų. Tuo pačiu noriu atkreipti dėmesį į ne mažiau svarbesnį dalyką – vien kalbų šiandien neužtenka. Nesąžiningiems valdininkams bei nesąžiningiems politikams dabartinė mūsų laikysena labai paranki. Jie tik ir džiūgauja, kad vis dar „verdame savo sultyse“. Jiems to tik ir tereikia: „jūs, vargo pelės, piktinkitės savo uždaruose rateliuose mūsų godumu, egoizmu, besaikiu išlaidavimu, o mes ir toliau jus išnaudosime“. Ypač skaudu regėti tuos patriotus, kurie, surengę diskusiją ar konferenciją, kurios poveikis valdžiai ir visuomenei – minimalus, mano esą labai svarbūs, reikšmingi, išmintingi. Tačiau nesąžiningiems valdininkams ir verslininkams tik juoką kelia koks nors naujas visuomeninio judėjimo išplatintas pareiškimas, o tą pareiškimą parašiusieji, žiūrėk, jau ir didybės manijos apimti. Tik pamanyk, parašė atvirą laišką prezidentui ar premjerui! Kad tas laiškas nepasiekė adresato, kad buvo čia pat buvo išmestas į šiukšlių kibirą, – nebesvarbu.  

Kasmet prarandame milijardą

Konferencijoje „Sąjūdžio vertybės ir jų likimai“ įsiminė žurnalisto D. Varanavičiaus teiginys, kaip Lietuva galėtų kasmet sutaupyti apie milijardą litų. Verslininkai su kuriais jis yra bendravęs, tvirtina, jog mūsų šalis neišnaudoja visų įmanomų alternatyvių elektros gamybos būdų. Omenyje turimos vėjo jėgainės bei atsinaujinančio biokuro deginimo įmonės. Pasirodo, yra lietuvių verslininkų, kurie norėtų statyti vėjo malūnus bei biokurą deginančias įmones. Tačiau jie susiduria su dideliu biurokratų pasipriešinimu bei ne visuomet pamatuotais žaliųjų nuogastavimais dėl galimo teršalų padidėjimo.

Nenoriu skaičiuoti už kiek – milijoną ar pusę milijono – mūsų verslininkai galėtų pasistatyti vėjo jėgainių, kiek galėtų įrengti, sakykim, žilvičius deginančių įmonių. Svarbiausia yra tai, kad alternatyviaisiais būdais pasigamindama elektros energijos, Lietuva kasmet iš Rusijos galėtų pirkti apie 20 proc. dujų mažiau, nei dabar. Tai – maždaug milijardas litų, kuris liktų mūsų kišenėse. Žurnalistas D. Varanavičius pateikė šių metų vasarą jo vadovaujamame žurnale paskelbtus probleminius interviu su alternatyviųjų energijos resursų puoselėtojais Lietuvoje. Beje, šie argumentai paremti pasauline praktika. Didžiojoje Britanijoje, Portugalijoje ir Skandinavijos šalyse atsinaujinantys bioresursai seniai tarnauja žmonėms, siekiant kuo pigiau pasigaminti elektros energijos. Lietuvoje – viskas aukštyn kojomis. Bet keisčiausia, kad mes, lietuviai, dėl to nė kiek nesipiktiname. Iš mūsų kišenių kasmet išplėšiama apie milijardas litų, kurie papildo mums nedraugiškos Rusijos biudžetą, o mes elgiamės kaip romios avelės, lyg kitaip ir būti negali. Mes pasitenkiname tik kalbomis ir straipsnių rašymu. Neorganizuojame prie įstaigų, kurioms privalu taupyti kiekvieną mokesčių mokėtojo centą, jokių protesto akcijų.

Imkime pavyzdį iš Kaliningrado

Žurnalistas D. Varanavičius pasakojo, kad rusai dabartinę Kaliningrado sritį numatę paversti patrauklia turistams. Ten numatyta statyti prabangius, prašmatnius lošimo namus, pritrauksiančius turtingus kazino mėgėjus iš viso pasaulio bei – per 100 prabangių viešbučių su įvairiausiais sveikatingumo, sporto kompleksais. Kaliningradas ilgainiui taptų toks pat garsus kaip Las Vegas. Jis taptų milžiniškus pinigus pritraukiančia poilsio ir pramogų zona. O mes, lietuviai, iki šiol niekaip nepakeičiame detaliųjų Palangos planų, beje, rengtų dar sovietinės okupacijos metais. Kuršių Neriją reikėtų palikti ramybėje. Tai – unikalus gamtos kampelis, kur žmogaus veikla nepageidautina. Tačiau Palangą ir Klaipėdą mes ne tik galime, bet ir privalome paversti turizmui patrauklesniais kurortais. Tačiau mūsų verslininkai niekaip nepajėgia išsireikalauti net leidimų Palangos aerouosto plėtrai. Ten, kur mažas aerouostas,– mažai ir komfortą vertinančių turistų. Kur mažai komfortą branginančių turistų, ten mažai pelno ir investicijų. Žodžiu, ir čia mes, lietuviai, tik begėdiškai mulkinami, elgiamės tarsi romios avelės – po atsakingų institucijų langais nerengiame triukšmingų protesto akcijų, nors, regis, iš turizmo verslo gyventi norinčių palangiškių bei klaipėdiečių – tūkstančiai.

Apie kovą su korupcija konkrečiai nekalbama

Konferencijoje kalbėjęs advokatas Kęstutis Čilinskas atkreipė dėmesį į tai, kokie buvo pirmieji naujai išrinkto premjero Andriaus Kubiliaus žingsniai. Naujai paskirtasis premjeras pirmiausiai susitiko su šalies prezidentu Valdu Adamkumi, paskui iš karto nuskubėjo pas liūdnai pagarsėjusius „Leo LT“ savininkus. Advokatas K. Čilinskas mano, kad premjeras „Leo LT“ savininkams pažadėjo, jog šis valstybei pragaištingas projektas nebus kvestionuojamas, todėl jie, „Leo LT“ savininkai, gali ramiai miegoti. Bet jei gali ramiai miegoti keliolika „Leo LT“ savininkų, vadinasi, ramiai miegoti negali visi kiti Lietuvos žmonės. Pasak advokato K. Čilinsko, toks premjero A. Kubiliaus žingsnis – labai iškalbingas (išsamus interviu su advokatu K. Čilinsku bus paskelbtas šio penktadienio numeryje). Jis vaizdžiai byloja, kieno interesus ginti žada naujasis ministras pirmininkas. Konferencijoje taip pat buvo atkreiptas dėmesys į dar vieną iškalbingą detalę. Prieš pat rinkimus net 12-a visuomeninių organizacijų oficialiai kreipėsi į A. Kubilių, reikalaudamos aiškiai, konkrečiai pasakyti, ar, tapęs premjeru, jis naikins sandorius su „Leo LT“. Advokatas K. Čilinskas pabrėžė, kad tąsyk būsimasis premjeras neatsakė nieko konkretaus. Kreipimąsi pasirašiusioms visuomeninėms organizacijoms patarė atidžiau įsiskaityti į konservatorių - krikščionių demokratų programą. Deja, programoje konkrečiai nežadama, kad „Leo LT“ sandoriai bus naikinami. Ten kalbama tik apie kovą su korupcija, bet niekur nekalbama kaip konkrečiai tai bus daroma. Manoma, kad dėl neskaidraus „Leo LT“ sandorio Lietuvos biudžetas neteko maždaug 8 mlrd. litų pajamų, kurių premjeras nežada bandyt susigrąžinti. (8 milijardai atimti, beje, iš mūsų visų kišenių, o mes dėl to nesurengėme nė vienos protesto akcijos prie Vyriausybės rūmų).

Neikime pirkti į jų parduotuves

Šiandien tėra aktualūs du klausimai: kodėl šitaip atsitiko ir ką reikia daryti, kad padėtis pasikeistų iš esmės? Deja, minėta konferencija atsakymų į šiuos klausimus nepateikė. O juk išeičių tikrai esama. Paklauskime, kaip pasielgtų Vakarų Europos valstybių piliečiai, sužinoję, kad iš jų kišenių apgaulės būdu išvilioti milijardai? Labai greitai išeitų į gatves. Ir protestuotų masiškai, protestuotų ilgai, triukšmingai. Protestuotų taip, kad valdžia būtinai išsigąstų. Tiesa, lietuviai niekada nepasižymėjo tokiu karštakošiškumu, agresyvumu. Sutinku, kad mes ne visuomet turime elgtis taip agresyviai, kaip prancūzai, danai ar belgai, daužantys parduotuvių vitrinas, deginantys automobilius. Gatvių riaušės tikrai nereikalingos. Mes neturime teisės toleruoti smurto. Mes galime apsieiti be vitrinų daužymo ar automobilių deginimo. Štai kad ir „Leo LT“ atveju. Manote, jos savininkai nėra pažeidžiami? Manote, kad jie neturi savojo Achilo kulno? Mūsų – daug, o jų – saujelė. Tiesiog eidami apsipirkti į maisto prekių parduotuves, „Leo LT“ savininkams priklausančius prekybos centrus aplenkime. Neužsukime į juos ir tada, kai ten prekės kaštuos pigiau, ir tada, kai jų parduotuvė arčiau mūsų namų, nei, sakykim, „Pupa“ ar „IKI“. Ir netrukus pamatysime, kaip jų pasipūtimas, didingumas, reikšmingumas ims mažėti.

Perfrazuojant konferencijoje „Sąjūdžio vertybės ir jų likimai“ kalbėjusius, galima taip pasakyti: nepadoriai, nesąžiningai, antivalstybiškai besielgiančius priverskime elgtis padoriai, sąžiningai, valstybiškai. Jei nepriverčiame elgtis padoriai konferencijomis, pareiškimais, straipsniais, tada priverskime boikotais. Tą padaryti mes pajėgūs. Mūsų, vidutiniokų, – per du milijonus. Nejaugi apmulkinti du milijonus žmonių – taip paprasta ir lengva?..

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija