Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Pasirinkimas naujai Vyriausybei: oligarchai ar tauta

Advokatas Kęstutis Čilinskas

Kaip derėtų vertinti pirmuosius naujojo premjero Andriaus Kubiliaus žingsnius? Ką slapta pažadėjo „Leo LT“ savininkams konservatorių - krikščionių demokratų lyderis? Kieno interesus – oligarchų ar vidutiniokų – pasišovusi ginti naujoji Seimo dauguma? Kuo pavojingos Lietuvos valstybei idėjos, kurias propaguoja kai kurie Laisvosios rinkos instituto ekspertai? Kaip parlamente buvo sužlugdytas alternatyvusis projektas, konkuravęs su akivaizdžiai neteisėtu „Leo LT“ sumanymu? Kiek milijardų litų praradome, leidę įsigalėti „Leo LT“ milijonieriams? Kodėl Rusijai naudinga, kad artimiausiu metu nepasistatytume naujos atominės elektrinės? Apie tai su buvusiu Seimo nariu advokatu Kęstučiu ČILINSKU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Kaip apibūdintumėte šiandieninę Seimo daugumą? Ar ji bus darbinga? Sieks realių permainų? Rūpinsis ne tik turtingųjų, bet ir vidutiniokų bei labiausiai finansiškai pažeidžiamų piliečių reikalais? Galų gale – kiek ši valdžia išsilaikys?

Ši valdžia nėra visiškai nauja. Dabartiniame Seime ir Vyriausybėje nemažai politikų, kurie nėra politikos naujokai, nes politikoje darbuojasi tikrai ne vieną kadenciją. Dabartinių politikų išskirtinis bruožas tas, kad jie tai sueidavo į koalicijas, tai – išsiskirdavo, pasitraukdami neva į opoziciją. Tačiau realios, darbingos, principingos opozicijos taip ir nesulaukdavome. Eiliniam Lietuvos piliečiui dažnai sunku susigaudyti, ką reikia laikyti opozicionieriais, o ką – valdančiąja koalicija. Politikai tai sueina, tai vėl susipyksta, paskui, vėl žiūrėk, bučiuojasi. Žodžiu, visi trokšta būti kuo arčiau valdžios. Vieni kitus keisdami, mintyse sako: „tu jau pasimėgavai valdžia, dabar leisk man pasidžiaugti“. Šitaip tvirtindamas omenyje pirmiausiai turiu vadinamąjį „2K“ – socialdemokratų partijos lyderio Gedimino Kirkilo ir konservatorių - krikščionių demokratų vadovo Andriaus Kubiliaus tandemą. Be abejo, skirtumų, nesutarimų, ginčų visuomet pasitaikydavo, tačiau pačiais svarbiausiais, pačiais aktualiausiais klausimais tiek pozicija, tiek opozicija visuomet sutardavo ir susitardavo. Štai kad ir spręsdami garsųjį „Leo LT“ projektą. Tarp dviejų stambiausių, svarbiausių partijų lyderių G. Kirkilo ir A. Kubiliaus esminių nesutarimų dėl „Leo LT“ nebuvo ir nėra. Skirtumas tik toks: kas iš jų šiuo metu yra valdžioje.

Dabartiniame Seime daugumą turi konservatoriai, vadovaujami Andriaus Kubiliaus? A. Kubiliui patikėtas net premjero postas. Mums tarsi derėtų ir džiaugtis? Tačiau jo pristatyta antikrizinė programa verčia suklusti: kieno gi interesus pradeda ginti Tėvynės Sąjunga?

Formaliai žiūrint, dabartinis Seimas – naujas Seimas. Jame esama ir politikos naujokų, kurie sudarė naują, spalvingą parlamento daugumą. Tačiau akivaizdu, kad naujasis Seimas bendromis pastangomis, pasitelkdamas ir naujuosius, ir senuosius parlamentarus, tęsia tuos darbus, kurie buvo pradėti ankstesniųjų valdžių. Lietuvos piliečiams nederėtų turėti iliuzijų. Kaip ir ankstesnysis, taip ir dabartinis Seimas rūpinasi ne pensininkų, ne mažas pajamas gaunančiųjų, ne smulkiojo ir net ne vidutiniojo verslo interesais. Ir vakar, ir šiandien valdžia labiausiai globoja stambiuosius monopolistus. Žiūrima ne didžiosios tautos dalies interesų, žiūrima, kad kuo patogiau ir ramiau gyventi būtų mūsų stambiesiems oligarchams. Jiems atiduodamos ir lengvatos, ir svarbiausias, pagrindinis valstybės turtas, būtent jiems kuriami įstatymai ir įstatymų pataisos. Visiems kitiems – kas liko, jei iš viso kas dar liko.

Ne visa žiniasklaida atkreipė dėmesį į tai, kokie pirmieji buvo naujojo premjero Andriaus Kubiliaus žingsniai. Tuoj po pokalbio su Prezidentu Valdu Adamkumi naujasis premjeras iš karto patraukė pas „Leo LT“ savininkus. Apie ką jie ten kalbėjosi, kokiais pažadais dalinosi?

Ir vakarykštė, ir šiandieninė valdžia oligarchų skriausti nesiruošia. Atkreipčiau dėmesį į šį iškalbingą faktą. Pirmieji premjero Andriaus Kubiliaus žingsniai – ne atsitiktiniai. Pirmasis jo kaip premjero vizitas buvo pas Prezidentą Valdą Adamkų. Čia nieko keisto, nieko įtartino, nieko smerktino. Tačiau antrasis jo vizitas buvo pas „Leo LT“ vadovus. Būtent antrasis vizitas byloja, jog A. Kubilius, kaip ir jo pirmtakas G. Kirkilas, čia neketina nieko keisti iš esmės. Būtent šiuo susitikimu naujasis premjeras atskleidė savo tikruosius ketinimus, parodydamas, kas jam yra gyvybiškai svarbu. O gyvybiškai svarbūs, nepaisant rinkiminių pažadų kovoti su korupcija, būtent geri santykiai su „Leo LT“ savininkais. Net ir aklam aiškiai matyti, kad ir naujoji valdžia pagrindinę ekonominės krizės naštą, visus bjauriausius mokesčius suvers ne ant oligarchų, ne ant monopolistininkų, bet ant neturtingiausių šalies piliečių pečių. A. Kubiliaus Vyriausybė neturi deramo plano, kaip išbristi iš ekonominės krizės. Jau akivaizdu, jog naujasis premjeras vargu ar puls įgyvendinti esminius pokyčius. Lietuva į ekonominės krizės duobę puolė dar ir dėl „Leo LT“ projekto, bet ekonominių sunkumų priežastys kažkodėl nelikviduojamos. Imamasi kovoti ne su priežastimi, bet su pasekmėmis. Nors „Leo LT“ savo elgesiu skriaudžia ne tik pensininkus, bet ir visą kitą verslą – smulkųjį, vidutinįjį.

Kaip „Leo Lt“ savininkus pamaloninti žada naujasis premjeras?

„Leo LT“ savininkai – neliečiami. Nors jie ir taip jau monopolistai, jiems žadama atiduoti dar keletą naujų energetikos objektų. Visų pagrindinių partijų sutarimu. Ar mokesčiai lietuviškiesiems oligarchams padidėjo? Ne. Be kita ko, jiems leista padidinti elektros energijos kainas. Lietuviškoji valdžia leido padidinti kainas nepaisant net Europos Sąjungos direktyvų, nerekomenduojančių bei draudžiančių krizės metu didinti elektros energijos kainas. Taigi aš tvirtinau ir tvirtinsiu, kad bent šiuo metu visos svarbiausios tradicinės šalies partijos, esančios tiek valdžioje, tiek opozicijoje, ištikimai tarnauja ne valstybės, bet oligarchų interesams.

Ar reikalinga Lietuvai nauja Energetikos ministerija, jei beveik visa energetika jau atsidūrusi privačiose rankose?

Man visiškai nesuvokiama, kodėl šiuo sunkmečiu nuspręsta kurti naują Energetikos ministeriją. Prieš rinkimus ir tuoj po rinkimų daugiausiai balsų surinkę konservatoriai - krikščionys demokratai tvirtino apie būtinumą taupyti, ir še tau kad nori – nutaria kurti naują ministeriją. Jų kalbos, jog nereikės papildomų išlaidų, jog čia tik kitų ministerijų mažinimo bei skaldymo pasekmė, – demagogiškos. Praktika byloja, kad jeigu kuriamas naujas departamentas, ministerija ar komitetas, be papildomų išlaidų niekaip neišsiversi. Beje, Energetikos ministerija visiškai nereikalinga dar ir dėl to, kad visi pagrindiniai energetikos objektai, kuriuos turėjo Lietuva, jau atiduoti į privačias rankas. Tad niekaip nesuprantu, ką veiks naujosios ministerijos darbuotojai? Tarnaus privačiam verslui už mokesčių mokėtojų pinigus? Čia įžvelgiu tik vieną dalyką: kažkam iš valdančiosios daugumos pritrūko ministro ir viceministrų, sekretorių, patarėjų postų, štai jie ir kuria jiems, bet ne valstybei reikalingą įstaigą. Beje, mes jau turime Ūkio ministeriją, kuri, mano paskaičiavimais, per metus suvalgo apie milijardą mūsų biudžetinių litų. O naudos iš tos Ūkio ministerijos – nedaug. Kai buvo garsieji ginčai tarp valstybės ir „Leo LT“, tai Ūkio ministerija, kaip kas bekalbėtų, palaikė ne valstybės, bet oligarchų poziciją. Ūkio ministerija elgėsi kaip privataus verslo advokatė.

Energetikos ministerija tokiai valstybei kaip Lietuva visiškai nereikalinga. Pasižiūrėkime, kaip su šiais reikalais tvarkosi kitos Europos Sąjungos valstybės. Mano užsakymu atlikti tyrimai byloja, jog Europa (pvz., kad ir Prancūzija, Graikija) taip neišlaidauja. Ten panašius reikalus tvarko viena – Finansų – ministerija. Daugelis ES šalių neturi nei energetikos, nei ūkio ministerijų. Tiesiog pačioje Finansų ministerijoje veikia specializuoti departamentai, kurie rūpinasi specifiniais energetikos, ūkio ar statybų klausimais.

„XXI amžiaus“ paskaičiavimais, visa krizės našta guls ant neturtingųjų pečių. Jiems į biudžetą įvairių mokesčių pavidalu teks papildomai įnešti apie 1,5 milijardo litų, o milijonieriams – tik 0,5 milijardo. Juk tokia pozicija – netoleruotina?

Diržus susiveržti reikės visiems, išskyrus oligarchus. „XXI amžiaus“ paskaičiavimai teisingi. Iš neturtingųjų gyventojų įvairių mokesčių pavidalu tikrai bus atimta liūto dalis. Valdžiai reikia kaip nors pripildyti biudžetą pinigais. O kaip jį papildysi realiomis finansinėmis įplaukomis, jei visi pelningiausi energetikos objektai be privatizavimo, lengvatinėmis sąlygomis, perleidžiami į privačias rankas. Nesileisiu čia į smulkmenas, tačiau negaliu nepabrėžti: į privačias monopolistų rankas atiduodamos dvi elektrinės, skirstomieji tinklai ir visa tai, kas susiję su elektros energijos gamyba, tiekimu, pardavimu. Tai – ne vienas milijardas litų! Mano paskaičiavimai tokie. Jei „Leo LT“ projektą būtume kūrę skaidriai, rengiant viešą pardavimo konkursą, jei konkurse būtume leidę dalyvauti eurointegracinio pobūdžio įmonėms, jei draustumėme į vienas rankas sukoncentruoti gamybos, tiekimo ir pardavimo svertus, į šalies biudžetą nūnai suplauktų apie 8 milijardai litų. („Leo LT“ – tai maždaug 8 mlrd. litų, kurie galėjo papildyti mūsų šalies biudžetą.) Ir mums jokios ekonominės krizės šiandien būtų nebaisios.

Ką reiškia vadinamasis „kryžminio finansavimo“ modelis, taikomas, be kita ko, ir „Leo LT“?

„Leo LT“ – tai monstras, kuris dabar išlošia bet kokiu atveju. Jiems statyti naujos atominės elektrinės nebūtina, jiems rūpintis elektros tinklų tiesimu į Vakarus nereikia. Būdami monopolistai jie gali dar labiau pakelti elektros energijos kainas, nes tiek ankstesnioji, tiek dabartinė valdžios jų atžvilgiu elgėsi impotentiškai. Jiems taip pat nedraudžiama kasmet išsimokėti milžiniškus dividendus, nors valstybei savo dalies dividendų išmokėti akcininkai neleidžia. Be kita ko, „Leo LT“ savininkams leista sukurti kryžminio investavimo modelį. Visi puikiai žinome, kad „Leo LT“ ir „Maxima“ savininkai – beveik tie patys žmonės. Taigi „Leo LT“ leista sudaryti specialias sutartis su savo prekybos centrais dėl elektros energijos tiekimo. Esmė čia tokia: „Leo LT“ leidžiama tiekti energiją savo prekybos centrams, tačiau kiek kitokia tvarka, nei visiems kitiems elektros energijos pirkėjams. Ekspertai, kurie gilinosi į šią problematiką, mano, jog čia galimi korupciniai ryšiai. Šios gudriai sumanytos schemos pagalba „Leo LT“ gali, pabrėžiu – gali, pasidaryti naujų įspūdingų viršpelnių, kuriuos apmokėsime mes, mokesčių mokėtojai. Galima štai tokia kuriozinė situacija: išlaidas už dieną naktį įspūdingai apšviečiamus prekybos centrus padengia ne tik „Leo LT“ savininkai, kas būtų natūralu, bet visi mokesčius mokantys piliečiai, o tai jau prieštarauja sveikam protui ir logikai.

Kaip Jūs vertinate Lietuvos laisvosios rinkos instituto propaguojamas idėjas?

Nuo tokių „idėjų“ mes šiandien neapdrausti, nes nei G. Kirkilas, nei A. Kubilius šioms taisyklėms nesipriešina. Tiesa, naujajame Seime esama parlamentarų, kurie prieštarauja keliaklupsčiavimui prieš oligarchus. Padorių, sąžiningų, principingų Seimo narių esama daugelyje frakcijų. Puikiai žinau, kad toli gražu ne visi ir Tėvynės Sąjungos nariai pritaria A. Kubiliui. Tačiau šiuo metu pirmuoju smuiku partijoje groja būtent A. Kubilius. Naujoji Seimo dauguma remiasi Laisvosios ekonominės rinkos ekspertais. Nūnai Laisvosios rinkos instituto atstovas tampa net teisingumo ministru! Šis žingsnis akivaizdžiausiai rodo, kieno interesus ir teises gins mažiausiai ketverius metus mūsų teisėsaugos institucijos. Ogi tų, kuriems visiškai nusispjauti į vargingiausiųjų sluoksnių rūpesčius. Miršti iš bado? Mirk. Jei nenori gyventi pusbadžiu, tapk milijonieriumi. Čia tavo reikalas. Jei nesugebi tapti milijonieriumi, tai pats ir kaltas. Maždaug tokia filosofija vadovaujasi Lietuvos laisvosios rinkos šalininkai. O juk tokia nuostata – neteisinga. Šiandieniniai iškreipti, nesąžiningi įstatymai milijonieriais Lietuvoje leidžia tapti tik saujelei žmonių. Beje, ydingų įstatymų dėka toji saujelė lobsta visai ne dėl to, kad yra labai darbšti, gabi, protinga. Tiesiog šiandien Lietuvoje galiojantys įstatymai kai kam sudaro galimybę pasiimti tai, kas nepriklauso. Pateiksiu asmeninį pavyzdį. Man buvo sudaryta galimybė Žemaitijoje paveldėtą žemę persikelti į Vilnių ar Vilniaus rajoną. Kitaip tariant, man, kaip valdžios atstovui, buvo galima teisėtu būdu ne itin brangiai Žemaitijoje kaštavusią žemę perkelti į Vilnių ir žymiai padidinti savo nekilnojamojo turto vertę. Aš to nepadariau. Nes toks įstatymas, nors juridiškai ir tvarkingas, moralės požiūriu yra neteisingas.

Lyginant su kitais žemės savininkais Žemaitijos regione – aš toks pat, kaip ir jie. Bet man nežinia kodėl sudaroma galimybė žemę persikelti į sostinę ir jos kainą padidinti keletą, jei ne keliolika kartų. Kitas pavyzdys – istorija su Budrevičiene, išdrįsusia pareikšti, jog atlyginimai Viktorui Uspaskich priklausiusioje ar priklausančioje įmonėje jai buvo mokami vokeliuose. Sveiku protu vadovaujantis, vokeliuose mokėti atlyginimų negalima, nes tokiu būdu nuo valstybės nuslepiami mokesčiai. Tiksliau tariant, apvagiama valstybė. O kaip šią bylą traktavo Laisvosios rinkos atstovai? Teisme vienas advokatas demagogiškai svarstė, kad ne ponia Budrevičienė, o toji įmonė, mokėjusi atlyginą vokeliuose, gina valstybės interesą. Ne sykį teko girdėti ir viešai, ir užkulisiuose Laisvosios rinkos apologetus kalbant, jog būtent oligarchams naudingi sandoriai negali būti neteisėti. Bet tik oligarchai ir jų gynėjai šitaip gali manyti. Tai jų reikalas. Tačiau kodėl valstybė turi nusileisti tokioms nuostatoms? Vadovaujantis Laisvosios rinkos apologetų logika, dešimties savininkų interesai yra aukščiau už šimtų tūkstančių piliečių interesus. Nesąmonė, absurdas, demagogija! Negali Valstybė pritarti tokiems išvedžiojimams.

Vakaruose imamasi ryžtingų priemonių monopolistų godumui, savanaudiškumui, besaikiui išlaidavimui pažaboti. Lietuvoje einama kita kryptimi. Ar aš klystu?

Dabartinė valdžios laikysena prieštarauja demokratinei Vakarų pasaulio reakcijai į ekonomikos krizę. JAV ar Europoje tokie projektai kaip „Leo LT“ šiandien jau vargu ar įmanomi. Pasaulinė krizė kilo dėl besaikio, nekontroliuojamo gobšumo. Krizė pasaulį ištiko todėl, kad daugelis įmonių vadovų savo bevertes, praskolintas, realiu turtu nepagrįstas akcijas sugebėdavo apibūdinti kaip itin pelningas ir už dideles sumas jas užstatydavo bankuose ar pelningai parduodavo vertybinių popierių biržose. Finansinių analitikų apgauti žmonės mokėjo milijardus už beverčius popieriukus, tie milijardai atsidūrė nesąžiningų verteivų rankose, ir susidarė tokia situacija: gamyba nevystoma, naujų prekių ir paslaugų nesukuriama, pinigų nėra nei asmeninėse žmonių sąskaitose, jų neturi ir bankai. Panaši schema buvo diegiama ir Lietuvoje, kai finansų ekspertai melavo, pervertindami kai kurias mūsų energetikos įmones (beje, už savo pasakas susižerdami ar tik ne 5 mln. litų honorarų). Amerikiečiai ir europiečiai jau atsikvošėjo. Daug kur iškeltos baudžiamosios bylos, kai kurie akcijomis spekuliavę vadovai, sakykim, iš amerikiečių kompanijos „Enron“, sėdi už grotų. Iš jų pareikalauta padengti padarytus nuostolius tiek valstybei, tiek privatiems indėlininkams. Amerikiečiai ir europiečiai nusisuko nuo tokio laisvosios ekonomikos rinkos modelio, kurį šiandien bandoma įdiegti Lietuvoje. Skirtingai nei Lietuvoje, Lenkijoje priimami tokie įstatymai, kurie didžiąją krizės naštą suverčia tik ant turtingųjų pečių. Prancūzija irgi oficialiai pareiškė, kad tokia laisvoji rinka, kokia egzistavo iki šiol, netoleruotina, atmestina, smerktina. Prancūzijos vadovai net pareiškė, jog iki šiol egzistavusi laisvoji rinka, kurios mes, lietuviai, vis dar siekiame, kelia rimtą pavojų visam demokratiniam, laisvam pasauliui. Nes šitokios krizės gali sukelti rimtas revoliucijas bei chaosus.

Jūs norite pasakyti, kad dabartinis Lietuvos premjeras Andrius Kubilius nekreipia dėmesio į Vakarų Europoje vykstančius procesus?

Naujasis Lietuvos premjeras visiškai nekreipia dėmesio į Europos direktyvas, kurių, beje, turėtų laikytis visos ES šalys, taip pat ir Lietuva. Tose direktyvose sakoma, kad krizės metu draudžiama didinti elektros energijos kainas. Europietiškos direktyvos taip pat skelbia, jog negalima šalyse susikurti energetikos monopolistėms, kurių rankose būtų sukoncentruoti pagrindiniai energetikos objektai. Europa rekomenduoja leisti privatizuoti tik 30 proc. energetikos įmonių, ir tai – tik skirtingiems verslininkams. Kad šie tarpusavyje konkuruotų, o konkuruoti įmanoma vien mažinant kainas. Tačiau tiek G. Kirkilo Vyriausybė tiesiogiai, tiek tuo metu buvę opozicijoje netiesiogiai kūrė „Leo LT“ projektą, kuris prieštaravo ir prieštarauja visoms Europos nuostatoms. Lietuva negalėjo įkurti „Leo LT“, nes šis monstras paima visą Lietuvos energetiką į vienas rankas. Turime keistą situaciją. Valdžia pabando pasakyti, jog kainų didinti negalima, o „Leo LT“ pareiškia, jog kainų jie negali nedidinti, nes kitaip sumažės... jų pelnai. Ir šitaip kalba ne kas kitas, o valstybės atstovas, deleguotas į Vyriausybės ir „Leo LT“ savininkų derybas. Valstybė pasirodo esanti visiškai bejėgė, nors formaliai jos rankose – dar 61 proc. akcijų. Lietuva – keista šalis. Valdžia pasirūpina, kad gyvybiškai svarbiame sandoryje ji teturėtų tik vieną vienintelį atstovą, kuris, žinoma, nieko negali padaryti. Valstybė šiandien negali sau išsimokėti net dividendų, nors kita savininkų pusė – dividendus susižeria itin noriai. Žodžiu, Lietuva žengia keliu, kurį visa Europa jau išmėgino ir kuriuo visiškai nusivylė.

Atidžiau žvelgiant į naujosios daugumos veiksmus, atrodo, kad padorumo, sąžiningumo, principingumo čia ne tiek daug.

Abejoju, kad naujoji dauguma keis dabartinę situaciją. Šią situaciją ironiškai būtų galima pavadinti taip: „kaip greičiau ir išradingiau apvogti valstybę“. Premjeras A. Kubilius tėra pareiškęs, jog būtina tobulinti „Leo LT“ vadybą, būtina kovoti prieš korupciją. Bet kai tenka kovoti su konkrečia korupcija, tada – tyla. Nesakyčiau, jog A. Kubilius apgavo rinkėjus. Tėvynės Sąjungos programoje apie „Leo LT“ projektą kalbėta tik aptakiai. Ten nebuvo parašyta, jog projektas bus naikinamas. Beje, prieš pat rinkimus 12-a visuomeninių organizacijų kreipėsi asmeniškai į poną A. Kubilų ir pareikalavo konkrečiai atsakyti, ar jis, atėjęs į valdžią, laužys stuburą „Leo LT“ projektui. Būsimasis premjeras nepasakė nieko konkrečiai. Visuomenininkams pasiūlė atidžiau skaityti jų programą, esą toje programoje viskas išdėstyta, įvardinta, pakomentuota. O programoje juk nieko labai aiškaus ir konkretaus apie „Leo LT“ projektą nepasakyta.

Seime Jūs siūlėte savąjį alternatyvųjį planą, kuris labai nepatiko „Leo LT“ šalininkams. Bet Jums pritrūko balsų? Ką siūlėte ir kodėl neužteko rėmėjų?

Seimui svarstyti aš tikrai pateikiau savo alternatyvųjį projektą, kuris konkuravo su „Leo LT“. Tą turto dalį, kuri nūnai oligarchams buvo atiduota veltui ar pusvelčiui, aš siūliau parduoti viešame konkurse Europos mastu. Jame galėtų dalyvauti tik tvarkingos įmonės. Mano paskaičiavimais, tuo metu iš šio sandorio buvo galima uždirbti apie 8 mlrd. litų. Naujos atominės elektrinės statyba tiek ir kainavo, tad  šiandien mes jau būtume matę naujosios AE pamatus. Bet man pritrūko 10 balsų. Beje, buvo akivaizdu, kaip „Leo LT“ šalininkai bando įtakoti Seimo narius. Vieniems pasiūlė tapti ministru, kitiems pasiūlė teisinę neliečiamybę. Savo kailiu patyriau, kaip prieš lemiamus balsavimus buvo keičiami ministrai. Ne veltui „Maxima“ turi tokį šūkį: „Apie viską pagalvota“. Šioje istorijoje ypač negražiai pasirodė Artūras Paulauskas, Viktoras Uspaskich ir kai kurie kiti parlamentarai. Iš pradžių jie rėmė mano poziciją, paskui staiga kardinaliai ją pakeitė. Tuometinis Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas iš viso neturėjo teisės teikti Seimui svarstyti „Leo LT“ projekto, nes įstatymai draudžia ne konkurso tvarka parengtus sandorius teikti balsavimui. Bet vis tiek jis tai įtraukė į dienotvarkę. Tada ir pamačiau, kas ir kaip iš tiesų valdo Seimą, ir todėl daugiau nesibalotiravau į parlamentą. Aš nenoriu būti nei politinė prostitutė, nei oligarchų pastumdėlis. Taigi dabartinis premjeras sako, kad biudžetui trūksta mažų mažiausiai trijų milijardų litų. Mano atsakymas toks: susigrąžinkime neteisėtai išparceliuotus 8 milijardus, ir nebus jokio deficito. Lietuvą krizė ištiko dar ir dėl to, kad pačius pelningiausius savo objektus mes perleidome į privačias rankas arba veltui, arba pusvelčiui. Ir liūdniausia, kad perdavėme tiems, kurie nesiruošia nieko statyti, gaminti, kurti.

Vadinasi, padėtis be išeities?..

Neteisėtus sandorius reikia anuliuoti. Jie neturi teisės egzistuoti. Esu ne sykį rašęs oficialius laiškus į Lietuvos Generalinę prokuratūrą, kad ši dėl neteisėto „Leo LT“ projekto kreiptųsi į teismą. Man pavyko surinkti daugelio parlamentarų parašų. Ir paksistų, ir konservatorių, ir liberalų. Iš viso surinkau per dvidešimt parašų. Tačiau Generalinė prokuratūra nesikreipia į teismą. Kol kas tvirtina, esą tegul Konstitucinis teismas pirmas taria savo žodį. O juk čia KT nieko dėtas. Čia aktualūs visai kiti aspektai. Šis faktas rodo, kokioje apvergtinoje padėtyje esame atsidūrę. Kad ir kas ką besakytų, tačiau man atrodo, kad Lietuvoje prastai veikia ir teisėsauga. Tik įsivaizduokime, jau ir Generalinė prokuratūra ima bijoti. Ar yra kur dar toliau eiti?

Ir vis dėlto oligarchų diktatui pasipriešinti galima. Pavyzdžiui, gal jų apetitą sumažintume, jei surengtume kokį nors mitingą ir masiškai nesilankytume oligarchų parduotuvėse? Kai jie patirs didelių nuostolių, gal pradės kalbėtis ir su eiliniais mirtingaisiais?...

Oligarchų diktatui pasipriešinti labai sunku. Karti patirtis byloja, kad oligarchai valdo ilgai, nes jie, įsigalėdami, užvaldo visas valstybės sritis – teisėsaugą, žiniasklaidą, įstatymus leidžiančiąją ir įstatymus kuriančiąją valdžias. Prisiminkime istoriją, kai JAV buvo nužudytas prezidentas Džonas Kenedis, prisiminkime Italijos kovą su mafiozais. Jei šios valstybės daugiau mažiau susitvarkė, tai kai kurios Pietų Amerikos šalys iki šiol tempia oligarchų primestą jungą. Mūsų dabartinis Seimas taip pat nėra visiškai savarankiškas. Jame esama tų, kuriuos valdo ne rinkėjai, o oligarchai. Jei į gatves išeitų šimtai tūkstančių mitinguotojų, oligarchai gal ir išsigąstų. Jei žmonės masiškai nustotų pirkti maisto prekes kai kuriuose prekybos centruose, tada gal oligarchai atsitrauktų, imtų skaitytis ir su kitomis nuomonėmis. Tačiau šitaip sakydamas toli gražu neraginu nei mitinguoti, nei boikotuoti kai kurias parduotuves. Tiesiog noriu pabrėžti: viskam – savas laikas. Visuomenė turi pati subręsti pokyčiams. Ir tik visuomenė gali priversti valdžią nepasirašinėti neteisėtų sandorių.

Beje, kai aš ėmiau analizuoti „Leo LT“ projekto sukūrimo priežastis, sužinojau, jog mano asmeniu pradėjo domėtis kai kurios struktūros. Esu tikras, jog kai kas labai norėtų apie mane surinkti kompromituojančių faktų, kad lemiamu momentu galėtų pareikšti: štai teisybės ieškotojas pats elgiasi neteisingai. Tačiau mano sąžinė švari. Aš kaip advokatas, kaip teisininkas negaliu meluoti. Jei nėra tvarkos valstybėje, tai aš tai ir privalau pasakyti. Jei kai kurie Seimo nariai šaukia, esą žmonės privalo susiveržti diržus, o patys per mėnesį su visomis išmokomis transportui, kanceliarinėms prekėms, reprezentacijai, mobiliesiems telefonams pasiima apie 100 tūkst. litų, – aš sakau, jog tai – neteisinga ir amoralu. Jei Seimo nario mandato po rinkimų neiškovojęs parlamentaras pasiima 30 – 40 tūkst. litų dydžio išeitinę pašalpą, o sveikas protas byloja, kad taip negalima, aš ir sakau – amoralu.

© 2008 „XXI amžius“