Atnaujintas 2008 m. gruodžio 17 d.
Nr. 95
(1688)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Antikrizinių projektų keliai ir klystkeliai

Violeta LINKIENĖ

Krizė paskelbta. Skelbiami būsimos Vyriausybės antikrizinių priemonių plano projektai. Taip pat ir galimi pakeitimai mokesčių sistemoje. Tiesa, tie galimi pokyčių variantai labai greitai keičiasi, tačiau, kad ir koks projektas beišvystų dienos šviesą, paskirtasis premjeras ar jo būsimo kabineto galimi nariai vis pažymi, jog vienas tikslų – sušvelninti krizės padarinius paprastiems žmonėms. Tikrai būtų gražu, jeigu taip būtų. Tačiau...

Besikeičiančiuose projektuose nesimato priemonių kovai su šešėline ekonomika, siūlymų dėl monopolijų ir jų viršpelnių pažabojimo, konkurencijos skatinimo, neužsimenama apie visuotinį turto, pajamų ir išlaidų deklaravimą. Planuojamas kuklus dividendų mokesčio padidinimas bei nedrąsios kalbos apie prabangaus turto apmokestinimą – nepakankamos priemonės padalinti krizės naštą proporcingai pagal jėgas. Tikriausiai neatsitiktinai Eurpos Komisijos kovos su krize parengtame plane įrašytas siūlymas mažinti mokesčius mažiems atlyginimams. Tai aiški nuoroda krizinėje situacijoje pasinaudoti tikrai socialiai teisingo progresinio gyventojų pajamų mokesčio (PGPM) svertais.

Jeigu Lietuvoje jau skelbiama, jog daug uždirbančiais bus laikomi tie, kurių pajamos vienam šeimos nariui viršija 1050 litų per mėnesį, tuomet, kad tokie teiginiai neatrodytų juokingi, progresinis gyventojų pajamų mokestis tiesiog prašyte prašosi. Kadangi 1050 Lt suma artima pusei vidutinio darbo užmokesčio (statistikos departamento duomenimis, 2008 m. III ketv. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis – 2320 Lt.), tai logiškai atrodytų, pavyzdžiui, toks GPM principas: uždirbantiems iki 0,5 VDU, gyventojų pajamų mokestį sumažinti iki 15 proc., gaunantiems iki 1 VDU – sumažinti iki 20 proc., tų, kurių uždarbis siekia iki 3 VDU – palikti dabartinį 24 proc. tarifą, gaunantiems iki 5 VDU – grąžinti buvusį 33 proc. tarifą, o uždirbantiems per 5 VDU – gyventojų pajamų mokestį didinti iki 40 proc. Beje, dabartinė Seimo nario alga taip pat pasiekė pastarąją ribą. Tad Seimas, įteisindamas PGPM įvedimą Lietuvoje, tuo pačiu galėtų turėti bent kiek logiškesnį pasiteisinimą nekorektiškam savo atlyginimų kėlimo – mažinimo scenarijui – tai, kad beveik pusę savo darbo užmokesčio grąžina mokesčių pavidalu. Tačiau, atrodo, ir A. Kubiliaus vyriausybei progresinis gyventojų pajamų mokestis yra ne mažesnis svetimkūnis, kaip ir ankstesnėms G. Kirkilo bei A. Brazausko vyriausybėms. Panašu, kad krikščionių demokratų ilgametį siekį įvesti progresinius mokesčius kartu su visa partija prarijo konservatoriai, kaip savo laiku LDDP tai padarė su LSDP.

Vadinamo antikrizinio plano projektuose nesimato ir kai kurių kitų EK siūlymų sušvelninti finansų krizės padarinius paprastiems žmonėms (užtikrinti darbo vietas arba padėti gyventojams pakeisti profesiją netekus darbo ir pan.). Reiškia socialiai pažeidžiami visuomenės sluoksniai skaudžiausiai pajus ir krizės padarinius. Kaip, beje, ir smulkus verslas. Nors EK rekomendacijose siūloma suteikti papildomą pagalbą mažoms ir vidutinėms įmonėms, Lietuvoje planuojama „plokščia“ mokesčių sistema, nesant realios konkurencijos, veiks kaip tik priešingai. Todėl būtų logiška diferencijuoti ir pelno mokestį, smulkiam, mažo pelningumo verslui paliekant 15 proc. tarifą. Tiesa, buvo užsiminta apie galimas mokestines lengvatas naujai besikuriančiam smulkiam verslui. Tačiau ką daryti veikiančiam? Užsidaryti, o po to vėl steigtis, kad galima būtų pasinaudoti lengvatomis?

Taigi, didžiajai daliai Lietuvos piliečių krizė taps rimtu bandymu išgyventi, kitiems suteiks galimybę pasinaudoti sunkmečiu ir išsikovoti geresnes pozicijas. Jau vien pagal kelių daugiausia įplaukų į biudžetą duodančių mokesčių (PVM – apie 45 proc., gyventojų pajamų – apie 26 proc., pelno – apie 5 proc.) planuojamus keitimus galima suprasti, kad iš krizės sėkmingiausiai išplauks turtingieji ir stambieji. Juolab, kai už jų stovi įtakinga laisvoji rinka (LLRI), dabar jau ir su nuosavu teisingumo ministru.

Tiesa, yra vienas „bet“. Kuomet spaudoje perskaitai, jog „Lietuvos verslininkai ne juokais sunerimo. Ir sako, kad dabartinis metas primena 1992-1994 metų Laikus, kai banditai siautėjo nevaržomi ir nė vienas negalėjo jaustis saugus“, – akivaizdu, kad pirmiausia diržus būtina veržtis tiems, kurie labiausiai stengiasi to išvengti. Vardan ramybės ir savo saugumo.

Paskirtajam premjerui ir būsimai Vyriausybei belieka tik patarti, kad prieš sėdant ant dviračio taip pat būtina žinoti ir kelionės tikslą, ir maršrutą. Priešingu atveju, telieka kuo skubiau pasekti brolių latvių pavyzdžiu ir prašyti ES paramos, kol dar paramos iždas neištuštėjo.

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija