Atnaujintas 2008 m. gruodžio 17 d.
Nr. 95
(1688)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Liustracijos tema

Arvydas AKSTINAVIČIUS,

Socialdemokratų sąjungos pirmininkas

Prieš dešimtį metų tuometinė valdančioji dauguma liustracijos procesą pakreipė taip, kad visi klausimai dėl buvusio bendradarbiavimo su sovietiniu saugumu būtų sprendžiami ne iš esmės, o tik epizodiškai ir pagal reikalą. Net nebuvo bandyta priimti visaapimančio Liustracijos įstatymo. Vietoj jo iš keleto fragmentų sulipintas tik imitacinis darinys, kuris neleido sėkmingai vykdyti Liustracijos proceso, ribojo įkurtos Liustracijos komisijos galimybes.

Pastaruoju metu apie liustracijos procesą, jo tikslingumą vėl pradėta garsiau kalbėti. Dauguma kalbančiųjų sutaria, kad pats procesas turėtų būti baigtas ir svarsto, kaip tai padaryti. Nuomonė, jog „nereikia kapstytis po praeitį“, manyčiau, yra ydinga ir pavojinga, nes tik sudėjus visus taškus ant „i“, praeities etapą galima baigti. Priešingu atveju jis tęsis dešimtmečiais. Konfliktas tarp dviejų naujojo Seimo parlamentarų tai tik patvirtina.

Visuotinis KGB dokumentų paviešinimas – būtinas žingsnis liustracijos procese. Kitas svarbus žingsnis – aiški konkreti įstatyminė bazė. Be šių dalykų kalbėti apie liustraciją nėra prasmės. Jeigu, kaip teigia šaltiniai, per visą sovietinį laikotarpį Lietuvoje buvo 150000 KGB bendradarbių, o prisipažinusiųjų tėra tik 1500, tai tik pastarieji gali būti laikytini Lietuvos piliečiais, parodžiusiais lojalumą mūsų valstybei. Likusieji – neprisipažinę, nepaviešinti, tie, kurių bylos išvežtos, sunaikintos, kad ir kaip tai žiauriai skambėtų, turi būti traktuojami kaip kolaboruojantys asmenys, nes taip ir nėra įvykusio bendradarbiavimo nutraukimo fakto.

Kalbose apie liustraciją stebina išvedžiojimai, kad rūpinamasi ne nukentėjusiais nuo režimo, o bendradarbiavusiais su juo. Kiekvienas atvejis yra individualus, todėl detalus bei išbaigtas Liustracijos įstatymas ir turi apibrėžti, kokios sankcijos taikomos vienu ar kitu atveju, kas kokių pareigų negali užimti ir pan. Ypatingais atvejais net gali būti keliamas klausimas, ar asmuo apskritai turi teisę į Lietuvos pilietybę. Beje, ir asmuo, piktavališkai pasinaudojęs pagrįstomis ar nepagrįstomis žiniomis, taip pat privalo atsakyti pagal įstatymą. Neabejotinai svarbiausiu liustracijos proceso momentu turi būti moralinis teisingumas.

Liustracija vis dėlto nėra baigtinis procesas. Yra tebetęsiančių ankstesnę savo veiklą, yra naujai verbuojamų ir t. t. Jei nenorime, kad vėl pasikartotų prarasto valstybingumo laikotarpis, į liustracijos procesą privalome žiūrėti žymiai atsakingiau. Na, o Tėvynės Sąjunga (TS-LKD), gavusi tautos mandatą, turi galimybę ištaisyti dešimties metų senumo klaidas. Tereikia tik politinės valios. Juk ne veltui sakoma – geriau vėliau negu niekad. Net ir devynioliktais nepriklausomybės metais. Į praeitį galbūt ir galima būtų nesidairyti, bet tik tuomet, jei ji netrukdytų žengti į ateitį.


 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija