Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ar Vincas Kudirka buvo bedievis?..

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Paminklas Vincui Kudirkai Kudirkos Naumiestyje Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Prie dr. Vinco Kudirkos kapo

Šių metų paskutiniąją dieną sueis 150 metų nuo vieno žymiausių XX amžiaus antrosios pusės tautinio atgimimo judėjimo veikėjų ir ideologų, rašytojo, poeto, publicisto, literatūros kritiko, muziko, vertėjo, visuomenės veikėjo Vinco Kudirkos gimimo.

Iki šiol ne vieno lietuvio sąmonėje įsitvirtinusi nuomonė, kad V. Kudirka buvo bedievis. Iš tiesų jis nelankė bažnyčios, nėjo išpažinties, kritikavo kunigus už netikusius poelgius: pritarimą caro politikai, kortavimą, girtuoklystę, nusigręžimą nuo dvasinių vertybių. Tačiau spręsti apie žmogaus pasaulėžiūrą tokio siauro požiūrio neužtenka. Pasaulėžiūrą geriausiai atspindi darbai. Tokia nuostata vyravo lapkričio 27–28 dienomis Vilniuje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Vinco Kudirkos veikla ir idėjos XX–XXI amžiaus pradžios Vidurio Rytų Europos kultūros sklaidoje“.

Buvo perskaityti dvidešimt šeši pranešimai ne tik lietuvių mokslininkų, bet ir svečių iš Čekijos, Lenkijos, Latvijos. Pranešimuose analizuota daugiašakė V. Kudirkos veikla, neviename jų užsiminta apie jo pasaulėžiūrą. Prof. Regina Koženiauskienė perskaitė pranešimą „Šventojo Rašto intertekstų semantika Vinco Kudirkos raštuose“. Šiuo pranešimu prelegentė atsakė į straipsnio antraštėje iškeltą klausimą.

Kaip teigiama biografijose, V. Kudirka užaugo religingų tėvų šeimoje. Kai jam buvo dešimt metų, mirė motina. Ano meto visuomenėje kiekvienos pasiturinčios šeimos pasididžiavimas buvo sūnus kunigas. Devyniolikmetis Vincas, verčiamas tėvo, taip pat įstojo į Seinų kunigų seminariją, tačiau po poros metų iš jos buvo pašalintas dėl pašaukimo stokos. Už tai jo išsižadėjo tėvas, nutraukė materialinę paramą. Pats Kudirka dėl seminarijoje praleisto laiko nesigailėjo, ten mokydamasis gerai išstudijavo Šventąjį Raštą.

„Begalinis tėvo religingumas, šiurkštokai užimta svetimo pozicija dėl sūnaus paklydėlio (nepaklusai – gyvenk kaip išmanai) galėjo būti vidinis Vinco protestas, o gal dargi labiau stabdantis moralinis veiksnys, draudžiantis sau pačiam, „netikėliui“, eiti bažnyčion. Ir tai galėjo būti viena iš priežasčių atsisakyti tradicinės  religinės praktikos. Antra vertus, tuo laikotarpiu baigusių universitetus išsilavinusių diplomuotų inteligentų, nesilankančių bažnyčioje ar neinančių išpažinties, jau buvo nemaža. Tokius laisvamanius „Tėvynės sargo“ redaktoriai ir leidėjai, matę išganymą vien maldoje, visus be išimties vadino bedieviais. Vis dėlto iš V. Kudirkos raštų galima spręsti, kad jo tikėjimas buvo tylus, nedemonstruojamas, toks, kaip moko tikėti ir melstis Šventasis Raštas“, – sakė prof. R. Koženiauskienė.

Gabus jaunuolis troško toliau mokytis, bet nebuvo lėšų. Beviltiškoje situacijoje jam pagalbos ranką ištiesė kun. Jurgis Kolyta iš Zapyškio. Vėliau kun. Kalėda Šakiuose jam sudarė sąlygas verstis gydytojo praktika. V. Kudirka mielai spausdino kunigų straipsnius „Varpe“ ir ne kartą barė savo bendraamžį Joną Šliūpą (1861-1944), užpuldinėjantį kunigus.

Savo dievobaimingai seseriai Jonieškai gyvenimo pabaigoje V. Kudirka sakė: „Ateis tokie laikai, kad maskoliaus čia nebus, bus Lietuva… Dabar maldaknyges draudžia, o tada galėsi laisvai, rūtų šakelę įsidėjusi, neštis rankoje“.

„V. Kudirka rūpinosi lietuvių sielų išganymu, sielvartavo, kad uždaromos lietuviškos bažnyčios, kad tautiečiai neturi kur eiti išpažinties, ne vieną kartą gynė reikalą, kad vaikai būtų mokomi tikėjimo tiesų, žinoma, lietuviškai, ne rusiškai – ne „pravoslaviškai“, – sakė prof. R. Koženiauskienė.

V. Kudirkos gausaus rašytinio palikimo tyrinėtojai pastebi, kad V. Kudirka nemini Dievo vardo. Į šį priekaištą kun. Ūsui V. Kudirka atsakęs: „Kunige, tu nežinai Šventojo Rašto, ten draudžiama minėti Dievo vardą be reikalo“.

Gerai išstudijavęs Šventąjį Raštą, V. Kudirka savo kūryboje jį vengė tiesiogiai cituoti. Tačiau, kaip sakė prof. R. Koženiauskienė, „Biblija jam buvo ne tik rimtų studijų, bet ir moralinės paspirties šaltinis. O kūryba gana gausi Šventojo Rašto parafrazių, simbolių, aliuzijų į evangelijas ir apaštalų bei pranašų darbus. Jo kūryboje jaučiamas pomėgis kalbėti Šventojo Rašto tekstų metaforomis, alegorijomis ir parabolėmis“. Tai ypač ryšku eilėraščiuose „Labora“, „Gražu, gražiau, gražiausia“, „Artojaus skundas“, „Tautiška giesmė“ ir kt. Kadangi V. Kudirkos raštuose „jaučiamas giluminis suartėjimas su šventaisiais tekstais, o jo gyvenimo ir kūrybos nuostatos atitiko krikščioniškosios moralės normas bei principus, be to, jis gyvenime nesielgė kaip bedievis  nihilistas“, tai ir neturėtume V. Kudirkos vadinti bedieviu.

Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

© 2008 „XXI amžius“