Atnaujintas 2008 m. gruodžio 19 d.
Nr. 96
(1689)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kodėl nesu milijonierius

Gintaras VISOCKAS

Šiandien niekas nesiginčija, kad atėjo gili finansinė krizė. Nūnai visi tvirtina, jog būsime priversti taupyti net ten, kur, regis, neįmanoma taupyti. Todėl nenuostabu, kad lietuviškos žiniasklaidos puslapiuose kyla diskusijų, kas iš mūsų leidinių per ateinančius kelerius metus užsidarys. Taip pat svarstomas ir nė kiek ne mažiau svarbus klausimas, kas bus didžiausias bankroto kaltininkas – valdžia, įstūmusi žiniasklaidą į ekonominę duobę sąmoningai ar nesąmoningai neteisingais įstatymais, žurnalistai, rašantys neįdomius, mažai įdomius ar visai neįdomius straipsnius, ar skaitytojai, tiesiog daugiau nebenorintys skaityti ar iki šiol laikraščiams pirkti skirtus pinigus atiduodantys, jų manymu, svarbesnėms prekėms bei paslaugoms. Nuomonių šia tema teko išgirsti pačių įvairiausių. Dėl vienos pozicijos norėčiau ginčytis.

Kas sumokės honorarą

Įsiminė kai kurių politikos, visuomenės, žiniasklaidos atstovų kalbos, esą nei leidinių vadovams, nei žurnalistams nederėtų prašyti finansinės paramos iš savo straipsnių herojų. Net iš tų, apie kuriuos rašoma palankiai. Ir iš tų, kurie tikrai verti pagarbos bei gyvena pasiturinčiai. Šitaip ir elgiuosi daugiau nei dvidešimt metų, darbuodamasis įvairiausiuose leidiniuose. Atlyginimą ir honorarą man mokėdavo ir iki šiol moka ne mano straipsnių ir ne mano interviu herojai, o redaktoriai. Jei būčiau ėmęs iš savo rašinių herojų bent po kelis šimtus litų, banke šiandien greičiausiai jau turėčiau solidžią sumelę. Na, gal milijonieriumi manęs ir nevadintų niekas, bet galą su galu sudurčiau ir finansinės krizės dabar tikrai nebijočiau. Tačiau pozicija, kad laikraštis niekad niekada negali prašyti finansinės paramos iš savo rašinių herojų, pradedu vis labiau abejoti. Tiksliau pasakius, noriu pabrėžti, jog ir ši, regis, padori, teisinga, sveiku protu vadovaujantis priimtina pozicija turi silpnų vietų.

Nemokamų paslaugų nebūna

Jau daugiau kaip du dešimtmečius gyvename kapitalizmo sąlygomis, o pagrindinė laisvosios ekonominės rinkos taisyklė byloja, jog nemokamų dalykų nėra ir negali būti. Štai menkutis pavyzdys iš Didžiosios Britanijos. Prieš keletą metų, gyvendamas Northamptone, nuomojausi kambariuką. Kartą namo savininkė paprašė, kad į gretimą pastatą, esantį anapus gatvės, perneščiau keletą namų apyvokos rakandų. Daiktai nebuvo sunkūs – drabužiai, kelios knygos, dėžė su kavos malimo aparatu. Užtrukau vos dešimt minučių. Nepatyriau jokio nuovargio, jokių nepatogumų. Tačiau už šią paslaugą ji man įteikė dešimties svarų banknotą. Ir buvo labai nustebusi, kai bandžiau atsisakyti atlygio, girdi, „šios mano pastangos – nieko vertos“.

Paslauga Lietuvos totoriams – bevertė?

O dabar štai lietuviškas pavyzdys. Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. Adas Jakubauskas kviečia šeštadienį kartu su Baltarusijos, Rusijos, Latvijos, Ukrainos totoriais aplankyti šios tautybės atstovams brangias vietas Kaune, Trakuose, Raižiuose. Sugaištu visą šeštadienį. Maža to: beveik visą sekmadienį šifruojuosi į diktofoną įsirašytus interviu, rašau straipsnį, peržiūriu nuotraukas. O koks atlygis už beveik dvi ne tokias jau lengvas darbo dienas?.. Iš Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko laikraštis negavo nė lito. Negavau nė vieno lito ir aš, žurnalistas. Be kita ko, tąsyk ir neprašiau pinigų. Vienintelis mano uždarbis tą šeštadienį buvo totoriški kibinai ir koldūnai, kurių buvo galima nemokamai paskanauti. Už straipsnį apie Lietuvos totorius sumokėjo redaktorius. Mat jam atlikau paslaugą – parašiau puslapio dydžio straipsnį. Bet juk paslauga padaryta ne tik laikraščiui, bet ir Lietuvoje gyvenantiems totoriams. Nejaugi totorių bendruomenei atlikta paslauga yra bevertė, neturi savo kainos?

Ir visa tai – be jokio atlygio

Beje, dr. A. Jakubauskui neturiu jokių pretenzijų. Kelionė visais požiūriais buvo nuostabi: sužinojau daug įdomaus apie totorius, susipažinau su nuostabiais žmonėmis ir pirmą sykį paragavau tikrų totoriškų koldūnų. Ir palankų straipsnį apie tą išvyką rašiau nuoširdžiai, be finansinių ar politinių išskaičiavimų. Už tai, kad buvau pakviestas, esu labai dėkingas tiek dr. A. Jakubauskui, tiek jo kolegoms. Tačiau daugiau į Lietuvos totorių organizuojamus renginius važiuoti kaip leidinio atstovas nebegaliu. Vien dėl patirtų finansinių nuostolių. Kitaip tariant, dėl negautų pajamų. Panašių istorijų galiu papasakoti dešimtis. Kviečia atvažiuoti į Kauną, Klaipėdą, Jurbarką, kviečia aprašyti Vasario 16-osios minėjimo šventę Anykščiuose, kviečia aprašyti paminklo partizanams pašventinimo ceremoniją Ukmergėje. Perskaitę straipsnį apie „totorišką sabantujų“, Lietuvos azebaidžaniečių draugijos vadovai kviečia į azerbaidžaniečių susitikimą Varėnoje. Blaivybės idėjas ginantys visuomenininkai kviečia gilintis į alkoholinių gėrimų gamintojų daromą spaudimą valdžiai, ragina laikraščio puslapiuose susikauti su reklaminėms reikmėms milijonus litų per metus išleidžiančiais degtindariais, aludariais. Lietuvoje gyvenantys čečėnai prašo pagalbos, kad įsigilinčiau į priežastis, kodėl Lietuvos saugumas Kaune sulaikė du jų tautiečius. Ir visa tai – be atlygio. Be atlygio leidiniui, kuriame dirbu. Be mokesčio už išlaidas transportui.

Tiesiog nesu milijonierius

Jei prieš keletą metų išvardintų temų dar imdavausi noriai, tai šiandien jų vis dažniau atsisakau. Ir atsisakau ne dėl to, kad būčiau priešiškai nusiteikęs prieš blaivininkus ar čečėnus. Tiesiog nesu milijonierius, todėl negaliu dirbti už dyką. Negaliu dirbti net už nemokamus pietus. Mat nesu baudžiauninkas. Beje, vis dažniau atsisakydamas finansiškai akivaizdžiai neperspektyvių temų, iš kai kurių visuomenininkų susilaukiau priekaištų. Girdi, kur patriotizmas, kur moralė, kur idealizmas? O kur jų moralė? Kai paprašiau, kad kai kurie palankiai aprašyti herojai (nepalankiai apie juos rašyti nėra dėl ko, nes jie tikrai padorūs) užsiprenumeruotų jų interesus ginantį leidinį – „XXI amžių“ – tai padaro toli gražu ne visi. Priežasčių prisigalvojo įvairiausių: maža pensija, mažas atlyginimas, iš banko paimta paskola. O buvo net tokių, kurie išdrįso pareikšti, esą neprenumeruos, nes laikraštis neįdomus.

Reikia tik sekso ir kriminalų...

Ar tikrai „XXI amžius“ neįdomus? Jeigu mums reikia tik kriminalinių suvestinių, tik pranešimų, kas ką ir kaip nužudė ar išprievartavo, jei mus domina vien blevyzgos, nuogų merginų nuotraukos, jei mums bažnytinės temos įdomios tik tada, kai aprašomas apsivogęs ar prisigėręs kunigas, – tada „XXI amžius“ tikrai dėmesio nevertas leidinys. Bet jei mums rūpi ir gražūs, ir prasmingi, ir tautiški dalykai, tada „XXI amžių“ laikyčiau labai moderniu, šiuolaikišku, perspektyviu leidiniu. Tiesa, ilgametė žurnalistinė patirtis kužda, kad ir puikiausiai iškeptam kepsniui reikalingi pipirai bei druska. Tų pipirų bei druskos kartais trūksta. Žymus partizanas, tremtinys, sąjūdietis ar kunigas, suvažiavime, konferencijoje ar minėjime pasakęs nuobodžią, primityvią, per ilgą kalbą, turėtų būti kritikuojamas.

Generolą Valdą Tutkų kritikuojančių nerasite

Ir vis dėlto gvildenant leidinių, straipsnių herojų bei skaitytojų tarpusavio santykius norėčiau atkreipti dėmesį į pačią svarbiausią detalę. Tie politikos, visuomenės ir žiniasklaidos ekspertai, kurie tvirtina, girdi, leidiniai neturi jokios moralinės teisės nei prašyti, nei reikalauti finansinių injekcijų iš tų, kuriuos giria arba peikia, puikiai supranta, kad bent jau kai kurios stambios visuomenės informavimo priemonės šiuo principu būtent ir vadovaujasi. Štai mažytis pavyzdys. Suraskite stambiosios žiniasklaidos puslapiuose bent vieną neigiamą rašinį apie dabartinį kariuomenės vadą generolą Valdą Tutkų. Nerasite nė vieno neigiamo rašinuko. O apie tai, kaip jis su šeima atostogų metu nardo vienoje iš egzotiškų jūrų, kaip puikiai nusimano Afganistano reikaluose ar deramai vadovauja paradui prie krašto apsaugos ministerijos, esama. Jo pirmtakas kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis kritikuotas dešimtis kartų dėl mažiausių smulkmenų. Sakysit, V. Tutkus visa galva aukštesnis už J. Kronkaitį? Čia įžvelgiu visai kitas priežastis. Kai kurie įtakingi leidiniai pamaloninami pinigėliais iš kariškų biudžetų. Žinoma, ne tiesiogiai. Tiesiog sudaromos sutartys su kai kuriais leidiniais, kad šie už atlygį propaguotų teigiamą Lietuvos ginkluotųjų pajėgų įvaizdį. Ir laikraščiui finansiškai naudinga, ir generolai ramūs, kad į viešumą neprasprūs jų nuodėmės. Štai ir visa paslaptis.

Pagrasino neprenumeruoti žurnalo

Kartais abipusė draugystė pasireiškia ir kitais nedraudžiamais būdais. Asmeniškai patyriau atvejį, kai žurnalo „Ekstra“ vadovybė atsisakė spausdinti vieną mano kritinį karinės tematikos rašinį tik dėl to, kad Krašto apsaugos ministerija pagrasino kitais metais neužsakysianti kareiviams minėto žurnalo. Tuometinis „Ekstra“ vyriausiasis redaktorius Valdas Vasiliauskas privataus pokalbio metu prisipažino, jog jam daromas didelis spaudimas. Žodžiu, žurnalas priverstas žiūrėti ir pragmatinių dalykų: neužsiprenumeruos KAM’as leidinio, leidinys patirs tūkstančių litų nuostolį, o vien įdomiais, sensacingais straipsniais deramą tiražą pasiekti velniškai sunku, jei iš viso įmanoma...

Pelnytos ar nepelnytos liaupsės Povilui Malakauskui

Arba prisiminkime, kaip „Lietuvos ryto“ puslapiuose, palikdamas krašto apsaugos viceministro postą ir pereidamas vadovauti Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT), buvo liaupsinamas Povilas Malakauskas. Na, gal taip tiesmukiškai ir negalima pasakyti „buvo liaupsinamas“. Bet akivaizdu, jog tuomet „Lietuvos rytas“ šiam asmeniui skyrė ypač daug dėmesio. Pasirodė ar tik ne penketas puslapinių rašinių su didžiausiomis paties P. Malakausko ir jo artimųjų nuotraukomis. Ir visur jis buvo herojus – rūpestingas tėvas, atidus vyras, išmintingas administratorius, patyręs valdininkas. Nė vienos pastabos, nė vieno priekaišto. Kas tai – atsitiktinumas? Visa tai tik „už gražias akis“? O paskui bevartant kai kurių leidinių puslapius kyla profesinis pavydas – iš kur tie leidinio žurnalistai „atknisa“ tiek korupcijos požiūriu sensacingų faktų, duomenų, istorijų? Ironiškai kalbant, iš „tumbačkos“, kaip tame rusiškame anekdote apie girtuoklį, pinigus degtinei pasiimantį iš spintelės. Manau, kad būtent tokiais atvejais labiausiai žiūrima ne visuomenės, bet siaurų asmeninių interesų. Įstatymai, be abejo, nepažeidžiami, nes jie surašyti taip, kad ministerijoms leistų pervesti lėšų į jiems palankių leidinių biudžetus, o leidiniams įstatymai nedraudžia gyventi iš reklaminių pinigėlių. Manau, kad ir moralei čia ne visuomet nusižengiama. Moralei juk nusižengiama tuo atveju, jei žurnalistai tiksliai žino, jog liaupsina ne itin padorų valdininką. Tada į STT vadovo postą iš KAM’o viceministro posto paskirtojo P. Malakausko atvejis – sudėtingas. Žinok tu čia tuos visus niuansus, jei Krašto apsaugos ministerija – itin uždara organizacija, kurioje nuo visuomenės akių stropiai slepiamos ir tikros, ir netikros paslaptys.

Tiesos ir teisybės mažai kam reikia

Laikraštis „XXI amžius“ bando eiti tuo tikruoju, padoriuoju keliu, ieškodamas pirmiausia ne pelningų rėmėjų, užsakovų, o tiesos ir teisybės. O tiesos ir teisybės šiandien mažai kam reikia. Žurnalistinės apklausos byloja, kad tą straipsnį apie Lietuvos totorių išvyką į Kauną, Raižius ir Trakus, perskaitė ne tiek jau daug skaitytojų. Nieko keisto. Lietuvoje totorių gyvena vos keli tūkstančiai, tarp lietuvių ir totorių – jokių konfliktų. Išvykoje nebūta incidentų – niekas nesusimušė, neplatino narkotikų, nepakliuvo į autoavariją. Tad ir sensacijos elementų nėra. Argi daug kam iš Lietuvos skaitytojų šiandien įdomu, kaip totoriai siekia išsaugoti savo tapatybę – bando nenutautėti, neištirpti? Džiugu, kad bent „XXI amžiui“ rūpi šie pamatiniai, kiekvienai tautai svarbūs dalykai. Bet tada ir totoriams turėtų rūpėti „XXI amžiaus“ reikalai. „XXI amžiaus“ reikalai turėtų rūpėti ir blaivininkams, kurių idėjas gina „XXI amžius“, ir buvusiems partizanams, kurių susitikimus „XXI amžius“ nuolat aprašo.

Draugystė turi būti abipusė. Priešingu atveju tėra du keliai: arba laikraštį ištinka bankrotas, arba laikraštis kardinaliai suka blevyzgų, smurto, paskalų, pagaliau politinių skandalų, neskaidrių sandorių su stambiomis finansinėmis grupuotėmis keliu. Šiandien būtent šiomis temomis besimėgaujantys leidiniai nė kiek nesijaudina dėl finansinės krizės padarinių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija