Atnaujintas 2008 m. gruodžio 24 d.
Nr. 97
(1690)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Lietuviai iš Maklakovo

Mečislovas LIUTVINAS

1948 metų Sibiro tremtiniai
maklakoviečiai po 60-mečio minėjimo

Šiemet sukako 60 metų nuo Lietuvos ūkininkų ir jų šeimų trėmimo ir vienkiemių naikinimo pradžios. Mename, kaip Suvalkijos ūkininkai, inteligentija su šeimomis – tėvais, vaikais, seneliais – buvo stribų, vietinių komjaunuolių, išdavikų, rusų kareivių su šautuvais vežami į Marijampolės geležinkelio stotį, varomi į vagonus grotuotais langais. Toks likimas buvo skirtas šeimoms iš gretimų Vilkaviškio, Gižų, Griškabūdžio, Šunskų, Igliaukos, Kazlų Rūdos miestelių ir aplinkinių kaimų. Į tremtį iškeliavo 273 šeimos, kurias sudarė 1020 asmenų, o ešelonai riedėjo į Igarką ir kitus Sibiro rajonus.

Taip mes, tremtiniai – jauni ir seni, sveiki ir ligoti, tėvai ir vaikai, maži ir dideli, užpildėme Krasnojarsko kraštą, Jenisiejaus upės pakrančių gyvenvietes už poliarinio rato, prie Laptevų jūros Igarkoje, amžino įšalo žemėje…

Čia visur buvo lietuvių ir visur pirma ėjo politinis kalinys. Po lagerio tam, kuris išliko gyvas, buvo skirta tremtis, tokiu būdu sūnūs ir dukros sugrįžo į šeimas ir kartu gyventi jau buvo ramiau…

Pirmus penkerius metus alkis ir mirtis žiūrėjo mums į veidus ir ėdė mūsų gyvenimus… Netekome tėvelių, artimų ir brangių žmonių, daugelio likimo draugų iš mūsų 1948 metų ešelono. Kelyje mirė močiutė ir dar 101 tremtinys palaidotas Sibiro žemėje: Maklakovo gyvenvietėje, Ust Abakane, Kemerovo šachtoje ir Krasnojarske. Maklakovo gyvenvietėje visiems buvo pastatyti kryžiai, aptverti medinėm tvorelėm. Po 1988 metų į Lietuvą grįžo tik jų kauleliai cinkuotose urnose ar lagaminuose, dauguma pavieniui iš Sibiro grįžo į savo gimtą žemelę.

Sibire buvo ir labai netikėtų susitikimų, pavyzdžiui, su L. Berijos šeima. Likimas pasijuokė iš to, kuris turėjo neribotą valdžią, tyčiojosi, žudė, trėmė, prievartavo, pamiršęs, kad žemėje kiekvienas nešiojasi mirtį – ir ji priėjo prie jo. Ir jo paties šeima iš Maskvos buvo ištremta į Sibirą, 42 km žemiau mūsų gyvenvietės Maklakovo, į Jeniseisko miestą.

Visur reikėjo tremtinių rankų – miško pramonės gamyklose, prie gaterio, kreizo, lentų „plaščiadkoj“ (aikštelėje) nuimant lentas, einančias konvejeriu, – visur dirbo mūsų vyrai, moterys, merginos. Teko krauti lentas į 9 metrų aukščio rietuves, o atvežtas lentas „liesavozu“ (rąstų vežiku) iš prieplaukos nešti ant pečių į baržą. Dirbome ir prie šienavimo darbų, vadinamų „pakosu“, miegojome „šalašuose“ (palapinėse). Virtuvė buvo laužas. Daugiausia vežama buvo arkliais, jaučiais, o jiems reikėjo daug šieno.

Labai sunkiai rąstų biržoje dirbo vyrai: nors visas darbo ciklas mechanizuotas, bet labai pavojingas – iš Jenisiejaus reikėjo traukti rąstus, juos krauti į rietuves. Darbas vyko trimis pamainomis.

Mes gyvenome barakuose kaip pigi darbo jėga, dirbanti tiktai už menką maistą – tuos 600 gramų duonos dienai, o dirbančiojo išlaikytinis gaudavo 200 gramų duonos dienai – kokia skani ji buvo, ta vargo duona…

Ištremtieji sugebėjo išlikti atšiauriame 53 laipsnių Sibiro šaltyje ir 2 metrų storio Jenisiejaus leduose. Reikėdavo 3 km platumo upe eiti į kitą krantą uolų akmenų skaldyti. Tai buvo kalkiniai akmenys, išdeginti krosnyje jie virsdavo kalkėmis statybai.

Maklakovo gyvenvietė turėjo caro laikų anglišką lokomotyvą, kuris suko elektros generatorių ir visa gyvenvietė bei lentpjūvė turėjo šviesą ir garo švilpuką, kurio garsas lydėjo visą mūsų tremtį. Kai 1952 metais sudegė visa sukrauta lentų birža, buvo baisu žiūrėti, kaip liepsnos rijo viską, kiek akys užmato. Iš lentų lauko liko pelenų laukas. Mudu su Justinu Miliūnu dirbome vos už 40-45 metrų nuo gaisro židinio. Viskas prasidėjo toje vietoje, kur Maklakovkos upelis įteka į Jenisiejų. Aukštas kampinis lentų bokštas  „štabelis“ staiga tapo ugnies stulpu ir mudu taip išgąsdino, kad netekome žado iš siaubo. Nuo ugnies stulpo karščio kilo į orą degantys lentgaliai ir skriejo toli, o nukritę uždegė lentas kitose vietose – tokio siaubo niekada ir vėliau neteko matyti.

Su Pijum Mažėčiu dirbome Leningrado instituto „Gidrodrev“ ir „Gidrobum“ ekspedicijose Naujojo Maklakovo ir Naujojo Jeniseisko bei Jenisiejaus upės matavimo darbuose. Mes, lietuviai tremtiniai, įkasėme pirmus žymeklius (reperius) šioms gyvenvietėms, kirtome miškuose takus, matavome upės gylį, ledo storį (gylis 7-14 metrų, ledo storis 1,7-2 metrai, labai kristalizuotas). Šamotinį molį kasėme iš Angaros upės krantų, iš 12 metrų gylio. Ten sutikome lietuvių tremtinių nuo 1941 metų. Dirbome ir Burmakino granitinių akmenų skaldykloje. Milžiniškos vyko statybos ir sutikome daug puikių žmonių. Caro laikų lakūną generolą Rišetiną, SMU kasininką, teko motociklu vežioti į Jeniseisko banką. Kai jį reabilitavo, išvažiuodamas į Maskvą man padovanojo savo lakūno šalmą. Kai iš Krasnojarsko buvo atkeltas Statybos trestas Liespromstroj, mane iš SMU pervedė dirbti ten ir gavau vairuoti automobilį. Podberevskis buvo valdytojas, kartu dirbo Jašinas, Savčenka (dirbęs Kremliuje prie Kalinino), Gendleris (buvęs Moldavijos CK pirmasis sekretorius).

 Po tironų mirties pradėjome gauti asmens pasus ir vienas po kito grįžti į gimtąją Lietuvą. O čia valdžia nepasikeitusi – arši raudonųjų komunistų ir aktyvių komjaunuolių. „Kolchozų“ pirmininkai nelaukė ir nesitikėjo pamatyti užgrobtų ūkių ir laukų buvusių šeimininkų. Nelaukė ir nesitikėjo tie, kurie dėjo parašus ir skundė, kurie nešė, vežė, ką galėjo ir užsėdo paliktą ištremtųjų turtą, kurie apsigyveno ir nugyveno išvežtųjų namus, kurie manė, kad negrįšime ir niekada nepažiūrėsime į jų išdavikiškas akis. Tėvų ūkiai nugyventi, kai kur likę pamatai, kai kur ir jų nėra, kelių šimtų metų ąžuolai išpjauti, tvorų likę tik stulpai, užversti žemėmis ir šiukšlėmis, buvęs kraštovaizdis taip sudarkytas, kad vietovę sunku pažinti. Ūkio vietose statė naujas kolūkio karvides, kiaulides, skandino srutose dirbamą žemę. Taip ardė buvusius vienkiemius Netičkampio kaimo kolūkio pirmininkas Juozas Miežlaiškis, įsisegęs penkiakampę žvaigždę su Lenino ordinu atlape.

Mes iškentėme, mes vargome ir dirbome, bet neišdavėme vienas kito, net ir Sibire sutikome padorių žmonių, ypač vadovų, tokio kaip ir mūsų likimo. Jau 60 metų mus skiria nuo tos baisios tremtinių kelionės, vagonų ratų bildesio, tačiau visi mes vieno likimo vaikai, praeitis – mūsų turtas, mūsų metai. Tie metai lieka su mumis ir tais, kurie mus dar myli, su tais, kurie jau išėjo ir niekad nebegrįš, kurie paliko mūsų širdyse ir maldose. Lankome jų kapus – ir tuos, kurių kaulelius pargabenome iš Sibiro platybių, ir tuos, kurie užgeso gimtinėje, atsimenam ir tuos, kurie paliko žinomose ir nežinomose kapavietėse už Uralo kalnų, Krasnojarsko krašto Jenisiejaus krantų, už poliarinio rato Igarkoje, prie Lenos upės ir kituose lageriuose. Dangaus palaima ir sielų ramybė jiems amžina.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija