Atnaujintas 2008 m. gruodžio 31 d.
Nr. 99
(1692)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kas slypi po „Be pykčio“ širma

Juozas PARNARAUSKAS,

soc. m. dr., Laisvės kovų dalyvis

Leonidas Donskis internetinėje spaudoje paskelbė straipsnį „Sąvokų infliacija ir diskusijų kriminalizacija“. Pakalbėkime, kaip Jūs sakote, – „be pykčio“. Galima sutikti su Jūsų teiginiu, kad vyksta sąvokų ir vertybių infliacija, t. y. jų turinio prasmės iškraipymas, suvulgarinimas. Taigi, nuvertintos dorovinės, moralinės vertybės, reguliavusios žmonių santykius, elgesį ir t. t. Pakantumas blogiui, amoralumui tapo gyvenimo norma, nuvertėjo ir priesaikos, garbės žodžio reikšmė. Visa tai vyksta pasaulyje, tik turbūt skirtingais lygiais. Jūs, profesoriau, sąvokų turinio infliaciją (nuvertėjimą) panaudojate spekuliatyviai, nes iš genocido sąvokos turinio, aiškinamo „Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius, 2004, p. 354), nutylite žodžius „…ištisų gyventojų grupių naikinimas…“, ir dėl to paskui aiškinate, kad „genocido“ sąvoka netinka Lietuvai. Tai sąmoningas pasirengimas Jūsų rengiamai „diversijai“: Jums tokia formuluotė reikalinga tam, kad „įrodytumėte“, jog Lietuvoje sovietinės okupacijos metais lietuvių tautos genocido nebuvo. Tą „atradimą“ suformuluojate taip: „Genocidas yra naikinimas be jokios atrankos, kada niekas nei teoriškai, nei praktiškai negali išsigelbėti…“ Bravo – naujas genocido sąvokos apibrėžimas. Reikėtų sveikinti, bet palūkėkime. L. Donskis šios genocido formuluotės netaiko nei 1572 metų hugenotų žudynėms Paryžiuje, nei 1789–1994 metų Vandėjos žudynėms, nei 1932 metų ukrainiečių septynių milijonų išžudymui badu. „Nežino“ ir visų kitų komunizmo teorijos pasekėjų žudynių Kinijoje, Kambodžoje ir kitur. Sovietų ir nacistinės Vokietijos bendromis jėgomis 1939 metais rugsėjo mėnesį nugalėjus Lenkiją, to paties mėnesio 22 dieną Vokietijos generolas Heinz Guderian ir sovietinis generolas (tarp kitko – žydų tautybės) Semionas Moisejevičius Krivošejinas priėmė kariuomenių paradą Breste, apsikeitė vėliavomis ir surengė pokylį… Tai draugystei nebuvo kliūtis net 1936 metais Vokietijoje Eichmano (gimusio 1906 metais Izraelyje) paruoštas genocido planas. O po pusantrų metų prasidėjo dviejų agresorių tarpusavio karas. Draugystės neliko nė ženklo – net ir dabar nenori prisiminti anų dienų. Trečio Baltarusijos fronto ideologas Ilja Erenburgas parašė per 2000 straipsnių, kuriuose ragino žudyti vokiečius, nes „mums nieko nėra gražesnio už vokiečių lavonus…“ (Lietuvos aidas. 2007 06 27. Nr. 144, p. 4) Į šiuos raginimus buvo atsakyta: paskandinta 73 vokiečių laivai su civiliais pabėgėliais – moterimis, seniais ir vaikais. Buvęs tankistas pasakojo: „Kai nuo Kybartų įsiveržėme, visi gyventojai ėmė bėgti. Mes, tankistai, juos vytis. Traiškėme kaip šliužus…“ (ten pat). Jūs, profesoriau, keliate klausimą, ar patyrė genocidą Lietuva, ir atsakote – NE (?). Ir išdėstote dar istorikams nežinomą atradimą: „Kad ir koks žiaurus sovietinis teroras buvo Baltijos šalyse, vis dėlto perėjimas į okupanto pusę ir kolaboravimas didelei daliai lietuvių (…) leido ne tik išsigelbėti savo gyvybes, bet garantavo nemenkas administracines karjeras okupacinio režimo sąlygomis“. Atviriausias nurodymas: būk savo tautos laisvės išdavikas ir ne tik išliksi, bet ir labai gerai gyvensi. Negirdėtas istorikams atradimas. Vadinasi, gerbiamas profesorius perėjimą tarnauti okupantui, išduoti Tėvynę, laiko moraliu ir normaliu elgesiu. Ir toliau L. Donskis aiškina: „Tada nebūtų patirta (…) nebaudžiamas siautėjimas, kerštas bei sąskaitų suvedinėjimas“ (ten pat). Vadinasi, tautos laisvė ir tautos okupacija gerbiamam profesoriui yra lygiavertės sąvokos. Svarbu tik laiku tapti kolaborantu. To momento, žinoma, nereikia pražiopsoti. Tokių raginimų lietuviai sočiai girdėjo iš okupantų ir jų padlaižių… Ypač iš Lietuvos pogrindininkų komunistų, kurie iš karto tapo okupanto dešinioji ranka tautos naikinimui, kagėbistų parankiniai.  Vadinasi, L. Donskis lietuvių tautos (kaip ir kiekvienos pasaulio tautos) teisėtą prigimtinę teisę būti laisva, prilygina… „nebaudžiamam siautėjimui, sąskaitų suvedinėjimui…“ Natūraliai kyla klausimas, kieno naudai toks gerbiamo profesoriaus atradimas? Tautos laisvė ir nepriklausomybė amžiais buvo visų tautų šventas dalykas. Kur ir kas išdavystę laikė vertybe? Išduoti dėl karjeros? Žinoma, perėjimo į okupantų pusę būdavo. Gedimino valdymo laikais ir per carinės Rusijos okupacijos 120 metų laikotarpį Lietuvoje apsigyveno ne viena tautinė mažuma. 1940 ir ypač nuo 1944 metų nemaža dalis Lietuvos tautinių mažumų perėjo tarnauti okupantui ir sėkmingai lipo profesoriaus minėtais būdais karjeros laiptais… Net 34 procentai stribų buvo Lietuvos rusai, nors Lietuvoje jų gyveno jau aštunta karta. Matyt, patriotu gimstama, bet ne pasidaroma. Tautos laisvės jausmas yra sudėtinga sąvoka, suprantama tik tos tautos žmogui. Taigi, kolaborantų atsirado ir Lietuvoje. Gegužiukai išauga kitų paukščių lizduose, o užaugę lizdo šeimininką nužudo…

Tiesa, tada dar nedaug buvo dabartinio kirpimo kosmopolitų, kuriems tėvynė ten, kur geriau. L. Donskis sine odio (be pykčio) skaudžiai žeidžia tremtyje žuvusių 20 tūkst., tarp jų 5000 vaikų, už laisvę žuvusių 20 tūkstančių Lietuvos patriotų artimuosius. Nuo sovietinio genocido nukentėjo kas trečias Lietuvos gyventojas, t. y. apie 450 000 žmonių (A. Anušauskas, „Lietuvos aidas“, 2008 03 12). Lietuva neteko tautos elito: mokslo ir meno asmenybių, inteligentijos, mokytojų, karininkų, dvasininkų, darbščių ūkininkų, sunaikintos tautos tradicijos, papročiai, moralinės dorovinės tautos nuostatos. Kaip skaudžiai žeidžia L. Donskio neva filosofiniai išvedžiojimai, kad Lietuvoje nebuvo genocido. Kaip žeidžia L. Donskio išvedžiojimai apie kolaboravimą su okupantu patriotą lietuvį, netekusį sveikatos Sibiro šachtose keliant okupanto ekonomiką, gimines, kurių artimieji buvo okupanto nukankinti, neteko sveikatos.

Žinoma, L. Donskio pyktį Lietuvos patriotams slepianti laida „Be pykčio“ toliau nemokšas lietuvininkus ruoš globalizmo rojui, kuriame maža Lietuvėlė ištirps kosmopolitizmo jūroje. Taigi, įsidėmėkite dar gyvi, pusiau gyvi, invalidai Lietuvos laisvės kovotojai, Sibiro kankiniai, kad esate patys kalti, kad netapote okupanto pasturlakais, neišdavėte saviškių, tiesiog – nemokėjote prisitaikyti, o patarti nebuvo kam – nebuvo profesorių žinovų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija