Atnaujintas 2009 m. sausio 2 d.
Nr. 1
(1693)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Europos vyskupų bendradarbiavimas

Mindaugas BUIKA

Popežius Benediktas XVI su Europos
vyskupų konferencijų tarybos vadovais:
vicepirmininku kardinolu Josipu
Bozaničiumi, pirmininku kardinolu
Peteriu Erdu, vicepirmininku
kardinolu Žanu Pjeru Rikaru
ir buvusiu generaliniu sekretoriumi
Aldu Džordanu

CCEE naujasis generalinis
sekretorius kun. Duartė da Kunja

CCEE vicepirmininkas kardinolas
Josipas Bozaničius

CCEE vicepirmininkas kardinolas
Žanas Pjeras Rikaras

CCEE pirmininkas kardinolas
Peteris Erdas

Didėjantis Bažnyčios dėmesys žiniasklaidai

Pratęsiant 2008 metų bažnytinio gyvenimo apžvalgą, norisi plačiau apibūdinti Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE)  veiklą. Šios organizacijos, vienijančios 33 žemyno nacionalinius katalikų episkopatus, vadovai gruodžio 18 dieną dalyvavo Benedikto XVI audiencijoje. Šiuo metu CCEE pirmininkas yra Vengrijos primas Estergomo ir Budapešto arkivyskupas kardinolas Peteris Erdo, vicepirmininkai – Zagrebo (Kroatija) arkivyskupas kardinolas Josipas Bozaničius ir Bordo (Prancūzija) arkivyskupas Žanas Pjeras Rikaras. Sankt Galene (Šveicarija) įsikūrusiam nuolatiniam sekretoriatui vadovauja COMECE generalinis sekretorius portugalas kunigas Duarte da Kunja.

Po susitikimo su Šventuoju Tėvu paskelbtame pranešime primenama, kad svarbiausia CCEE veiklos struktūra yra Plenarinė asamblėja, į kurią kasmet renkasi nacionalinių vyskupų konferencijų pirmininkai ar jų pavaduotojai. Čia svarstomos Europos įvykių aktualijos, įskaitant socialinį ir politinį gyvenimą, žemyno katalikų bendruomenės reikalai, ekumenizmas ir tarpreliginiai santykiai.

Dėl to bendradarbiaujama su kontinento pagrindine ekumenine organizacija – Europos Bažnyčių konferencija (KEK), kuriai priklauso 125 stačiatikių ir protestantų Bažnyčios, ir veikiama kartu su Europos Bendrijos vyskupų komisija (COMECE), kuriai priklauso šio bloko nacionalinių episkopatų deleguoti hierarchai.

Spalio mėnesį Estergome (Vengrija) vykusioje metinėje Europos vyskupų tarybos Plenarinėje asamblėjoje daugiausia laiko buvo skirta žiniasklaidai. Baigiamajame susitikimo komunikate konstatuota, kad „Bažnyčios dėmesys žiniasklaidai, kaip ir žiniasklaidos dėmesys Bažnyčiai, pastaruoju metu Europoje auga“. Nacionalinių episkopatų vadovai suvažiavime džiaugėsi, kad katalikiškų žiniasklaidos priemonių (TV radijo stočių ir programų, laikraščių, žinių agentūrų, interneto svetainių) daugėja, tačiau Bažnyčios niekinimas ir šmeižimas laicistinėje žiniasklaidoje vis dar neretas reiškinys. Pagrindinė to priežastis – iš XX amžiaus totalitarinių režimų paveldėti įpročiai, naujoji klaidinanti sekuliarizacijos  koncepcija, nustumianti Bažnyčią ir pačią religiją į privačią sferą ir nenorinti Bažnyčios atstovų įsileisti į viešųjų reikalų svarstymą. Be to, dauguma sekuliarizuotų žurnalistų bei leidėjų arba nepažįsta Bažnyčios gyvenimo, arba stengiasi tiesiog jį ignoruoti. „Verta prisiminti, kad socialinės komunikacijos priemonės yra įrankiai, o ne turinys to, ką jos skelbia“, – pabrėžiama komunikate. O turiniui autentiškumą suteikia tik Tiesa.

Europos vyskupų konferencijų vadovai aptardami pastaraisiais mėnesiais jų užsakymu atliktus tyrimus svarstė nelengvų santykių su pasaulietine žiniasklaida priežastis ir galimybes ištaisyti kartais pasirodančią klaidingą informaciją apie Bažnyčią. Kartu pripažinta, jog reikia geriau išnaudoti savo turimus resursus – ypač ugdyti pasauliečius darbui žiniasklaidoje. Taip pat reikia plačiau naudoti naujausių ryšių būdus – ypač internetą ir skaitmeninę TV, kadangi „Bažnyčios uždavinys ieškoti ir rasti naujus kelius evangelizacijai“. Pripažinta, kad kiekviena žiniasklaidos forma turi savą technologiją ir veikimo principus ir „net jeigu mes negalime ja perduoti viso mūsų tikėjimo turinio turtingumo, privalome rasti tinkamų būdų šias komunikacijos priemones naudoti efektyviai“. Nuspręsta sudaryti įvairiems Europos regionams atstovaujančių ekspertų komisiją, kuri padėtų žemyno episkopatams bendradarbiauti žiniasklaidos srityje, dalytis turimais resursais.

Katalikiškas švietimas naujojoje Europoje

Kitas svarbus renginys, kurį organizavo prie CCEE veikianti Katalikiškojo švietimo komisija, vadovaujama Birmingemo (Anglija) arkivyskupo Vincento Nikolso, buvo gruodžio pradžioje Romoje vykusi konferencija „Katalikiška mokykla Europos viešojoje erdvėje“. Už katalikiškąjį švietimą atsakingi vyskupai iš 27 šalių kartu su pedagogikos ekspertais aptarė katalikiškų mokyklų padėtį, šių švietimo įstaigų ryšį su Bažnyčia ir valstybe, kitas problemas. Susitikime dalyvavo ir Vatikano Katalikiškojo švietimo kongregacijos prefektas kardinolas Zenonas Grocholevskis.

Baigiamajame konferencijos dokumente informuojama, kad išnagrinėti katalikiškųjų mokyklų darbo bruožai skirtingose šalyse (Bosnijoje ir Belgijoje), atkreipiant dėmesį į istorinius bei kultūrinius iššūkius. Nepaisant skirtingos padėties, katalikiškos mokyklos auklėjimo procese vadovaujasi Kristaus evangelija ir stengiasi tapti tikromis krikščioniškomis bendruomenėmis. Susitikimo dalyviai vieningai reiškė įsitikinimą, kad prioritetas turi būti teikiamas katalikiškų mokyklų dėstytojų ugdymui, kad jie gerai suprastų santykį tarp auklėjimo kokybės ir katalikiškojo tikėjimo, kuriuo tas auklėjimas turi remtis. „Mums reikia aiškinti ne tik tai, ką darome, bet ir kodėl tai darome. O tai reikalauja mokytojų dvasingumo“, – rašoma baigiamajame dokumente.

Jame taip pat patvirtinama, kad Katalikų Bažnyčia nori prisidėti kuriant naująją Europą ir kad katalikiškos mokyklos gali atlikti reikšmingą vaidmenį šiame projekte. Šiose mokyklose ugdoma integrali asmenybė, kuri darbuojasi dėl visuomenės bendrojo gėrio, tvirtai tikėdama ateitimi. Dokumente primenama, kad Europos Bažnyčia palaiko „sveikąjį sekuliarizmą“, kuris suteikia galimybę visiems visuomenės nariams „liudyti tikėjimą į Dievą ir bendrąsias vertybes“. Katalikiškojo švietimo sistemai savo ruožtu reikia pripažinti, kad ji yra šiuolaikinės „žinių visuomenės“ dalis. Katalikiškoji pažinimo ir tikėjimo vienybės vizija gerai išreiškia tiesą, kuri tampa fragmentiška perdėtos specializacijos ir pozityvizmo akivaizdoje. „Katalikiškosios filosofijos projektas – optimistinė metafizika – šiandien daug ką gali pasiūlyti jauniems žmonėms ir visuomenei“, – nurodo susitikimo dalyviai.

Beje, rugsėjo pabaigoje Rumunijos sostinėje Bukarešte vyko taip pat CCEE organizuota nacionalinių delegatų, atsakingų už universitetinę sielovadą, konferencija. Rumunijos vyskupų konferencijos pirmininko Bukarešto arkivyskupo Joano Robu priimti dalyviai susipažino su sparčiai plėtojama pastoracine veikla šios pokomunistinės šalies aukštosiose mokyklose. Taip pat buvo išklausyta informacija apie universitetinėje sielovadoje aktyviai  veikiančio Romos vikariato iniciatyvas bei vadinamąjį Bolonijos procesą, tai yra universitetų reformą Europoje. Ateinančiais metais numatomi du svarbūs renginiai: 7-oji Europos universitetų diena (2009 kovą) ir Europos universitetų studentų susitikimas Romoje (2009 liepos 27 – rugpjūčio 2 dienomis).

Migrantų sielovada ir solidarumo raiška

Lapkričio pabaigoje Anglijos mieste Liverpulyje CCEE kartu su Afrikos vyskupų konferencijų forumu (SECAM) surengė tarptautinę konferenciją „Migracija, kaip nauja galimybė evangelizacijai ir solidarumui“. Katalikų ganytojai kartu su ekspertais bei Popiežiškosios migrantų sielovados atstovais aptarė gausėjančių migrantų sielovados klausimus, pasinaudodami atskirų diecezijų patyrimu šioje srityje. Buvo pripažinta, kad į atvykėlius svetimtaučius vietinės bendruomenės neturi žiūrėti kaip į grėsmę ar problemą, bet priimti juos kaip Dievo vaikus, kuriais reikia rūpintis. „Migrantas taip pat yra atpirktas Išganytojo Jėzaus Kristaus krauju, todėl irgi yra Dievo Karalystės paveldėtojas. Jis nėra tik „kažkas“, o iš tikrųjų brolis ar sesuo Viešpatyje Jėzuje Kristuje“, – teigiama baigiamajame susitikimo dokumente.

Jame pabrėžiama, kad į migrantus reikia žiūrėti kaip į „Dievo malonės raišką“, kadangi jie suteikia naujų impulsų kultūrai, dvasingumui, intelektui ir visuomenės kūrybingumui. Neatsitiktinai konferencijos devizu buvo parinkti paties Jėzaus žodžiai „buvau keleivis ir mane priglaudėte“ (Mt 25, 35), tuo pabrėžiant, kad rūpinimasis migrantais yra tarnavimas pačiam Kristui. Kad Išganytojas reikalauja mūsų meilės migrantams, pabrėžė ir popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Deus caritas est“.

Konferencijos dalyviai pakvietė vyskupų konferencijas Afrikoje ir Europoje kurti institucijas, kurios užsiimtų migrantų reikalais ir sielovada. „Ypač reikia sutelkti dėmesį į pabėgėlių, migrantų darbininkų, moterų ir studentų, kurie yra labiausiai pažeidžiami, padėtį“, – nurodoma Liverpulyje vykusios konferencijos dokumente. Šiam darbui reikia nukreipti karitatyvines organizacijas, dvasininkus ir kitų sričių savanorius, kadangi migrantų gyvenimo sunkumai paliečia ir dvasinę, ir socialinę, ir ekonominę, ir politinę sritis. Svarbu suprasti, kad migrantai, ypač moterys ir jaunimas, neretai tampa beatodairiško išnaudojimo ir nusikaltėlių grupių išpuolių objektais, jie gali nukrypti į amoralų gyvenimo būdą, pradėti piktnaudžiauti alkoholiu ir narkotikais. Taip pat reikia rūpintis migrantų žmogaus teisių ir jų socialinio orumo apsauga, ypač tai svarbu šeimoms, kultūriniam ir tautiniam paveldui.

Susitikimo dalyviai su padėka pripažino, kad vis daugėja misionierių kunigų ir vienuolių iš Afrikos, kurie atvyksta į Europą ir dirba parapijose ir bažnytinėse institucijose, bent iš dalies užpildydami dvasinių pašaukimų stygių. „Tai yra savotiškas grąžinimas tikėjimo dovanų, kurias Afrika priėmė iš Europos Bažnyčios ir misionierių praėjusiais šimtmečiais“, – nurodoma konferencijos dokumente. Bažnyčia ir Afrika savo ruožtu yra dėkinga už tą rūpestį, kurį afrikiečiai migrantai gauna šiandien Europoje.

Ekumeninis šeimos problemų nagrinėjimas

Europos vyskupų konferencijų tarybos iniciatyva buvo suorganizuotas Katalikų ir stačiatikių forumas, kurio pirmasis susitikimas gruodžio 11–14 dienomis vyko Italijos mieste Trente. Šios konsultacinės konferencijos, kurioje dalyvavo Vatikano, Konstantinopolio ir Maskvos patriarchatų atstovai bei katalikų ir stačiatikių vyskupai iš kitų žemyno šalių, tema buvo „Šeima: gėris žmonijai“. Baigiamajame susitikimo komunikate pabrėžiama, kad nagrinėtos ne tiek teologinės, kiek socialinės ir moralinės šeimos problemos, pabrėžiant gyvybės perdavimo svarbą, tėvų teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, taip pat dabartinę šeimos krizę.

Europos Katalikų ir stačiatikių vyskupai primena, kad žmogiškosios gyvybės šaltinis yra ne vien tėvai, kad čia „būtina dieviškoji intervencija“. Todėl gyvybės šventumas yra neginčytinas ir ji „turi būti gerbiama nuo prasidėjimo iki natūralios mirties“. Kartu apgailestaujama, kad jeigu dar neseniai į šeimą ir vaikų gimdymą buvo žiūrima kaip į „kažką sakralaus“, tai dabar bandomos keisti sąvokos ir jų prasmė, įvedamos dviprasmybės tarptautiniuose dokumentuose dėl ideologinės indoktrinacijos lyties teorijoje.

Dokumente taip pat reiškiamas susirūpinimas, kad „drastiškai sumenkėjo vaikų auginimo ir auklėjimo galimybės“ šeimoje dėl abiejų tėvų užimtumo ir noro siekti profesinės karjeros, taip pat finansinės atsakomybės naštos. Šiuolaikinės šeimos gyvenimui kelia pavojų ir išaugusi migracija, dėl kurios nemaža dalis vaikų nepatiria tiesioginės tėvų meilės ir globos. Katalikų ir stačiatikių ganytojai apgailestavo, kad dažnai nepakankamai vertinama ir „motinystė, kaip asmeninis pašaukimas“. Motinystė nusipelno ypatingos pagarbos, todėl „motinoms, kurios lieka namuose auginti ir auklėti savo vaikus, turi būti teikiama moralinė ir finansinė parama. Jų misija yra jokiu būdu ne mažiau svarbi, kaip kitų gerbtinų profesijų“, – aiškinama Katalikų ir stačiatikių forumo dokumente. Kartu su besąlygine pagarba motinystei taip pat nurodomas poreikis iš naujo atrasti tėvystės fundamentalią svarbą šeimai ir visuomenei. „Neįmanoma kalbėti apie brolišką visuomenę be tėvystės“, – pabrėžia Europos katalikų ir stačiatikių vyskupai. Jie nurodo, kad šiuolaikinės šeimos problemos, susidariusios demografinės krizės akivaizdoje, yra ne mažiau pavojingos nei finansinė krizė. Juk daugumoje Europos šalių gyventojų skaičius mažėja, populiacija senėja ir šie procesai atneša atitinkamas pasekmes visuomenei ir ekonomikai. Todėl „šeima, kilusi iš vyro ir moters santuokos, kurioje auginami vaikai ir ugdomi santykiai, turi būti iš naujo pripažinta kaip vertingas socialinis kapitalas“. Tokiai tradicinei šeimai turi būti skiriama neatidėliotina pagalba, kol nebus „pernelyg vėlu“, kadangi „be abipusės šeimos meilės mūsų visuomenė miršta“. (Plačiau apie šeimos problemas nagrinėjusį Katalikų ir stačiatikių forumą bus rašoma artimiausiame „Pro Vita“ priede).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija