Atnaujintas 2009 m. sausio 9 d.
Nr. 3
(1695)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Dvasingos Kalėdos prieš 20 metų

Edmundas  Simanaitis

Artėjo pirmosios šv. Kalėdos po  Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo. Tuo metu dirbau Jonavos gamybiniame susivienijime „Azotas“. Atmosfera šioje įmonėje  nuolat keitėsi  laisvėjimo pusėn. Labai stebino visagalės, visa išmanančios ir niekada niekur neklystančios „partijos“  rajkompirseko (rajoninio komiteto pirmojo sekretoriaus) ir  įmonės partorgo elgesio  metamorfozė.

Kompartija  susirūpino Kalėdomis

Dar prieš metus pastarasis su dviem partiečiais prieš Kūčių dieną tikrino visus administracijos kabinetus, ar neras papuoštos eglutės ar eglės šakos. Naujametines (jokiu būdu ne kalėdines) eglutes ar šakeles buvo leidžiama  pastatyti ir papuošti (tik ne  angeliukais!) likus porai dienų iki Naujųjų metų. O štai 1988 m. gruodžio 21dieną  įmonės partorgas pasikviečia mane, nepartinį Gulago belaisvį, ir sako: „Norime partinėje organizacijoje apsvarstyti dvasingumo reikalus, ir, žinote, reikėtų ir apie kultūrą...“

Tokių dalykų nėra buvę. Matyt, užkliuvau todėl, kad įmonėje, be savo tiesioginių  technologinių procesų automatizavimo reikalų, kaip visuomenininkas rūpinausi lietuviškų terminų daryba bei diegimu, tvarkiau įmonės laikraščio „Chemikas“ kalbos kultūros kampelį. „Pritariu“, – lakoniškai atitariau partorgui. „Bet mes norėtume, kad ir tamsta pašnekėtumėte šia tema.“ „Iš lapelio nenorėčiau“, – pasakiau, nors ir žinojau, kad ne „partijos“ narių  kalbų tekstai tikrinami iš anksto. Jis sutinka.

Stabilaus chroniško deficito „gerovė“

Salikėje generalinis direktorius su pavaduotojais, profsąjungos ir komjaunimo aktyvas ir svečias – tituluotas  psichologas S. Pastarasis  pradeda šiek tiek klupčiodamas – tokio dėmesio nesitikėjo.  

Atėjus mano eilei, pradedu nuo nesulaikomų ginklavimosi varžybų  ir didžiųjų pasaulio politikų protų „šviesėjimo“: „Arba žūsime kartu ir liksime principingi „teisuoliai“, arba gyvensime, pakęsdami vienas kito nuomonę bei gyvenimo būdą. Gyventi vis dėlto yra geriau negu  totališkai mirti už „teisingą“ idėją“. Sukaupti  atominio, bakteriologinio ir cheminio ginklo arsenalai pasaulinio karo atveju garantuoja civilizacijos žūtį.

Kompartijos agitatorių paistalai apie proletarinę pasaulinę revoliuciją ir bemaž ranka pasiekiamą „šviesų  komunizmo rojų“  visai žmonijai, jau nuo šnekoriaus genseko Chruščiovo laikų, mąstančiai visuomenės daliai (joje netrūko ir komunistų) kėlė tik šypseną, o uždaroje aplinkoje buvo pasakojami taiklūs anekdotai. Visa sovietija gyveno CėKa skelbiamų  penkmečių ritmu. Penkmečių planai be išimties, pagal iškilmingai darbo kolektyvų „prisiimtus“ įsipareigojamus, buvo vykdomi ir įvykdomi per  ketverius metus (plius ar minus vienas kitas mėnuo).

Sovietų liaudis buvo pripratinta verstis ir išgyventi  stabilaus visuotinio chroniško deficito sąlygomis. Tiesą pasakius, kompartijos elitas, partinė-ūkinė nomenklatūra  naudojosi privilegijomis visose viešojo gyvenimo srityse: spec.parduotuvės, spec. sanatorijos, spec... spec ...spec...  Tai buvo pirmasis realus žingsnis į komunizmą: nomenklatūros  personoms – „gėrybės  pagal poreikius“.

Ne visos vištos dalyvaudavo ateistinėse kampanijose          

Nors dabar kalba sukasi apie Kalėdų šventes, tačiau savaip iškalbingas ir šv. Velykų periodas. Sovietmečiu likus porai savaičių iki švenčių,  visos kolūkinės vištos, nors ir senoviškai kudakuodamos, organizuotai palaikydavo ateistinę propagandą – nė vieno kiaušinio „religiniams prietarams“! Ir nustodavo dėjusios kiaušinius. Ir niekas negelbėdavo – parduotuvių lentynose kiaušinių nebūdavo. Įdomu ir tai, kad  „nekolchozinės“ valstiečių  vištelės nedalyvaudavo  ateistinėse kampanijose.

Kai kas iš  vadinamosios „darbo liaudies“ rasdavo išeitį – gelbėdavosi  pažintimi su partkomo tūzo  automobilio vairuotoju. Pastarasis, naudodamasis garantuota „viza“  į tiekimo bazės teritoriją, aprūpindamas savo viršininką deficitais, nepamiršdamas savęs ir gerų pažįstamų.

Partkomo pozicijos pasikeitimas akivaizdžiai rodė, kokią milžinišką įtaką daro Sąjūdis visam  perestrojkos  procesui. Net KGB struktūra su legionu bildukų, nepajėgusi  nuslopinti  Atgimimo, ėmė  keisti veiklos metodus. Užuot bauginus represijomis ir šantažavus, buvo stengiamasi įsiskverbti į visas Sąjūdžio savivaldos grandis. Bet tai jau atskira tema.

Kūčių  vakaras – pakilaus  dvasingumo stebuklas  

Nebuvau tikras, ar leis kalbėti apie Kalėdų švenčių prasmę, bet jei pakvietė, tai nesivaržysiu...

Kristaus gimimo šventė – viena reikšmingiausių krikščioniškojo pasaulio iškilmių. Tačiau  Kūčių vakaras ir jo tradicijos jau seniai tapo ir šeimos švente. Visi šeimos nariai stengiasi tą vakarą susirinkti prie Kūčių stalo, dažniausiai pas tėvus ar senolius, kol jie dar su mumis. Taigi dvasingumą galima pažadinti ne tik tikėjimo, bet ir tautinės ir pilietinės savimonės, tautinės kultūros, liaudies tradicijų pagrindu.  

Kūčios suteikia puikią progą: kas tiki, tepagarbina  gimusį Kristų, kas netiki, atšalo nuo tikėjimo, tepasidžiaugia jaukia namų šiluma ir  šventės aura.

Partkomo sekretorė Š. dabartinę padėtį vertino kaip „kultūros griuvėsius“. Cenzūros vadovas B., kurio einamų pareigų neprisimenu, pareiškė „užuojautą rajkomų sekretoriams“  ir palinkėjo „kad Kūčių vakaro nuotaika būtų kasdien.“

Tų metų Kalėdų šventės ir Naujieji metai buvo ypatingi. Labiausiai stebino  Sąjūdžio pažadintas Tautos Atgimimas. Nebuvo reikšmingesnių įvykių už sąjūdininkų akcijas. Džiaugiausi, kad ir aš nebuvau pasyvus tų akcijų stebėtojas. Daugelis bendraminčių  suvokė  ne tik pilietinę pareigą, ne tik  pajuto tarnystės  visuomenei poreikį, bet ir  galingą, sveiką, entuziastingą  džiaugsmą darbuotis, siekiant atkurti svetimos jėgos smurtu laikinai nuslopintą valstybingumą.

Iki Kovo 11-osios dar buvo likę daugiau nei metai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija