Atnaujintas 2009 m. sausio 14 d.
Nr. 4
(1696)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Europos kultūros sostinė – kultūros provincijos sostinė?

Tomas BAKUČIONIS

Liaudies išmintis sako – geriau vienąkart pamatyti, negu dešimtkart išgirsti. Dar gerokai prieš Kalėdų šventes virė diskusijos apie būsimuosius „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ (VEKS) renginius ir ypač apie tris milijonus litų atsiėjusį naujametinį Gerto Hofo šviesų spektaklį. Nesu masinių renginių entuziastas, bet pasiryžau renginį savo akimis  pamatyti, prieš tai nubraukdamas visas galimas išankstines nuomones. Taigi ėjau, tikėdamasis pamatyti išties kūrybingą šiuolaikinių technologijų panaudojimą ir įspūdingą šviesos spektaklį. Ir ką gi, stebint „garsiausio pasaulyje šviesų režisieriaus“ G. Hofo šviesų spektaklį Katedros aikštėje, užuot patyrus lauktus įspūdžius, smegeninė nevalingai dėliojo aritmetinius veiksmus, skaičiuojant prožektorius ant Arkikatedros stogo ir trijų milijonų sąmatą. Vieną aiškiai supratau, kad renginio sąnaudos nepateisino lūkesčių – neišradingi  pirotechniniai triukai, o keliasdešimt prožektorių ant Arkikatedros stogo ir neoniniai šviestuvai ant varpinės karnizų, vargu ar tai tas technologiškai pažangiausias ir kūrybiškiausias sprendimas, kuriuo galima buvo nušviesti Lietuvos tūkstantmečio istoriją ir kuris turėtų atsieiti tuos tris milijonus.

Šiuo požiūriu Kaunas su animuotomis lazerinėmis projekcijomis pasirodė esąs pažangesnis ir šiuolaikiškesnis, ir be G. Hofo, ir be trijų milijonų! Beje, vietinėmis pajėgomis realizuota „Spragtuko“ versija Sporto rūmuose paliko nepalyginamai kūrybiškesnį ir profesionalesnį įspūdį, negu žadėtasis šviesų spektaklis Katedros aikštėje, kuris, pripažinkime, taip ir neįvyko, buvo tik kiek šviesesni ir gausesni nei įprasta fejerverkai, šviesos efektai (jei kas stebėjote iš kosmoso, galėsite patikslinti, ar jie tikrai matėsi....), bet vadinti tai spektakliu yra mažų mažiausiai nekuklus viešųjų ryšių triukas. Jei „Spragtukui“ vieta parinkta tinkama, tai Katedros aikštė ir Gedimino kalno papėdė tokiems masiniams susibūrimams ir tokių galingų fejerverkų pyškinimams tikrai nei patogi, nei saugi vieta. Renginio apžvalgos klausimas buvo visiškai neišspręstas, nes daugybė žmonių pavojingai grūdosi Katedros aikštėje ir prieigose, taigi – apžvalga minimali, o įgarsinimas buvo kaip reta blogos kokybės (o tiksliau – joks), daugelis taip ir nesuprato, ko jie čia buvo atėję. Apgailėtina, kad mūsų televizijos, sekdamos brežnevinės epochos „pokazucha“, parodė siužetus tik su teigiamais atsiliepimais. Pavyzdžiui, palyginkime Sidnėjaus fejerverkus – juos stebėjo apie 1,5 milijono žmonių, visi pamatė ir išgirdo ką norėjo pamatyti ir išgirsti, nes tam iš anksto buvo pasiruošta, apgalvojant renginio apžvalgą bent iš kelių įvairių vietų, o visa tai kainavo kelis kartus pigiau! Gaila, kad sostinės valdžia ir renginių organizatoriai tokių elementarių tiesų iki šiol nenori suprasti, kaip ir nenorėjo suprasti didysis statybininkas Algirdas Mykolas, kad „Valdovų rūmai“ liks tik muliažu (ir dar nelegaliu statiniu!) iš daug gelžbetonio ir silikatinių plytų, kurių masė kels pavojų Arkikatedros pamatams, kaip beje, ir galingos pirotechninės baterijos. Arkikatedros apkaišiojimas pirotechnika juolab nesuprantamas, kai visiškai greta turime gerai tam tinkantį Trijų kryžių kalną. Tačiau problemą matyčiau ne tik tame, kad į orą krizės akivaizdoje (t.y. ne laiku ir ne vietoje) buvo išpyškinti bemaž 3 milijonai, bet ir tai, kaip buvo tuos paskutinius kelis metus rengtasi Kultūros sostinės programai. Be aiškios strategijos, iš visų kampų kyšant kelių vadybininkų grupių interesams (o gal viso labo vienos grupės) sėkmingai „įsisavinti“ mokesčių mokėtojų pinigus. Ar ne todėl tiek peripetijų būta skiriant šios VšĮ vadovus, ar ne todėl taip vėluota su paruošiamaisiais darbais (ir iš tikro pavėluota), ar ne todėl, rengiant programą vėl nuklysta į brangiai kainuojanti fasadiškumą, o dalis projektų akivaizdžiai „pakabinti ore“ (pavyzdžiui, Žmonių programos fondo projektai) – nei konkrečių renginių, nei vietų, nei konkrečių dalyvių. Dalis renginių dubliuojami iš kitų projektų, štai čia naujajam Kultūros ministrui R.Vilkaičiui ir kilo labai logiškas klausimas – ar ir finansavimas tokiems renginiams „dvigubas“? Duokdie naujajam Kultūros ministrui sveikatos ir tvirto stuburo, nes oi kaip nelengva bus išmėžti prakutusių kultūros impresarijų arklides....

VEKS‘e sėkmingai įgyvendinamas lėšų monopolizavimo principas, todėl prioritetu tapo koncentruoti kultūros lėšas vienoje vietoje (o gal vienose rankose?). Nieko naujo, monopolizacijos principą iš statybų ir „Maximų“ bei „Leo“ sektoriaus labai sėkmingai galimą perkelti į kultūros renginius ir kultūros politiką... Tačiau dėl šio monopolio kenčia visa už Vilniaus ribų likusi valstybė.

Ką autentiško ir išskirtinai lietuviško pasauliui ir Europai parodyti, kaip Lietuvą pristatyti  ketina VEKS? Niko Pirosmanišvilio darbų parodą, o gal V. Gergijevą su Londono simfoniniu orkestru, o gal G. Verdi „Requiem“ su World festival choir, ar kitą brangiai apmokamą užsienio menininką ar kolektyvą? Nors turime ir savų garsenybių, tačiau jų VEKS‘o programose nedaug tepamatysime. Matyt tiesiamas placdarmas brangių „importinių“ projektų įgyvendinimui. Nieko stebėtino, juk mūsiškiai kultūrininkai ir menininkai arba dirba iš entuziazmo (o iš entuziazmo „otkato“ nepaimsi), arba būdami pakankamai garsūs ir principingi, nesivelia į „vokelių“ ir „dvigubų kontraktų“ peripetijas.

Todėl tenka grįžti prie svarbiausio klausimo (gal kam nors ir pabodusio, bet vis dar aktualaus): ar Lietuvoje per du nepriklausomybės dešimtmečius buvo kokia nors kultūros politika? Jei pažiūrėsime tik į fasadą ir tik į Vilnių, viskas atrodys labai gražiai ir įspūdingai. Daugybė renginių, festivalių, brangių vienadienių projektų, investicijų, tačiau viskas Vilniui, viskas iš esmės vienose rankose. Ar ne todėl tik vieno teatro – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto – scenos rekonstrukcijai (tik scenos rekonstrukcijai!) iš mokesčių mokėtojų kišenių be jokių viešų diskusijų ar aptarimų tiesiog imta ir atseikėta 80 milijonų. Nesvarbu, kad iki dabar jau išnaudota bemaž 30 milijonų, o suplanuotų darbų padaryta ir įrangos nupirkta gal už 15-20 proc. (taigi į 80 milijonų šio „verslo“ kompanija su tokiais apetitais jau netilps), bet svarbu, kad mokesčių mokėtojų pinigus valdo „tie, kam reikia“. Panašiai nutiko ir su VEKS. 300 milijonų valstybės (t.y. mūsų visų ) pinigų. Tačiau visiškai neaišku, kaip, ir ar adekvačiai pasauliui už tuos 300 milijonų bus pristatyta Lietuva? Gal maestro Valerijus Gergijevas žino?..

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija