Atnaujintas 2009 m. sausio 21 d.
Nr. 6
(1698)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Lietuvos karininkai priverstinėje emigracijoje Vokietijoje

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Brigados generolas
Povilas Plechavičius (centre)
Hanau stovykoje 1948 m.

Lietuvos tremtinių bendruomenės
kursų pažymėjimas išduotas divizijos
generolui Mikui Rėklaičiui,
Lietuvos kariuomenės kūrėjų
savanorių-veteranų sąjungos
pažymėjimas – Edvardui Mackevičiui
ir asmens dokumentas – Stasiui
Raštikiui. Augsburgas, 1949 metai

Nemažai lietuvių, bėgdami nuo sovietų žadamo rojaus, atsidūrė Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje ir kitose šalyse. Keliasdešimties tūkstančių lietuvių tarpe buvo daug Lietuvos kariuomenės kadrinių karininkų (nuo leitenanto iki generolo). Jau 1944 metų sausį prie Vyriausiojo sąjungininkų ekspedicinės kariuomenės štabo buvo įsteigta Perkeltųjų asmenų (Displaced persons – DP) sekcija, turėjusi bent iš dalies pasirūpinti karo belaisviais ir civiliais, nacių išvežtais iš įvairių okupuotų kraštų pramonės bei ūkio darbams. Lietuvių priverstinis pabėgėlis, poetas A. Pulgis pabėgėlius pavadino labai vaizdingai – „Dievo paukšteliai“.

Kareivinėse, barakuose, mokyklose, sandėliuose, arklidėse ir kitur buvo steigiamos specialios stovyklos perkeltiesiems asmenims. Vokietijai kapituliavus, stovyklų organizavimas ir administravimas buvo perduotas tarptautinei organizacijai UNRRA (United Nation Relief and Rehabilitation Administration – Jungtinių Tautų administracija pabėgėliams remti). Manoma, kad per porą metų repatrijavo iš Vokietijos apie 6 milijonus svetimšalių, bet liko apie pusantro milijono grįžti atsisakančių asmenų, iš kurių beveik visi buvo pabaltijiečiai. Stovyklų gyventojai neturėjo jokių teisių: UNRRA ir stovyklų administracija pažeidinėdavo nuosavybės teisę, darydavo kratas. Pabėgėliai negalėjo dirbti už stovyklos ribų, neturėjo teisės laisvai keisti gyvenamosios vietos. Tarptautiniuose susirinkimuose ir per spaudą Sovietų Sąjunga nuolat reikalavo grąžinti iš Vokietijos jos piliečius (tokiais ji laikė ir pabėgėlius iš okupuotos Lietuvos). Amerikos lietuvių taryba (ALT’as) dėjo daug pastangų, kol gavo JAV vyriausybės pažadą lietuvius traktuoti kaip Lietuvos, o ne kaip SSRS piliečius.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus Naujausiųjų laikų karybos istorijos skyriaus vedėjas Algirdas Markūnas parengė leidinį apie priverstinę Lietuvos karininkų emigraciją Vokietijon 1944–1949 metais, kurį nedideliu tiražu išleido Lietuvos Krašto apsaugos ministerija (Redagavo istorikė Aušra Jurevičiūtė, o recenzavo plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis.).

Šiame leidinyje rašoma, „kad 1945 m. rugsėjo 30 d. UNRRA globojo 51138, o 1946 m. kovo 14 d. – jau 52867 lietuvius (amerikiečių zonoje buvo 28727, anglų – 21327, prancūzų – 2812 lietuvių). Į šį skaičių neįėjo privačiuose butuose gyvenę asmenys, kurių, neoficialiais duomenimis, buvo apie 10 tūkst. žmonių. Visose trijose zonose gyveno 548 lietuvių karininkai, kuriems karyba buvo pagrindinė profesija, ir, 121-am – tai buvo šalutinis užsiėmimas (atitinkamai 345 pagrindinės ir nepagrindinės profesijos 43 policininkai, tarp kurių taip pat nemažai buvo atargos karininkų)“.

Lietuvių pabėgėlių stovyklose nuo 1946 metų vasaros pradėjo lankytis sovietinės repatriacinės komisijos, agituodamos grįžti namo. Kartu atvykdavo ir įvairių KGB emisarų, siekiančių kuo daugiau buvusių Lietuvos karininkų bei kitų aukštų pareigūnų pervilioti į Lietuvą. Jie, norėdami psichologiškai paveikti, naudodavo vaistus ir alkoholį, į pagalbą pasitelkdavo net buvusius Lietuvos karininkus. Pas brigados generolą Povilą Plechavičių (1890 –1973), gyvenusį Uchtės (anglų zona) stovykloje, kelis kartus lankėsi sovietų saugumo agentas Juozas Mikuckis (1891–1970), buvęs Kauno karo komendantas. Jis VLIK’o Vykdosios tarybos nario, pulkininko inžinieriaus Antano Novickio (1891–1971) buvo paskirtas įgaliotiniu visai anglų okupacinei zonai, bet vykdė sovietinio saugumo užduotis. Kapitonas J. Mikuckis su savo pagalbininkais brigados generolą P. Plechavičių stengėsi nugirdyti ir slapta išvežti iš Vokietijos. Nepavyko.

Divizijos generolas Stasys Raštikis (1896–1985) savo atsiminimuose mini Vyčio kryžiaus ordino kavalierių, atsargos pulkininką Praną Tvaroną, pas jį apsilankiusį 1947 m. sausio 13 d. ir įkalbinėjusį grįžti į Lietuvą. Šis turėjo atsivežęs Justo Paleckio ir divizijos generolo Vinco Vitkausko (1890–1965) pasirašytus laiškus su pasiūlymais darbuotis sovietinės Lietuvos labui. 1948 metais Kaselio (amerikiečių zona) stovykloje buvo suimtas KGB agentas Simas Pečiulionis, kuris turėjo atvykti į Šeinfeldo (amerikiečių zona) stovyklą ir iki tų pačių metų kovo 1 d. nužudyti generolą St. Raštikį. Kempteno stovykloje taip pat lankėsi sovietų emisarai ir ieškojo Kauno miesto ir apskrities komendanto pulk. Jurgio Bobelio (1895–1954) bei kitų lietuvių karininkų. J. Bobelis slapstėsi Aleksandro Girėno pavarde. Leidinyje minima visa eilė Lietuvos įžymių karininkų – generolų, pulkininkų, kurie ėjo įvairias pareigas, kol gavo teisę išvykti į JAV, Kanadą, Angliją, Australiją ir kitur.

Leidinukas gausiai iliustruotas dokumentinėmis nuotraukomis, pateikti visuomeninės veiklos faktai, užimamos pareigos, aprašytos gyvenimo, buities sąlygos. Pateiktos žinios apie lietuvius karininkus, kurie palaidoti Vokietijoje. Tai – puikus leidinys, supažindinantis su karininkų likimais priverstinėje emigracijoje Vokietijoje. Jį turėtų perskaityti istorijos mokytojai. Jie turi žinoti, kad galėtų apie tai papasakoti mokiniams, savo tautiečių likimus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija