Atnaujintas 2009 m. sausio 30 d.
Nr. 9
(1701)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Ar deramai pagerbsime šv. Brunoną?

Kazimieras Dobkevičius

Šv. Brunonas Bonifacas

Šv. Brunono Bonifaco žūties
vieta pagal dr. L. Palmaičio versiją

Šv. Brunonas Pažaislio
vienuolyno freskose –
M. A. Palonio „Netimero krikštas“

Su Lietuvos vardo pirmuoju istorijoje paminėjimu susijęs šv. Brunonas. Tai misionierius, nužudytas prieš 1000 metų Lietuvos ir Rusios pasienyje. Taip rašoma Kvedlinburgo kronikoje, mininčioje šį įvykį, kai ir buvo pirmąkart paminėtas Lietuvos vardas.

Brunonas Bonifacas (apie 974–1009 03 09), kilęs iš saksų didikų šeimos Saksonijos, Kverfurto miesto, buvo pirmasis Lietuvos paribyje veikęs misionierius. Kunigu įšventintas 994 metais Magdeburge, vėliau jam buvo suteiktas kanauninko titulas. 996 metais, būdamas Vokietijos karaliaus Otono III kapelionu, dalyvavo jo karūnavimo iškilmėse. Romoje Prahos vyskupo Adalberto (Vaitiekaus) paveiktas, 998 metais įstojo į benediktinų ordiną, pasivadino Bonifacu. 1001 metais Ravenoje (Šiaurės Italija) Otonas III, siekdamas platinti krikščionybę slavų kraštuose, aptarinėjo su Brunonu ir šv. Romualdu vadimosios Romos imperijos atnaujinimo planus, kaip apie ją suburti neseniai apkrikštytas šalis, sukurti jų politinę sistemą.  Tolesnių misijų vieta buvo pasirinkta Lenkija ir šalia jos esančios vietovės. 1001 metais atvykęs į Lenkiją Brunonas sulaukė karaliaus Boleslovo I Narsiojo paramos. 1004 metais Merserburge (Vokietija) Magdeburgo arkivyskupas Taginonas Brunoną įšventino misijų arkivyskupu. XI a. pradžioje Brunonas parašė šv. Adalberto (Vaitiekaus), kurio darbo tęsėju save laikė, biografiją. 1008 metais, lankydamasis Rusijoje, jis sužinojo apie Vakarų Europai tuo metu nežinomą Lietuvą. 1008 metų antroje pusėje Brunonas vėl atvyko į Lenkiją, kad galėtų pradėti misijas Prūsoje. Paskui atkeliavęs į Lietuvos paribį įtikino lietuvių genties vadą Netimerą ir 300 jo karių krikštytis. Istoriko prof.  Edvardo Gudavičiaus teigimu, tai buvo pirmasis lokalinis krikštas Lietuvoje.

Taigi, kas atnešė žinią apie arkivyskupo Brunono ir jo aštuoniolikos vienuolių palydovų žūtį? Pasirodo, vienuolį Vipertą Netimero brolis Zebedenas (Zebedys) paliko gyvą, bet išdūrė akis ir paleido į Saksoniją. Pastarojo pasakojimas apie Brunono žūties aplinkybes aprašytas Kvedlinburgo analuose. Vienuose šaltiniuose Brunono žuvimo data minima 1009 m. kovo 9-oji, o kituose rašytiniuose šaltiniuose – 1009 m. vasario 14 dieną.

Ar pasitvirtins dr. Leto Palmaičio sensacingas atradimas?

Rengiant šį straipsnį sužinota, kad jau išleista daktaro baltisto Leto Palmaičio sensacinga  mokslinė studija su argumentuotais įrodymais  „Įmintos tūkstantmečio mįslės“ apie tai, kur buvo nužudytas būsimasis šventasis arkivyskupas Brunonas Bonifacas. Sensacingą mokslinę koncepciją dr. L. Palmaitis pateikė 2008 metais Rygos mokslinėje konferencijoje ir Olštyno (Lenkija) koliokviume. Jis rašo, kad nauji moksliniai duomenys paneigia tvirtinimus, jog arkivyskupas Brunonas Bonifacas buvo nužudytas dabartinės Lenkijos teritorijoje Gižycko mieste prie Negocino ežero. Pagal dr. L. Palmaičio koncepciją, viskas vyko, kaip rašoma analuose, Rusios ir Lietuvos pasienyje. Dr. L. Palmaičio tvirtinimu, Rusia – trikampis Nemuno deltoje tarp Rusos, Gilijos ir Skirvytės. Arkivyskupas Brunonas tęsė  šv. Vaitiekaus Adalberto misijas toliau į šiaurę prie Lietuvos pasienio. Pasak kronikos šaltinių, į misiją Brunonas pasiėmė 18 palydovų, tarp jų „kapelionus Vipertą, Tiemiką, Aiką, Hecichą, Apichą. Misionieriams atvykus į vietą, jie buvo nugabenti į Rusios ir Lietuvos pasienį pas tenykštį  valdovą vardu Netimeris (kitur mūsų istorikai rašo „Netimeras“ – K. D.). Brunonas Bonifacas buvo basas, skurdžiais drabužiais (matyt, buvo ruduo). Paklaustas, ko atvykęs, atsakė, kad atvykęs dėl valdovo ir jo žmonių išganymo. Netimeris pamanė, kad Brunonas pasirodė tam, kad surinktų pinigų, todėl pažadėjo apdovanosiąs, jei tik misionierius atsisakys savo kalbų ir paaukos dievams. Tuomet Brunonas, grįžęs į savo stovyklą, persirengė brangiausiais vyskupo rūbais su brangakmeniais ir vėl atvyko pas Netimerį. Pastarasis sakė matąs, kad misionierius atėjo ne iš skurdo, bet dėl įsitikinimo, ir pasiūlė išbandymą ugnimi: arti vienas kito bus sustatyti aukšti mediniai pastoliai. Po jais sukurs ugnį, o kada pastoliai įsidegs taip, kad abiejų krūvų ugnis susilies, Brunonas turės pereiti tarp jų per vidurį ir išeiti nė kiek neapdegęs. Apsivilkęs liturginiais rūbais tarsi per iškilmingas šv. Mišias, Brunonas pirmiausia apėjo užkurtą ugnį su šventintu vandeniu ir smilkykle, o paskui, kapelionams giedant septynias psalmes, įėjo į vidų ir palaukęs, kol kapelionai baigs giedoti, išėjo nė kiek ugnies nepaliestas. Tada Netimeris su visais, kurie tame reginyje dalyvavo, puolė prie misionieriaus kojų prašydamiesi pakrikštijami. Šių įvykių metu buvo sudeginti Netimerio asmeniniai stabai. Krikštui suėjo apie 300 žmonių. Tokiam gausiam būriui pakrikštyti teko eiti prie didelio ežero. Pasikrikštijęs Netimeris nutarė, kad paliks savo valdas sūnui, o pats iškeliaus kartu su Brunonu, nuo kurio nesiskirs. Čia pat minima, kad Netimeris nužudęs nepanorėjusį įtikėti brolį. (Tai vargu ar suderinama su krikščionybės priėmimu. Greičiausiai pagonybės gynėjai sukėlė tarp brolių konfliktą, kurio metu Netimeris buvo priverstas gintis – dr. L. Palmaičio pastaba.) Sužinojęs, kad Netimeris turi dar vieną brolį Sebedą („Zebedeną“), kuris tuo metu buvo kažkur toliau, prie Alstros upės, misionieriai nutarė keliauti pas jį. Kai kovo 9 dieną Brunonas su palydovais pasirodė jo valdose ir laikė šv. Mišias, Sebedas, įsiutęs dėl brolio žūties, netikėtai atvyko su dideliu būriu karių. Brunonui belaiminant atnašas, vienas karių puolė ir nukirto jam ranką, nustumdamas nuo altoriaus. Bet ranka liko ore ir toliau laimino atnašas. Nustebęs karys puolė prie šventojo kojų, bet tas ištrūko. Tačiau kitas karys nukirto Brunonui galvą. Vieni iš buvusiųjų išlakstė, kiti žuvo iš karto. Tuos kapelionus, kurie buvo likę vietoje, užpuolikai pakorė,  o Vipertui išbadė akis, bet paliko gyvą. Visiems kitiems Brunono palydovams buvo nukirstos galvos. Po to Brunono galva buvo įmesta į Alstros upę. Tačiau pats Sebedas tuoj pat apako, o visus jo žmones ištiko stabas ir jie sustingo tarsi akmenys.  Tai sužinojęs Netimeris nutarė nužudyti Sebedą su jo žmonėmis, bet atskubėjęs į vietą rado šventojo kūną, o greta stabo ištiktą brolį su kariauna. Netimeriui su krikščionimis pasimeldus, sustingusieji atgijo ir ėmė prašyti atleidimo bei krikšto. Po kurio laiko vieną naktį vietos žvejai, plaukdami valtimi, pamatė vandenyje šviesą. Nors jie yrėsi galingais irklais, valtis staiga sustojo, tarsi ją kas būtų sulaikęs. Žvejams ėmus šauktis Jėzaus, staiga pasirodė virš vandens žengiantis Brunonas. Jis nuramino išsigandusius žvejus sakydamas, kad toje vietoje, kur matėsi šviesa, yra įmesta jo galva. Žvejai pažymėjo tą vietą ir rytą atplaukę rado galvą, kurią paėmė ir nugabeno prie nukirsdinto kūno“. Taip rašo kronika, kurią savo knygoje cituoja dr. L. Palmaitis.

Vėliau Boleslovas Narsusis (Lenkijos karalius) išpirko nužudytųjų kūnus ir nugabeno į Lenkiją. Teigiama, kad Braunsbergo miestas (dabar Braniewo) pavadintas šv. Brunono Bonifaco garbei.

Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga sumanyta labai daug įvairių renginių, tačiau šv. Brunonui Bonifacui pagerbti labai maža ne tik rašinių, bet ir renginių. Juk artėja kovo 9-oji diena – šv. Brunono mirties tūkstantmetis.

Leidinyje „Šv. Brunono gyvenimas ir kankinystė“ pateikiama trumpa maldelė: Dieve, kuris būdamas visokeriopo gėrio pradžia ir pabaiga, suteikei vyskupo ir savo kankinio palaimintojo Brunono kilmingumui didesnę vertę ir įžiebei jame tokią stiprią Tavo meilę, kad dėl Tavęs jis paniekino ne tik žemišką turtą, bet ir savo kūną, leiski, kad jaustume globą Danguje esančio, kurio švento kraujo praliejimą žemėje švenčiame. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Galbūt derėtų surengti tarptautinę mokslinę konferenciją šv. Brunono garbei ir dr. Leto Palmaičio mokslinei koncepcijai (apie šv. Brunono žūties vietą) apsvarstyti ir pripažinti. Daktaras L. Palmaitis autoritetingai tvirtina, kad ne lietuviai nužudė šv. Brunoną Bonifacą, o Alstros upė yra Alsa, įtekanti į Mituvą Žemaitijoje, Jurbarko rajone. Tokia sensacinga mokslinė naujiena verčia lietuvius katalikus visai kitaip vertinti savo istoriją ir deramai pagerbti Lietuvos kankinį šv. Brunoną Bonifacą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija