Atnaujintas 2009 m. vasario 4 d.
Nr. 10
(1702)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Tokios Šaulių sąjungos vargu ar reikia

Gintaras VISOCKAS

Buvęs Lietuvos šaulių sąjungos
Vilniaus apskrities Karaliaus
Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės
vadas Romas Chodosevičius
Autoriaus nuotrauka

Tikriausiai daugelis „XXI amžiaus“ skaitytojų nustebs, jei pasiteirausiu: „kam mums, lietuviams, reikalinga Šaulių sąjunga?“ Gal vyresnės kartos žmogus net pyktels, išgirdęs mano abejones, ir į šį retorinį klausimą atsakys: „Šaulių sąjunga reikalinga tam, kad stiprintų valstybės gynybinius pajėgumus, kad jaunąją kartą mokytų patriotizmo, tautiškumo, karybos įgūdžių, kad mumyse puoselėtų pasididžiavimo Lietuvos istorija jausmus...“

Šaulių sąjungoje šauliškumo mažai belikę

Atsakymas – teisingas. Šiuos darbus šauliai turėtų atlikti. Bet ar nuveikia? Ar mes žinome, kuo iš tikrųjų šiandien užsiima Šaulių sąjungos vadovybė? Gal Šaulių sąjunga reikalinga tik tam, kad jos vadovybė gautų solidžius atlyginimus, pasirūpintų pensijomis, o į visa kita dabartiniam Šaulių sąjungos vadui Juozui Širvinskui – nusispjauti? 2008 m. rugsėjo 10 dieną „XXI amžius“ (Nr. 68) jau spausdino interviu su Šaulių sąjungos atstovais Rimantu Grigaičiu ir Algimantu Jonu Kojeliu, kurie pažėrė pluoštą, mano manymu, konkrečios kritikos. Šaulių sąjungos atstovai apgailestavo, kad į šią organizaciją priimami dirbti ne pareigingiausi, sąžiningiausi, patriotiškiausi vyrai ir moterys, o tie, kurie lojalūs dabartiniam Šaulių sąjungos vadui. Interviu mums davę šauliai teigė įtariantys, jog dabartinėje organizacijoje ne viskas iki galo skaidru ir dėl finansinių reikalų. Įtarimą kelia jau vien tai, kad sumanyta iki šiol galiojusius nemokamai dalintus šaulio ženklus kažkodėl pakeisti lengviau pagaminamais, taigi – prastesniais, ir už juos dar reikalauti 12 litų. „XXI amžiaus“ pašnekovai taip pat jaudinosi, kad dabartinėse jaunimo stovyklose, kurias organizuoja Šaulių sąjunga, beveik neliko karybos elementų, todėl tos stovyklos niekuo nesiskiria nuo, sakykim, jauniesiems skautams organizuojamų vasaros stovyklų. Šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“ spausdina tik pagiriamuosius straipsnius, koks protingas, gražus, įžvalgus yra jų vadas, o į kritinius raštus bei paklausimus ponas J. Širvinskas nereaguoja... Žodžiu, šauliškumo dvasios dabartinėje Šaulių sąjungoje neliko nė kvapo.

Po interviu – bandymai susidoroti

Po interviu pasirodymo spaudoje Šaulių sąjungoje, žinoma, kilo didelis triukšmas. Šaulių sąjungos vadas Juozas Širvinskas bandė organizuoti visuotinį su žiniasklaida bendravusių šaulių, tegul ir nerikiuotės, pasmerkimą. Redakcijos žiniomis, buvo bandoma kritišką nuomonę pareiškusius Šaulių sąjungos atstovus išmesti iš organizacijos, apkaltinus juos atmestinai atliekant savo tiesiogines pareigas ar už kai kurias neva panašaus pobūdžio nuodėmes. Po interviu pasirodymo prabėgus maždaug dviems mėnesiams buvau susitikęs su ponu R. Grigaičiu, kuris neslėpė, jog jam ir jo kolegai A. J. Kojeliui daromas didelis moralinis spaudimas. Tačiau jis tvirtino nesigailįs davęs interviu, nes dauguma šaulių juos palaiko, tik bijo tai parodyti viešai – kad nebūtų išmesti. Šaulių sąjungos atstovas R. Grigaitis taip pat informavo, kad interviu „XXI amžiui“ pasiruošęs duoti dar vienas jų kolega – Šaulių sąjungos Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės vadas jaunesnysis leitenantas Romas Chodosevičius.

Klausimų – daug, atsakymų – mažai

R. Grigaitis nemelavo. Netrukus tikrai paskambino 10-osios rinktinės vadas R. Chodosevičius ir pareiškė norįs susitikti. Su į atsargą išleistu j. ltn. R. Chodosevičiumi kalbėjomės apie penketą valandų (visas interviu nufilmuotas). Šiandien R. Chodosevičius jau nebevadovauja rinktinei, jis  jau išleistas į pensiją, į atsargą. Pasitraukė iš Šaulių sąjungos jis abipusiu susitarimu, nors „šalių susitarimas“, sprendžiant iš karininko ironiškos šypsenėlės, tėra ledkalnio viršūnėlė. Kalbėjomės apie Šaulių sąjungą su vos prieš kelias dienas į atsargą išleistu karininku nuo pat pradžios – gūdžių 1991-ųjų sausio dienų, svarstydami, kodėl Lietuvai tomis lemtingomis akimirkomis prireikė paskubomis kurti dar vieną organizaciją – savanorius, o baigėme analizuodami, kodėl J. Širvinskui Šaulių sąjungos vadovo poste pavyko išsilaikyti taip ilgai.

Ne savanoriai, bet statybininkai, krovikai, inžinieriai

Visą rinktinės vado interviu sudėti į laikraščio puslapį neįmanoma, todėl akcentuosiu tik tuos reiškinius, kuriems buvęs rinktinės vadas R. Chodosevičius skyrė daugiausiai dėmesio. Pavyzdžiui, atsargos karininkas teiravosi, ar valstybė nepadarė klaidos, įkurdama, įteisindama, finansuodama net dvi karines patriotines organizacijas – šaulius ir savanorius? Tokiai nedidelei valstybei kaip Lietuva, atsargos karininko manymu, galėtų užtekti vienos stiprios karinės-patriotinės organizacijos. O dabar mes turime net dvi silpnas organizacijas, kurios viena kitą dubliuoja. Krašto apsaugos savanorių pajėgos šiandien neva atlieka labai svarbią misiją – aptarnauja svetur tarptautines misijas atliekančius reguliariuosius kariuomenės dalinius, o Šaulių sąjunga neva irgi atlieka itin svarbią užduotį – auklėja jaunuosius šauliukus nuo maždaug 12 iki 18 metų. Ir vieni, ir kiti rengia daug paradų, parodomųjų pratybų, leidžia žinybinius leidinėlius, bendrauja su jaunimu. Ir vieniems, ir kitiems vadovauja pulkininkai, pulkininkai-leitenantai, suprask, dideli karybos žinovai bei specialistai. Bet juk savanoriai buvo įkurti ne tam, kad aptarnautų reguliariuosius dalinius, atliktų sargų, statybininkų, krovikų ar inžinierių funkcijas. Jie buvo sukurti tam, kad patys atliktų svarbias kovines misijas. Šaulių sąjunga taip pat buvo sukurta ne tam, kad rengtų vien jaunimo vasaros stovyklas paaugliams. Tos vasaros stovyklos jauniesiems šauliams – geras sumanymas. Tačiau tose stovyklose liko tik diskotekos, maudynės, krepšinio, tinklinio, orientavimosi pratybos, virvės traukimo varžybos, jiems skaitomos paskaitos apie mūsų partizanų, prieškario šaulių žygdarbius. Tad belieka paklausti, kodėl tokiai organizacijai būtinai turi vadovauti pulkininkas, kodėl tokia organizacija turi būti finansuojama iš Krašto apsaugos ministerijos biudžeto? Juk tokiai Šaulių sąjungai, kuri visą dėmesį sutelkusi į vasaros stovyklas, o šaudymo varžybas surengia kada ne kada, tik dėl akių,  galėtų vadovauti, pavyzdžiui, psichologo išsilavinimą turintis istorijos mokytojas.

Karinių dalykų beveik neišmoksta

Žinoma, kai kas gali papriekaištauti, esą Europos Sąjungos nuostatos draudžia jaunimą mokyti karo meno. Tačiau šia nuostata besivadovaujantys pacifistai, pasak atsargos karininko R. Chodosevičiaus, sąmoningai painioja dvi visiškai priešingas sąvokas „mokymasis ginti Tėvynę“ ir „mokymasis žudyti“. Taigi Šaulių sąjungoje kelerius metus iki pilnametystės praleidę vaikinai ir merginos, R. Chodosevičiaus teigimu, išmoksta žaisti tinklinį, tik ne karybos disciplinų. 

Iki galo nesutvarkyti draudimo dalykai

Tačiau net ir mokymasis žaisti tinklinį ar traukti virvę susijęs su nepamatuota, nepagrįsta rizika. Į kasmet organizuojamas jaunųjų šaulių vasaros stovyklas vaikai atvyksta dažniausiai neapsidraudę nuo nelaimingų atsitikimų. O miške gali atsitikti nenumatytų dalykų: gali įkąsti erkė, gyvatė, pasiutęs šuo. Vaikas gali įsipjauti koją, susilaužyti ranką, nuskęsti (taip jau atsitiko Žemaitijoje). Kas už tai turėtų atsakyti? Kas mokės už tai finansinę kompensaciją? Stovyklos komendantas, rinktinės vadas ar Šaulių sąjungos vadovas? Įstatymuose šie dalykai konkrečiau neaptarti. Net dalyvavimas šaudymo varžybose prieštaringai vertinamas. Vadovaujantis šalyje galiojančiais įstatymais, kovinį ginklą rankose laikyti gali tik tas, kuris turi leidimą, išduotą Vidaus reikalų ministerijos. Šaudymo pratybose dalyvaujantys tokių leidimų dažniausiai neturi. Net išvyka į šaudymo pratybas poligone susijusi su galimais pavojais. Šalies įstatymai byloja, kad ginklai gali būti gabenami tik deramai saugomi. O Šaulių sąjungos branduolį, vaizdžiai tariant, sudaro pagyvenę vyrai bei paaugliai. Nei vieni, nei kiti nepajėgūs užtikrinti rimtos ginklų apsaugos. Taigi į Pabradės ar Kazlų Rūdos poligonus pašaudyti ne taip jau retai vykstama be rimtos palydos. Atsargos karininko R. Chodosevičiaus manymu, kai kurios vasaros stovyklos tikrai negalėtų būti organizuojamos, jei visi visada laikytųsi įstatymų.

Nori paklausti, kiek uždirba Šaulių sąjungos vadas

Analizuodamas dabartinę padėtį Šaulių sąjungoje, atsargos karininkas R. Chodosevičius tvirtino, jog ne tik eiliniai, bet ir rinktinių vadai nežino, kiek iš tikrųjų lėšų išleidžiama vasaros stovykloms, kiek uždirba Šaulių sąjungos vadas J. Širvinskas, kiek kainuoja Šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“. Anot R. Chodosevičiaus, tas žurnalas šauliams brukamas per prievartą. Jis įdomus gal tik sąjungos vadui J. Širvinskui, nes skelbia daug jo nuotraukų, liaupsina jį. Visiems kitiems jo nereikia, nes jame neatsispindi tikrosios problemos ir rūpesčiai. Tačiau žurnalo leidyba neįmanoma be finansinių investicijų. Todėl šauliai norėtų žinoti, kiek kasmet kaštuoja mažai kam reikalingo žurnalo leidyba. Eiliniai šauliai taip pat norėtų žinoti, kiek per pastaruosius penkerius–aštuonerius metus šaulių kreipėsi į teismą dėl, jų manymu, neteisėto atleidimo iš darbo. Esama įtarimų, jog su ponu J. Širvinsku dėl neteisėto atleidimo iš darbo bylinėjosi ne vienas šaulys ir kai kurie iš jų bylas laimėjo. Taigi eiliniai šauliai norėtų žinoti, kiek finansinių nuostolių Šaulių sąjunga galimai patyrė dėl tų teisminių procesų. Eiliniai šauliai taip pat norėtų žinoti, ar valstybė teisingai pasielgė Šaulių sąjungos vadui suteikdama beveik diktatoriškus įgaliojimus. Pasak atsargos karininko R. Chodosevičiaus, dabartinis Šaulių sąjungos vadas atsakingas tik krašto apsaugos ministrui. Pačioje Šaulių sąjungoje jis nieko nebijo, nes visi šauliai, išskyrus jį patį, teturi patariamąjį balsą. Vilniečiams šauliams norėtųsi žinoti ir aplinkybes, lėmusias, kad jų gretose susibūrė dvi psichologiškai ir politiškai oponuojančios jaunųjų šaulių grupuotės. Buvęs rinktinės vadas prisimena, kaip perimdamas vadovavimą rinktinei pastebėjo, jog vieni jaunieji šauliukai labiau linkę žavėtis komunizmu, o kiti – fašizmu, o štai lietuviškumu besižavinčių ten būta ne tiek jau daug...

„Tokios Šaulių sąjungos valstybei vargu ar reikia, tokia Šaulių sąjunga reikalinga tik jos vadui ir jo artimiausiai aplinkai, siekiančiai iš biudžeto gauti kuo daugiau lėšų kuo didesniems atlyginimams. Visa kita – antraeiliai dalykai“, – apgailestavo atsargos karininkas R. Chodosevičius.

Į skambučius neatsiliepė

Būtų labai gražu, jei į visus šiuos tiek R. Chodosevičiaus, tiek R. Grigaičio ir  A. J. Kojelio klausimus Šaulių sąjungos vadas J. Širvinskas teiktųsi atsakyti. Kad taip bus – maža vilties. Mat šių eilučių autorius jau skambino ponui J. Širvinskui. Net neatsiliepia. Todėl „XXI amžius“ siūlo Krašto apsaugos ministerijoje surengti viešą diskusiją dėl Šaulių sąjungoje susikaupusių problemų aptarimo. Krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei juk nebūtų sunku pasikviesti į svečius tiek J. Širvinsko gerbėjus, tiek jo oponentus, o laikraštis „XXI amžius“ galėtų apie šį susitikimą parašyti bei pateikti visuomenės teismui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija