Atnaujintas 2009 m. vasario 4 d.
Nr. 10
(1702)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Ar vėl atgimsime?..

Petras KATINAS

Filosofas Vytautas Radžvilas pareiškė, kad  2009-ji metai bus visokių krizių, politinių batalijų ir netvarkos metai. V. Radžvilo žodžiais, Lietuvoje jau susiformavo oligarchinė, klasinė, su kriminaliniais elementais susijusi santvarka. Anot filosofo, bus labai nemenka politinė įtampa. Į klausimą, ar Lietuvos žmonės vėl susitelktų kaip 1991 m. sausio 13 dieną, V. Radžvilas atsakė, kad pirmiausia, iškilus pavojui, Lietuvos valstybę stotų ginti paprasti Lietuvos žmonės, o ne valdžioje sėdintys biurokratai, kurie faktiškai griauna valstybingumo pagrindus. Todėl valdžios laikysena yra pati amoraliausia. Jis atkreipė dėmesį, kad ir pokario rezistencijoje partizanais buvo paprasti kaimo berneliai, o ne buvusios Lietuvos elito atstovai – tokių beveik nebuvo. Žinoma, pasitraukę į Vakarus nuo bolševikinio siaubo, mūsų emigrantai padarė nepaprastai daug keldami pasauliui Lietuvos laisvės bylą. Daugelis pasitraukdami naiviai tikėjo, kad pasitraukia laikinai, praeis du – trys mėnesiai, daugiausia pusmetis, ateis anglai ar amerikonai ir palikusieji savo gimtus namus grįš į tėvų žemę. Bet nemažai buvo ir įžvalgesnių. Pavyzdžiui, poetas Stasys Santvaras savo laiške literatūros mokslininkui ir kritikui V. Kubiliui jau Atgimimo įkarštyje (1989 m. gruodžio 2 d.) rašė: „Aš galvojau – bus gerai, bus labai gerai, jei namo grįšime lazdom pasiramsčiuodami“. Reikia padėkoti mūsų pokario išeiviams ne tik už tai, kad jie klibino Vašingtono ir kitų Vakarų sostinių politikų duris, keldami Lietuvos nepriklausomybės, neteisėtos okupacijos klausimus. Tai jie sukūrė egzodo literatūrą, išlaikė ir puoselėjo ją 50 metų. O svarbiausia tokią literatūrą ir lietuvišką kultūrą, istoriją puoselėjo ne tik Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Stasys Santvaras, Aistis, bet ir daugelis kitų. Net jau Amerikoje gimę ir augę teberašo, kuria, neapsieina be lietuvių literatūros ir istorijos, sielvartauja dėl mūsų tarpusavio rietenų, sustabarėjimo, parsidavimo aukso veršiui. Pagaliau, kuris gi iš mūsų dabartinių poetų galėtų parašyti tokį eilėraštį, kokį 1939 metais parašė būsimas poetas, dar Kėdainių gimnazistas Henrikas Nagys?

Kai jis pravėrė pirmą kartą kūdikio akis,

Dangus net žvaigždėmis jose paskendo.

Ir jis žiūrėjo, kaip motinos ir tėvo bailios rankos

Jo kūną segė kailiniais, nes naktis

Buvo šalta ir didelė:

Joje sutilpo bokštai miegančiais varpais

Ir aukštos trapios palmės,

Sutikusios atjojančių kareivių eiseną,

Ir žėrinti žvaigždė, kurią kažkas ant delno

Padėjęs nešė dangumi.

Tokia didžiulė buvo ta naktis!

Bet vaiko akys buvo dar didesnės –

Ir tokios naktys kaip žuvis gelmėn

Jose paskęsta.

„Didžioji naktis“

Neteko skaityti per visą gyvenimą gražesnio ir prasmingesnio eilėraščio. Ir tai buvo parašyta – gimnazisto! O Kazys Bradūnas savo „Vakaro maldoj“ rašo:

Kai vakaro maldoj prašau kasdienės duonos,

Užlieja sielą man javų laukai,

Rodos, einu, einu alsuojančiais dirvonais,

Po kojų sklaidosi pavasario rūkai.

Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,

Kad žemę taip svaiginančiai myliu,

Ir kad širdis tau šitiek tepasakius

Pavirto vėl arimų grumsteliu.

Dabar visokie popsininkai, dainuojantys pagal fonogramas, skelbiasi esantys kultūros veikėjais! Bet nebandyk tokių paprašyti sumokėti mokesčius nuo gaunamų didžiulių pajamų. Tuoj pasigirsta aimanos,  kad valdžia griauna kultūrą. O vienas toks popsininkas, turintis smuklę net Karibų jūros saloje, grūmoja ateisiąs protestuoti su plyta... Ir kaipgi neis, jeigu šis „kultūros“ veikėjas turės mokėti mokesčius nuo savo milijonų, kuriuos uždirbo iš naivaus  apkvailinto jaunimėlio. Deja, tokį patį darbą dabar atlieka Seime sutūpę popsininkai. Ir dar nežinia, kas labiau visuomenę, o ypač jaunimą, padarė abejingu didžiausioms vertybėms. Ar okupacijos metų palikimas, geriausių ir talentingiausių Lietuvos žmonių sunaikinimas, ar apsukrių verteivų, tapusių visokiais prodiuseriais, į galvas per televizijos kanalus kemšamas bjaurus niekalas, kuriuo tyčiojamasi iš visko, kas šventa?

Sprendžiant iš įvairių apklausų, nerimą kelia tai, jog daugeliui jaunų žmonių labiausiai rūpi tik pigios pramogos, šėlimai . O juk pavojus iš didžiojo kaimyno niekur nedingo. Pirmi Naujųjų metų dienų įvykiai, kai Maskva užsuko dujų čiaupus Europai, rodo, kad šį kartą Kremlius gali parklupdyti ir be tankų ar Pskovo desantininkų. Guodžia tik tai, kad tankais aptukusi Europa pagaliau pradeda atsipeikėti. Nuolankaus Berlyno, Romos, Paryžiaus ar Madrido linkčiojimo Kremliaus šeimininkams rezultatas buvo atvirkštinis nei  tikėtasi. Gal pagaliau ir mūsų Rusijos mylėtojai atsikvošės, nustos pūsti nesąmones, jog tik glaudūs santykiai su Maskva ištrauks Lietuvą iš krizės. Jiems  visai nesvarbu, kad patys atidavė visą Lietuvos ūkį į „Gazprom“ nasrus.

Belieka pasiguosti, kad pagaliau atsigausime, vėl tapsime tokie, kaip tada Sausio 13-ąją. Gal galų gale susiformuos pilietinė visuomenė, kuriai atsirasti neleidžia buvusių partinių nomenklatūrininkų abejingumas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija