Atnaujintas 2009 m. vasario 6 d.
Nr. 11
(1703)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Juodi debesys virš Lietuvos

Lietuvos priešų pikti sausio 16-osios išpuoliai grėsmingai nuaidėjo per visą Lietuvą. Kai kurios masinės informacijos priemonės džiaugiasi šiais įvykiais ir skuba pranešti, kad jų garsas pasiekė ir Vakarus. Mes ir patys matome, kad mūsų – kovojusių, bet nenugalėtų – vardas nuolat smunka. Ir dėl to kalti ne vien mūsų priešai, bet ir mes patys – nes esame apsileidę ir neryžtingi kovodami su mūsų dienų blogiu. Pastarieji įvykiai Lietuvoje primena kruvinus Čečėnijos ir Gruzijos įvykius. Kai kurie „išminčiai“ dėl piktos valios ar dėl nesupratimo mus įtikinėja, kad pavojaus nėra, kad bolševikai pasikeitė, „sueuropėjo“. Bet kiekvienas protaujantis žmogus žino, kad krokodilas lieka krokodilu ir negali pagimdyti ėriuko.

Prof. Ona Voverienė, prof. Vytautas Landsbergis ir kiti analizavo praeitus Vilniaus įvykius. Perskaičius pastarųjų įvykių analizę, pateiktą  „Lietuvos aide“, „XXI amžiuje“, „Tremtinyje“, „Vorutoje“, „Lietuvos žiniose“, galima suprasti Lietuvos padėtį. Sunkiu Lietuvai metu kiekvienas inteligentas turi jausti pareigą mokyti tautą ir nurodyti, kaip reikia gyventi ir mylėti Tėvynę. Lietuvos dar laukia dideli išbandymai. Gyvenimas mums tvirtina, kad iš istorijos žmonės nepasimoko ir kartoja senas klaidas. Štai Lietuvos saugumo tarnybos Telšių skyriaus viršininkas puikiai žinojo apie komunisto M. Gedvilo niekšingą veiklą prieš Lietuvos Respubliką, bet tylėjo ir galvojo, kad jei Lietuva bus okupuota, tai M. Gedvilas jį išgelbės. Tačiau vos Raudonoji armija užėmė Telšius, viršininką pirmą areštavo ir šis dingo be pėdsakų.

Sausio 29 dieną Vyriausybės rūmuose vyko dabartinės valdžios ministrų ir įvairių visuomeninių organizacijų susitikimas. Žmonių buvo keletas šimtų. Ministrai atsakinėjo ramiai ir dalykiškai. Taigi šis susitikimas, vadinamas „Dialogu su Lietuva“, paliko gerą įspūdį. Valdžia su įvairių organizacijų atstovais galėjo padiskutuoti ir išsiaiškinti, geriau suprasti esamą padėtį Lietuvoje. Kaltieji nesirengia atgailauti ir už paskutinius nusikaltimus, bet giriasi per radiją, kad turi šešėlinę vyriausybę ir Lietuvos gelbėjimo planus. Mes žinome, kad ir per visus šiuos nepriklausomybės metus jie buvo šešėliniai nusikaltėliai.

Ilgokai kalbėjo ministrai, o žmonės irgi nesugebėjo užduoti trumpų klausimų ir taupyti laiko. Tų klausimų buvo nedaug, bet klausti buvo galima tik nuo šoninių mikrofonų. Visi skundėsi savo asmeninėmis bėdomis. Mane tie klausimai nuteikė pesimistiškai. Nė vieno žodžio apie visos tautos reikalus: girtuoklystę, narkomaniją, vagystes, korupciją, apie Vilniaus viešnamius, kuriais naudojasi net užsieniečiai, apie seksą ir jaunimo prievartavimą per televiziją, pornografiją ir kitus nusikaltimus; apie žudančią reklamą, kuriai nugalėti nebeužtenka jėgų. Man atrodo, kad dabartinė televizija padarė Lietuvai daugiau žalos negu KGB per visą okupaciją. Nebėra objektyvios informacijos!

O priežastis šio dvasinio nuopuolio yra paprasta: mes nutolome nuo Dievo ir užmiršome Dekalogą. Patys prisiminkime Dekalogą ir kitiems jį priminkime: „Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi…“, mylėk savo artimą kaip pats save“.

Prieš porą metų buvau Italijoje ir girdėjau paskaitą „Moralė prekyboje“. Tema aktuali. Gerai prisimenu šio simpoziumo išvadą: jei nori būti laimingas, pirmiausia padaryk apie save esančius laimingus. Jei nori būti turtingas, pirmiausia padaryk apie save esančius turtingus. Tada ir tu būsi laimingas ir turtingas. Taigi egoizmas nieko neduoda gero nei pasauliui, nei atskiram žmogui.

Kai kuriems žmonėms Lietuvoje tikrai sunku, bet ne tiems, kurie neranda vietos gatvėse ar kiemuose pastatyti du milijonus automobilių. Esu praleidęs 22 metus bolševikų koncentracijos lageriuose, turiu daug gyvenimo praktikos ir galiu patarti. Skundai nieko nepadės. Sunkumus teks iškęsti patiems. Bolševikų konclageriuose nebuvo lengva: daug kalinių mirė nuo sunkaus darbo ir bado, bet jie išsaugojo tikėjimą į Dievą ir šviesią Tėvynės ateitį ir mirė gyvenimo kovoje kaip didvyriai, nesiskųsdami bolševikų žiaurumais. Jie iki mirties kovojo ir savo auka laimėjo Lietuvai laisvę. Tik ar mes esame dėkingi jiems už tą auką? Pasikalbėkite su senais Lietuvos ūkininkais, kurie 1948 metais buvo suvaryti į kolchozus. Iš turtingųjų bolševikai pavogė žemę, inventorių, gyvulius ir išvežė mirčiai į Sibirą. Kiek  vaikučių gimė vagonuose ir buvo išmesti per langą į lauką. Baržomis iš Krasnojarsko į šiaurę kaliniai buvo gabenami Lenos upe, susirgusius išmesdavo žuvims. Norilsko kapinėse 2 ha plote palaidota apie 200 000 įvairių tautų kalinių. Baltijiečiai pirmieji pastatė atminimo kryžius savo mirusiems Lenino ir Stalino sukurtuose mirties ir nužmogėjimo fabrikuose. Lietuvių ūkininkai, padaryti komunizmo vergais, gaudavo po rublį arba 200 gramų grūdų. O dabar vakarykščiai, prisigėrę žmonių kraujo ir prisivogę milijonus, tyčiojasi iš krikščionių ir šmaikštauja: štai jums ir nepriklausomybė! Ar dabartinė vyriausybė ir Laisvės kovotojai kalti, kad 19 proc. Lietuvos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, kad priešų nugirdytas jaunimas daužo Seimo langus? Reikia visose įstaigose atlikti visuotiną auditą ir kiekvienam nusikaltėliui atseikėti pagal jo nusikaltimo dydį.

Dabartinė vyriausybė kalta tik tiek, kad būdami opozicijoje tylėjo arba mažai kovojo su to meto vyriausybės nusikaltimais.

Per praeitą susitikimą aš, kaip Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių draugijos pirmininkas, negalėjau kalbėti, nes nespėjau laiku atsistoti prie mikrofono, todėl dabar pasakysiu tai, ką buvau pasiruošęs pasakyti.

Lietuva išgyvena labai sunkų istorijos metą. Išoriniai ir vidiniai priešai ruošiasi ją pasmaugti, atkurti Sovietų Sąjungą ir Lietuvą padaryti savo vergais. Jau prasidėjo, o gal ir įpusėjo ekonominė okupacija. Vilniuje ir Kaune per statytinius superkami dideli namai, greitai pradės pirkti ir Lietuvos žemę. Girdisi pikti juokai: „Ko lietuviai jaudinasi? Dar jų šaligatviai ir gatvės neprivatizuotos“.

Tačiau svarbiausia, kad Lietuvos priešai griauna dorą – žmogaus, tautos ir valstybės gyvenimo pamatus. Mano giliausiu įsitikinimu, jūs esate ta vienintelė valdžia, kuri dar gali išgelbėti Lietuvą. Kitos galios nėra. Tai žinokite ir jūs, katalikai ir Laisvės kovotojai. O jūs, ministrai, supraskite, kokia našta gulasi ant jūsų pečių ir kokia didelė atsakomybė. Primenu Lietuvos partizanų nuostatą: geriau žūti, bet nepasiduoti.

Ne viskas, ką jūs darote ar padarėte, patinka man ir kitiems. Bet tai antraeilis klausimas. Pagrindinis ir svarbiausias – išgelbėti Lietuvą! Priešingu atveju mūsų Tėvynė vėl ilgiems dešimtmečiams, o gal ir šimtmečiams pateks į kruviną bolševikų vergiją. Ir Vakarai mūsų neišgelbės, jei patys laisvanoriškai riedėsime į srutų duobę.

Visos iki šiol buvusios vyriausybės buvo marksistinės ir kalbėjo tik apie ekonominius reikalus. Iš pradžių dar buvo užsimenama apie dvasios stygių, tačiau pastangų pakelti tautos dvasią ir dorovę nebuvo. O spekuliantai, milijonieriai ir visokios „maximos“ lupo tautai kailį. Todėl ir nenuostabu, kad jaunimas įtikėjo į krepšinį, o senieji – į pinigą. Koks tikėjimas, tokia ir dorovė. Žiūrėkite, kad mums neatsitiktų kaip Brežnevui: jis sėdavo Sovietų Sąjungoje, o pjaudavo Kanadoje. Ir visada būdavo geras derlius. Ir aukso žvaigždė už „gerą derlių“.

 „Ne vien duona žmogus gyvas…“, sakoma Šventajame  Rašte. Klaida manyti, kad sukūrus geresnį materialinį gyvenimą taps laimingesnis žmogus. Juk žmogus kuria ekonomiką, o ne atvirkščiai.

Norėdami gyvenime išvengti didelių klaidų, patys prisiminkime Dekalogą ir priminkime jį kitiems. Norėtųsi girdėti ir Bažnyčios ryžtingą žodį. Priminkime Dekalogą masinėms informacijos priemonėms. O ypač televizijai! Lietuvos televizija išlaikoma žmonių mokesčių pinigais, bet ji tarnauja ne tiesos skelbimui, bet negailestingai reklamai. Kasdien demonstruoja seksą, prievartą, sportą ir reklamą. Ir nebėra jėgos, kuri apgintų lietuvį nuo žudančios reklamos! Ką paliko bolševikų okupacija ir ką pasėjome per beveik 20 laisvės metų, tą ir turime.

Mūsų gyvenime ir veikloje pirmoji vieta turi būti skirta dvasiai, o tik po to medžiagai.

Dirbkime ir kurkime Lietuvą. Šimtai tūkstančių žmonių, kritusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, mums išmels iš Dievo palaimos mūsų darbuose ir gyvenime. Neišduokime tų garbingų idealų, už kuriuos jie liejo ašaras, kraują ir paaukojo savo gyvybes ant Tėvynės Laisvės aukuro.

Ir toliau mūsų šūkis ir kelrodė žvaigždė tebus laisva, demokratinė, soti ir šventa Lietuva!

Monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija