Atnaujintas 2009 m. vasario 6 d.
Nr. 11
(1703)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Specialiai „XXI amžiui“

Kryžnešių kelionė iš Lurdo į Šiluvą

Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ

Ties Vokietijos – Lenkijos siena

Nuo gegužės 11 iki rugsėjo 8 dienos grupė Lietuvos maldininkų iš Lurdo per kelias Europos šalis nešė 60 kg kryžių. Tęsiame šios kelionės dvasinio vadovo kun. Kazimiero Ambraso, SJ, dienoraštį – kelionės įspūdžius, kuriuos kunigas pasakoja iš Vokietijos.

 

Sekmadienis, 2008 08 03, Anklamas – Uzdomas  

Sekmadienio mintys

2008-aisiais Lietuva mini ne tik 400 metų nuo Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje, bet ir 400-ąsias metines, kai mūsų krašte įsikūrė Jėzaus Draugija. Šios dvi gražios sukaktys paminimos įvairiomis konferencijomis, minėjimais, dvasiniais susitelkimais, šiluviškės Madonos lankymusi parapijose ir kitais prasmingais renginiais. Tačiau Jėzaus Draugijos bendruomenei nūnai atsirado netikėtas rūpestis – sunkiai susirgo Kauno namų bendruomenės narys, ilgametis sielovadininkas (neseniai atšventęs 50-ąsias kunigystės metines), tėvas Leonardas Jagminas. Apie jį pasiekė žinios ir mus, kryžnešius. Šia proga prisimintinas ligoto kun. Leonardo atsakymas į klausimą „Ko palinkėtumėte savo ganomoms avelėms?“ Kunigas atsakė taip: „Palinkėčiau glaustis prie Viešpaties, kaip psalmistas sako, kad  ir kokios bėdos užkluptų, kad ir kokie sunkumai ištiktų, eikime į tą širdį, kuri dėl mūsų atverta, eikime į tą šviesą, stiprybę ir paguodą. Svarbu pačiam vienam nepanirti į kančią, o prisiglausti prie Viešpaties ir prašyti: „Viešpatie, Tu žinai, kodėl... Atsiduodu Tau su kūdikišku paprastumu“. Kai mes patys vieni bandome kažką spręsti, tai pasidarome dideli ir nelabai išmintingi. Šventoji Jėzaus Teresė sakė, kad svarbiausias dalykas – būti mažam, nes dideliais kiti nesirūpina. O mažiukas gali prisiglausti – jis nešiojamas ant rankų. Dievas sako: savo gailestingumu vejuosi nusidėjėlius jų takais...“

Viešpatie, Dievo Tarno Pranciškaus Masilionio užtarimu, leisk Jėzaus Draugijos ištikimam nariui Leonardui kuo greičiau pasveikti, kad Lietuva, taip turinti nedaug jėzuitų, galėtų ir toliau džiaugtis šio ištikimo tarno sielovados paslaugomis. Tebūna, Galingasis ir Teisingasis Kūrėjau, kuris į savo Sūnaus garbingas gretas pasišaukei iš daugelio šį kunigą, ne mūsų, o Tavo Švenčiausioji Valia. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį, kuris gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.

Pirmadienis, 2008 08 04, Uzdomas – Svinousce

Olando ūkyje

Matuojant kojomis paskutinę atkarpą Vokietijos žeme, išsukome iš kelio trumpam poilsiui. Maloniai buvome nustebinti netikėtu olandų šeimos apsilankymu. Jie atvežė mums sūrio ir pakvietė užsukti į jų sodybą pietums. Mat keliaudami per Olandiją kryžnešiai praėjo pro šios šeimininkės mamos namus. Moterį sužavėjo ir giliai sujaudino grupės ryžtas, giesmių ir maldų nuoširdumas. Apie tai ši moteriškė papasakojo savo dukrai, o ši, iš vietinių laikraščių sužinojusi apie mus ir mūsų maršrutą, nutarė mus susirasti ir su mumis pabendrauti. Netrukus šio pokalbio vaisius mes patys patyrėme.

Beeinančius iš Uzdomo link pirmojo Lenkijos miesto Svinousce (Swinoujscie – Kiaulės nasrus) mūsų kryžnešius pasiveja lengvasis automobilis. Iš jo išlipęs liesas pusamžis vyriškis nori pasikalbėti su vadovu. Kalbasi mūsų vertėjas Vytautėlis. Olandijoje gyvenanti šio žmogaus žmonos motina paskambino ir pranešė savo sūnui, kad lietuvių maldininkų grupė eis pro šalį. Ji esą jau kartą susidūrusi Olandijoje su lietuviais, tad labai prašo, kad juos Pitas su savo žmona Margarita pavaišintų. Todėl šis olandas, Vokietijoje nusipirkęs buvusią karvių fermą, dabar jau turintis 120 galvijų, maloniai kviečia apsilankyti jų namuose. Nors mūsų maldininkams šis ūkis ne pakeliui, gal tik kelis kilometrus į šalį, bet vis viena reikia daryti pietų pertrauką, todėl papietauti galima ne tik iš savo atsargų, vežamų „Setroje“, bet ir pas žmones.  Jų trylikametis sūnus Pėteris sėdasi kartu su mumis į autobusą parodyti kaimą, kur yra jo tėvų ūkis. Važiuodamas su mumis Pėteris papasakojo apie savo vienuolikmetę sesutę Sabiną, penkiametį broliuką Arendą ir savo tėvus žemdirbius, karvių augintojus – keturiasdešimtmetį tėvą Pitą ir trisdešimt aštuonerių metų motiną Margaritą.

Pėterio ir jo tėvų namas pasirodė besąs nei itin apleistame, nei itin išgražintame vokiškame kaime su senomis, didžialangėmis fermomis, priekabų, traktorių ir kitokios technikos priverstais betonuotais kiemais. Savotiškai pasisveikinęs ar nepasisveikinęs, visiems kryžnešiams sušuko: „Raus iš autobuso!“ Išsiritę į žole apaugusį kiemą keliauninkai sėdasi prie stalo ir persižegnoję siekia, kas dešros, kas kumpio, kas sūrio ar kitų padėtų ant stalo gėrybių. Iš kažkur atsirado laikraščio žurnalistas Gerhardas, apie mūsų grupe išgirdęs redakcijoje. Jis gavo žinią, jog mes, bėgikai iš Lurdo, savo žygį užbaigsime tiktai Lietuvoje. Žinoma, tokia žinia prajuokino visą kryžnešių šeimą.  Tačiau Gerhardas mūsų atsiprašęs gyvai domėjosi kelione ir jau iš Svinouscės vakarop internetu atsiuntė gražią mūsų viešnagės nuotrauką.

Kelių sargybiniai

Jau kelinta diena nuo Butzovo keliaujame labai judriu 110 keliu. Einame kelkraščiu tvarkingai vorele – lyg kokios drausmingos padangėje skrendančios žąsys. Tos vorelės priekyje ir jos gale – specialia liemene ir vėliavėle apsiginklavę mūsų eismo tvarkdariai ir prižiūrėtojai. Sutikti automobiliai dėmesingi, sumažina greitį, palieka mums erdvės judėti. Tai, žinoma, trikdo eismą, sukuria papildomų sunkumų vairuotojams. O mums irgi ne pyragai – tenka eiti įsitempus, nuolat stebėti kelią. Jei tik atsiranda šalia automobilių kelio dviračių takelis, sukame į jį, tačiau šitaip atsitinka retai. Žygiuodami pamatome ir policijos mašinų. Jie stebi mus, bet kadangi mes einame drausmingai, palieka ramybėje.

Į mūsų poilsio aikštelę, kurioje buvo sustoję trumpam poilsiui, pamatėme įsukantį policijos patrulį. Matyt, kas nors iš pravažiuojančių pasiskundė, kad mes per ilgai miname 110-ojo kelio asfaltą. Kelių sargybiniai paragino mus sukti į mišką ir takeliais judėti prie tikslo. Jaunasis kelių priežiūros patrulis buvo taikus ir supratingas. Kai jam išaiškinome, kad mes, eidami į šoną, pasimesime nuo savo autobuso, kuriame mūsų daiktai, gėrimas ir maistas, liksime be pietų, pareigūnas, įsitikinęs mūsų drausmingumu, leido toliau keliauti tuo pačiu 110-uoju keliu.

Svečiai iš Lietuvos

Mūsų Vytautėliui paskambinusi dukra Aistė praneša, kad jiedu su vyru Miša ir vaikais per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją ir Belgiją važiuoja į Prancūziją atostogauti ir nori bent trumpam susitikti. Tėvas paaiškina, kur dabar žygiuoja kryžnešiai ir kur jiems geriausia susitikti. Netrukus atsirado ir Aistė su vyru bei vaikais. Ji pasakoja naujienas iš Lietuvos, kalba apie savo atostogas ir kelionę.

Aistės dukra Judita – labai vikri mergiotė. Tokia judri, tokia guvi, kaip gyvasis sidabras – visur jos pilna. Į akis nelenda, nesipainioja, kur nereikia, bet ir žmonių nevengia. Leidžiasi į kalbas. Žodžiu, aštuonmetė normali mergytė. Tokia, kaip reikia.

Visiška priešybė sesutei Adomas – tylus, ramus, tikras mažas senis. Viską stebi, turi savo nuomonę, bet jokiu būdu nėra nei plepys, nei kraštutinis užsidarėlis. Man iš pirmo žvilgsnio jis atrodė pernelyg drovus.

Svečiai netrukus dingo iš akių, o mes ir vėlei likome prie savo brangiosios naštos, kurią taip skirtingai vertina Europa...

Palyginimai

Eilinis mūsų kryžnešių šeimos sustojimas. Kol maldininkai ilsisi, galima pažingsniuoti keleliu ir pavarstyti Rožinio karolėlius, nes vakarop galiu nebesuspėti – akys lipte limpa, o ir mano kankintojas (taip vadinu savo nešiojamą kompiuterį, kuris, tiesą pasakius, tikrai nemažai valandų praryja) laukia, kad jį pakalbinčiau.

Viename negrįsto kaimo kelelio šone, matyt, dar visiškai neseniai išaugusi kažkokia nauja į cilindro formos neaukštus bokštus panaši gamykla. Iš tolo negali atspėti, ką čia tasai fabrikas gamina, tik priartėjęs girdi, kad viduj varikliai veikia, ūžia, gaudžia. O aplinkui kada ne kada pasirodo vienas kitas žmogus. Retsykiais gamyklos kieme suburzgia sunkvežimis. Kiek paėjėjus nelygiu, duobėtu, panašiai kaip senų, netvarkingų miestų grindiniu – išmalta gatvelė. Jos pašonėje prasideda senosios vokiečių demokratinės respublikos palikimas: keli, o gal ir keliolika pailgų, išdaužytais langais, apirusiomis sienomis barakų. Matyt, čia buvusios fermos. Jeigu nematytum vokiškų užrašų, šiokių tokių rodyklių, pavadinimų, pagalvotum, atsidūrei kur nors prie Uralo ar Sibire pas netvarkingus šeimininkus. Šen bei ten panamės darželiuose žoliauja moterys, į palabinimą „Guten Tag“ mandagiai atsako ir įtariu žvilgsniu nulydi.

Aure ir nedidukė, gal kokių dvidešimties kvadratinių metrų ploto, su kryžiumi ant durų,  raudonų plytų  mūrinė koplyčia. Matyt, retai telankoma, nes takelis neišmintas, jokio gyvybės ženklo aplinkui nebėra – nei tvoros, nei šventoriaus, nei jokio kito pagalbinio pastato. Toliau – pusė raudonplyčio pastato, kur galėjo anksčiau būti kokios mechaninės dirbtuvės, vienoje pusėje kažkieno įsitaisytas erdvus garažas, kitoje garažo pusėje – storais geležiais virbais apraizgyti išdaužytais stiklais ketvirtainiai langeliai, primenantys saugumo pusrūsius, kuriuose būdavo kankinami mūsų partizanai, tėvai ir broliai.

Perėjęs nuo vieno galo iki kito, matyt, buvusią kolūkio ar tarybinio ūkio, o dabar greičiausiai tos naujosios gamyklos darbininkų gyvenvietę, nejučiomis prisimeni Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II posakį apie kultūrą. Matyt šiame kaimelyje apie Dievą, apie tą didįjį slėpinių slėpinį mažai arba visiškai niekas negalvoja.

Kitas sustojimas. Prie didesnio kelio užrašas – NEUHOF. Kaip sako mūsų vertėjas Vytautėlis, lietuviškai – Naujasodis arba Naujoji sodyba, į kurią veda tiesus kaip styga asfaltuotas kelias. Nedidelė kelių ar gal keliolikos namų gyvenvietė. Moderniai, bet gana kukliai, be jokių prašmatnybių, dalykiškai suprojektuoti nauji arba labai sumaniai perstatyti seni būstai. Namas prie namo, sodyba prie sodybos – tvarkingos, akmenėliais nusagstytos, obuoliais apkibusių obelų ir žydinčių gėlių darželių apjuostos, viena į kitą savo apdaila ir įvairumu lenktyniaujančios, su lengvaisiais automobiliais bemaž kiekvienam kiemelyje. Žinoma, ir gražioje kaimenėje atsiranda netikusi karvė. Ir čia pasitaikė viena. Tačiau tiktai viena šiame pavyzdingame, tyliame kaimelyje.

Vienas iš didžiausių Vokietijos požymių – ryškūs skirtumai: vakarinė ir rytinė dalis. Jos daugeliu požiūrių tikrai nelygios. Tiek išore, tiek ir vidumi. Liubeku užbaigėme pirmąją jos dalį, o antrąją užbaigėme Anklamu (Anklam) ir Uzdomu (Uesdom). Pirmiausia žmonės. Vakariečiai iš pirmo žvilgsnio gal šaltesni, oficialesni, bet jų išsilavinimas ir mentalitetas neretai pranoksta rytinius brolius, kurie susitikus iš tikrųjų paprastesni, nuoširdesni ir draugiškesni. Nėra jokios kalbos, vakariečiai – turtingesni. Jų namai, sodai, daržai  – tvarkingesni, labiau ir rūpestingiau prižiūrimi. Nors po tiekos metų žemė tiek vienur, tiek kitur maždaug tomis pačiomis mašinomis įdirbama, betgi darbo kultūra ir darbo sąlygos daug kuo skiriasi. Tatai galima pastebėti, kad skiriasi ne tik darbo kruopštumu, požiūriu į atliekamą darbą, jo kokybę, kur kas didesne atida ir sąžiningumu. Gal, sakytume, ir ten, ir šen vienodai dirbamas, bet nevienodai atliekamas darbas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija