Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Sušvitęs tarsi meteoras

Dr. Aldona Kačerauskienė

Minint Vaidoto Daunio (1958–1995) penkiasdešimties metų jubiliejų, išleista jo straipsnių, pokalbių, esė knyga „Kūrybos karalystės šviesa“, kurią parengė dr. Elvyra Usačiovaitė, Kultūros, filosofijos ir meno instituto mokslo darbuotoja, senosios lietuvių kultūros specialistė.

Knygą sudaro platus sudarytojos straipsnis apie V. Daunio kūrybos simbolius: kūryba sugrupuota į keturis skyrius. Į pirmąjį, pavadintą „Būtis ir kūryba“, sudėti lyriniai, publicistiniai ir analitiniai autoriaus tekstai, parašyti 1988–1995 metais, kuriuos sudarytoja taip įvertina: „tai gilūs, originalūs poeto ir filosofo apmąstymai“. Į antrąjį skyrių – „Vietovardžiai“ – pateko straipsniai, skirti Vilniui, Panevėžiui ir jo apylinkėms, Pažaisliui, taip pat V. Daunio pamėgtiems, sovietmečiu draustiems ar nepageidautiniems kūrėjams: poetui ir diplomatui Oskarui Milašiui, filosofui Antanui Maceinai. Čia įdėti straipsniai, kuriuose perteikiamos kelionės į JAV patirtys. Trečiąjį skyrių – „Kūrybos pašauktieji“ – sudaro straipsniai apie tapytojus Algirdą Petrulį ir Vincą Kisarauską, teatro režisierių Juozą Miltinį, filosofus Juozą Girnių ir Levą Karsaviną, rašytoją Antaną Vaičiulaitį, šv. Pranciškų Asyžietį, čia įdėta ir V. Daunio iš italų kalbos išversta šv. Pranciškaus Asyžiečio garsioji „Tvėrinijos giesmė“. Ketvirtajame skyriuje, pavadintame „Kultūros projektas „Regnum“, randame tekstus, susijusius su V. Daunio įkurtu kultūros fondu „Regnum“. Knyga baigiama išsamia V. Daunio kūrybos (1967–2006) bibliografija, sudaryta E. Usačiovaitės, redaguota Paulės Mikelinskaitės, ir išsamia asmenvardžių rodykle.

V. Dauniui esant gyvam, 1985 metais buvo išleista tik viena jo eilėraščių knyga „Metų laikai“. Po mirties – 1999 metais N. Kvaraciejūtės sudaryta rinktinė „Kelio ženklai“. Už esė knygą „Šeštoji diena“ 1996 metais jam paskirta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija. Dar išleista jo literatūros kritika „Pastoviųjų vertybių versmė“ (sudarė E. Usačiovaitė) ir eilėraščių rinkinys „Langas“. Be to, apie V. Daunį ir jo kūrybą paskelbta daug straipsnių ir atsiminimų periodikoje. Nepaisant to, naujoji knyga „Kūrybos karalystės šviesa“ yra įdomi ir primena mums veiklią, veržlią, kūrybingą asmenybę, kuri džiugino drąsiai reiškiamomis krikščioniškosiomis vertybėmis. „Regnum“ fondo emblema V. Daunys  pasirinko stilizuotą eucharistinę taurę (dailininko Kęstučio Grigaliūno lino raižinys), kuri puošė ne tik almanacho „Regnum“ pirmąjį viršelį, bet ir visus šio fondo leidinius, dokumentus, renginių programas, V. Daunio vizitines korteles.

Knygoje įdėta keletas V. Daunį artimai pažinojusių žmonių prisiminimų. Buvusi bendradarbė Roma Brogienė: „Buvo susikaupęs, gerai žinantis, ko nori (...). Dėl to, kad talentingas, lygiai stiprus kaip poetas, eseistas, mokslininkas (...). Svarbus dalykas, kad jis atvirai išpažino krikščionybę“. Bendradarbis Rimantas Skeivys: „Jis buvo laisvas nuo išankstinių nuostatų, prietarų, elgėsi pagal savo pasaulio pagavą, individualią nuomonę.

Stengėsi užgriebti kiek galima daugiau – dirbo visomis kryptimis. Krikščionis, spiritualistas. Prasidėjus Atgimimui reikėjo suprasti krikščionybę, ją vėl įauginti į savo kultūrą. Šiuo požiūriu Daunys buvo ryškiausias. Bendradarbis Robertas Petrauskas: „Rami, švelni, tyli siela. Uždaras, susimąstęs. Krikščioniškos laikysenos – nebūti pirmam, liaupsinamam“. Žmona Raimonda Daunienė: „Vaidotas buvo subtilus žmogus, vengė blogo veiksmo, net minčių. Manė, kad tas blogis gali realizuotis. Jo idealas buvo Kristus“.

Raimondos ir Vaidoto Daunių šeimoje gimė penki vaikai. Duodamas Edvardui Vaičiui interviu, Vaidotas sakė: „Man vaikai – kaip geri eilėraščiai. Gera šeima yra ta, kuri ir konfliktiškai, sunkiai gyvendama sugeba išlikti ir rasti bent truputį meilės, padedančios jai nesubyrėti. Neseniai atradau savo protėvių nuotrauką – joje jauni gražūs žmonės ir jų vaikai, jie nusifotografavę prieš daugelį metų, bet aš netikiu, kad jie nedalyvauja mano šeimos gyvenime. Yra kažkoks neįprastas išgyvenimas: prieš šimtą metų fotografuotas žmogus žiūri į tave, nors jo šiame pasaulyje nebėra, bet jauti kiekvieną to žmogaus veido bruožą ar aprangos detalę“. Į knygą „Kūrybos karalystės šviesa“ įdėta daug V. Daunio nuotraukų. Žvelgia į mus stovėdamas šalia poeto Bernardo Brazdžionio ar sėdėdamas greta rašytojo Antano Vaičiulaičio, kai lankėsi JAV, šalia literatūrologo dr. Vinco Natkevičiaus, kai svečiavosi Vokietijoje, ir atrodo, kad jis tebegyvena tarp mūsų.

Kaip matome bibliografijoje, pirmieji V. Daunio eilėraščiai tuometinėje vaikiškoje spaudoje pasirodė, kai autoriui tebuvo devyneri metai. Studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, pradėjo dirbti „Pergalės“ (dabar – „Metai“) redakcijoje, rengėsi rašyti disertaciją apie Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą. Keletą metų vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, rengė almanachą „Veidai“. 1987 metais ėmėsi redaguoti  moksleiviams skirtą žurnalą „Žvaigždutė“. Sugaudus pirmiesiems Atgimimo varpams, visa V. Daunio daugiašakė veikla įgavo išsilaisvinimo iš totalitarinio režimo kryptį. 1988 metų rudenį jis pradėjo redaguoti naują žurnalą „Krantai“, kuris atstovavo Lietuvos dailininkų, kompozitorių, teatro veikėjų ir žurnalistų sąjungoms. 1991 metais jis sumanė ir ėmė sėkmingai įgyvendinti „Regnum“ (liet. „Karalystė“) leidybinį, poetinį ir muzikinį projektą: sukūrė to paties pavadinimo knygų leidyklą, periodinį almanachą ir kamerinės muzikos ansamblį“, – pastebi E. Usačiovaitė. 1994 metais V. Daunys atgaivino prieš karą Juozo Keliuočio leistą žurnalą „Naujoji Romuva“.

Šalia organizacinio darbo V. Daunys rašė eilėraščius, esė, straipsnius, dalijo interviu. Jo kūrybą mielai spausdino „Nemunas“, „Kultūros barai“, „Literatūra ir menas“, JAV leidžiamas „Draugas“, jau neminint jo paties redaguotų žurnalų. Tarsi nujausdamas, kad jam duota mažai laiko, skubėjo dirbti, daug iš savęs reikalavo, bendradarbiams kartodavo, kad per mažai padarė. Geriau jį pažinojusiems ir su pasigėrėjimu sekusiems jo veiklą atrodė kitaip. Pasak monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, „tokia asmenybė kaip Vaidotas Daunys gimsta tik kartą per šimtą metų“. Taip jį įvertino „dėl šio jauno žmogaus talento ir ypatingo pasišventimo aukštiems idealams“.

V. Daunys tragiškai žuvo 1995 metų liepos 29 dieną, eidamas 38-uosius gyvenimo metus. Tai įvyko penktųjų Pasaulio lietuvių sporto žaidynių išvakarėse Vingio parke Vilniuje. Taigi jau keturiolikti metai, kai tarp gyvųjų nebėra Vaidoto. „Iš šiandienos perspektyvos vis dėlto manytume, kad būta ir yra šalyje daug talentingų žmonių, garsių ar mažiau žinomų, pasišventusių Lietuvos kultūrai. Vaidotas – vienas iš jų. Tačiau iš kitų jį išskiria gilus, brandus tikėjimas, skatinęs kūriniais, renginiais ir leidiniais, kuriuose atsispindi sakralusis pradas, viešai šlovinti Viešpatį. Atgimstančiai Lietuvos kultūrai kaip tik reikėjo tokios krypties asmenybės, ir ji pasirodė. Intelektualus, talentingas, aukštos moralės katalikas, pasižymintis charizma skelbti Viešpaties žodį pasaulietiniu būdu. Itin ryškiai sušvitęs, jis pats tapo simboliu. Simboliu XX a. pabaigos tikinčio lietuvių inteligento, kviečiančio mąstyti, veikti, aukotis“, – pastebi knygos sudarytoja E. Usačiovaitė.

© 2009 „XXI amžius“