Atnaujintas 2009 m. vasario 11 d.
Nr. 12
(1704)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Bažnyčia dalyvaus Astronomijos metų minėjime

Mindaugas BUIKA

Žymusis astronomas
Galileo Galilėjus (1564–1642)

Galileo Galilėjus kapas
Florencijos Šv. Kryžiaus bazilikoje

Kristaus apsireiškimas – kosmologinė revoliucija

Sunkiu ekonominės krizės metu darosi vis sunkiau pakelti akis į dangų, nes daugiau susitelkiama į žemiškuosius rūpesčius. Prieš 400 metų žymusis italų astronomas Galileo Galilėjus pirmą kartą panaudojo teleskopą astronominiams stebėjimams. Jungtinių Tautų Organizacija 2009 metus paskelbė Tarptautiniais astronomijos metais, o Bažnyčia aktyviai įsijungė į jų celebravimą, nes iškeliant neabejotiną astronomijos mokslo indėlį kultūros ir visuomenės pažangai yra svarbu priminti glaudų dangaus stebėjimo ir religijos ryšį. Iš tikrųjų domėdamasis kosmine erdve, planetų judėjimu, dangaus kūnų tvarka žmogus ieškojo atsakymų į svarbiausius klausimus, aukštesnės išminties, stiprino savo tikėjimą.

„Pagonių religija buvo sudievinusi kosmoso elementus ir galias, o krikščioniškasis tikėjimas, atbaigdamas biblinį apreiškimą, kontempliuoja vienatinį Dievą, visos visatos Kūrėją ir Viešpatį“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI sausio 6 dieną Kristaus Apsireiškimo (Trijų Karalių) iškilmės homilijoje. Šventasis Tėvas, nurodydamas į Astronomijos metų pradžią, kvietė atkreipti dėmesį į žvaigždės simbolį Evangelijos pasakojime apie išminčius, aplankiusius užgimusį Kūdikėlį Jėzų Betliejuje. Tie išminčiai „veikiausiai buvo astronomai, kurie iš savo observatorijos, įsikūrusios į rytus nuo Palestinos, turbūt Mesopotamijoje, pastebėjo naują žvaigždę ir šį dangaus reiškinį paaiškino kaip žinią apie naujo karaliaus, žydų karaliaus gimimą“.

Popiežius priminė, kad Bažnyčios tėvai šiame nepaprastame įvykyje įžvelgė „savotišką kosmologinę „revoliuciją“, sukeltą Dievo Sūnaus įžengimo į pasaulį“. Kaip pavyzdį galima priminti šv. Grigaliaus Nazianziečio teiginį, kad Kristaus gimimas privertė žvaigždes skrieti naujomis orbitomis. Tai, pasak Benedikto XVI, reikia suprasti ir simboliškai, ir tiesiogiai – teologine prasme, tai yra, kad žvaigždės, planetos, visa visata nėra valdomos aklos galios, nėra pavaldžios vien materijos dinamikai, bet klusnios Dievo Dvasiai, kuri „Kristuje atsiskleidusi kaip Meilė“. Tokia kosmologinė revoliucija neša žmogui laisvę, nes įgalina užmegzti ryšį su mylinčio Dievo kūrybinga laisve. „Dievas yra versmė ir visa valdo, bet ne kaip šaltas anoniminis variklis, bet kaip Tėvas, Jaunikis, Draugas, Brolis, kaip Logos, „Žodis – protas“, kartą ir visiems laikams susijungęs su mūsų mirtinguoju kūnu, tobulai dalinęsis mūsų būviu ir apreiškęs savo malonės apsčią galią“, – sakė Šventasis Tėvas.

Bažnyčios nuopelnai astronomijos mokslui

Jis pasidžiaugė, kad ši krikščioniška kosmologinė samprata palaipsniui atgimsta ir moksliniuose sluoksniuose, kad daugelis mokslininkų, žengdami G. Galilėjaus keliu, neatsisako „nei proto, nei tikėjimo“ pranašumų ir siekia jų abipusio praturtinimo. Jeigu antikos laikais Jėzus buvo lyginamas su žvaigžde, tai remiantis dabartinės astrofizikos žiniomis, Jį reikėtų lyginti su Visatos centru. „Žmogaus Sūnus aprėpia žemę ir dangų, kūriniją ir Kūrėją, kūną ir dvasią, – aiškino Popiežius. – Jis yra kosmoso ir istorijos centras, nes jame susijungia Autorius ir jo kūrinys.“

Su prasidedančiais Tarptautiniais  astronomijos metais Benediktas XVI tikinčiuosius ir mokslininkų bendruomenę pasveikino dar gruodžio 21-ąją, žiemos solsticijos (trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties) kalendorinę dieną. Jis priminė kai kuriuos savo pirmtakus, kurie įnešė svarų įnašą į astronomijos mokslo tyrimus.

X amžiuje gyvenęs popiežius Silvestras XI pats buvo žymus matematikas ir astronomas, 1582 metais popiežius Grigalius XIII, padedant jėzuitų astronomams, įvykdė kalendoriaus reformą, kuria iki šiol naudojasi Vakarų pasaulis. Astronomijos mėgėjas XIX amžiuje buvo popiežius šv. Pijus X, pats kūręs saulės laikrodžius. Savotišku saulės laikrodžiu galima laikyti ir Vatikane, Šv. Petro aikštėje, pastatytą obeliską, pagal kurį nuo senų laikų reguliuojami dienos maldų ritmai.

Daugelis ekspertų pripažįsta, jog Katalikų Bažnyčia, kaip jokia kita visuomeninė institucija, pradedant viduramžių epocha, astronomijos tyrimams skyrė didelę finansinę ir socialinę paramą. Šių pastangų kulminacija galima laikyti popiežiaus Leono XIII sprendimu 1891 metais įkurtą Vatikano observatoriją, kuriai nuo pat pradžių vadovauja Jėzaus Draugijai priklausantys astronomai ir astrofizikai. Vatikano observatorijos teleskopai, veikę Kastelgandolfo aukštumose netoli Romos, 1993 metais buvo perkelti į naują šiuolaikinį mokslinio tyrimo centrą, įkurtą Arizonos valstijos (JAV) kalnuose. Nuo 1986 metų Vatikano observatorijos rengiami kasmetiniai „vasaros kursai“ laikomi vienais svarbiausių tarptautinių astronomų seminarų, stiprinančių mokslinį bendradarbiavimą ir apsikeitimą informacija.

„Dangus skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą“ (Psl 19, 2), priminė popiežius Benediktas XVI gruodžio 21 dienos susitikime su piligrimais „Viešpaties Angelas“ maldos proga. Sveikindamas su prasidedančiais Astronomijos metais, jis linkėjo, kad gamtos dėsniai, prie kurių nustatymo daug prisidėjo įvairių šalių mokslininkai, suteiktų dar didesnį stimulą „su padėka kontempliuoti Viešpaties darbus“.

G. Galilėjaus garbei skirti renginiai

Tarptautinių astronomijos metų šventimas yra susietas su G. Galilėjaus darbų jubiliejumi, todėl, be abejo, bus prisiminta ir vadinamoji „Galilėjaus byla“, metusi tamsų šešėlį Bažnyčios ir mokslo santykiams. Už savo atradimus, kurie patvirtino heliocentrinės sistemos (kad žemė sukasi apie saulę) teisingumą, astronomas 1633 metais Inkvizicijos teismo buvo pasmerktas ir netgi įtartas erezija. Vėliau Bažnyčia jį visiškai reabilitavo, o  1981 metais popiežius Jonas Paulius II įsteigė specialią komisiją peržiūrėti „Galilėjaus bylai“, kad būtų pašalintos kliūtys geranoriškai tikėjimo ir mokslo bendrystei. 1993 metais paskelbtoje ataskaitoje komisija pripažino ir apgailestavo dėl G. Galilėjaus teisėjų klaidų, kartu pabrėždami etikos nuostatų svarbą moksliniuose tyrimuose.

Kaip tik tai stengėsi padaryti didysis XVII amžiaus astronomas ir Bažnyčios sūnus, kuris „savo gyvenamuoju laikotarpiu bandė sutaikyti mokslinio tyrimo rezultatus su krikščioniškojo tikėjimo principais“, teigiama sausio 29 dieną paskelbtame Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininko arkivyskupo Džianfranko Ravazio pareiškime, kuriame pristatoma Šventojo Sosto renginių, skirtų Astronomijos metams, programa. Už tai G. Galilėjus nusipelno ypatingos pagarbos ir dėkingumo.

Pagrindiniai Vatikano rengiami moksliniai kongresai bei kiti Astronomijos metams skirti bažnytiniai įvykiai yra susieti su žymiojo astronomo vardu. Štai jau vasario pabaigoje Popiežiškajame Laterano universitete bus surengtas studijų seminaras, kuriame bus pristatytas ir naujas G. Galilėjaus veikalo „Sidereus Nuncius“ vertimas.  Gegužės 26–30 dienomis Florencijoje vyksiančiame tarptautiniame kongrese „Galileo Galilėjus: naujas istorinis, filosofinis ir teologinis požiūris“ aktyviai dalyvaus Vatikano observatorijos, Popiežiškosios kultūros taryba ir Popiežiškoji mokslų akademija. Spalio mėnesį Vatikano muziejus pristatys plačios apimties ekspoziciją „Astrum 2009: istorinis italų astronomijos paveldas nuo Galilėjaus iki šiandien“. Pagaliau lapkričio mėnesį Popiežiškajame Laterano universitete įvyks dar vienas kongresas „1609–2009: nuo astrofizikos gimimo iki evoliucinės kosmologijos. Mokslas, filosofija ir teologija“.

Vatikane šiemet bus iš naujo publikuoti G. Galilėjaus teismo slapti dokumentai, atskiru leidimu bus išleistas ir popiežiaus Jono Pauliaus II įsteigtos „Galilėjaus bylos“ komisijos raštų rinkinys. Anot arkivyskupo Dž. Ravazio, tų dalykų nagrinėjimo atnaujinimas turi padėti teologams ir Bažnyčiai iš naujo kritiškai įvertinti praeitį. Tačiau šis procesas neturi būti „vienpusius kaltinimus“, bet skatinti abipusiškai naudingą mokslo ir tikėjimo dialogą, ypač dėl etikos normų prioriteto tyrimuose. Dž. Ravazis sakė, kad G. Galilėjus būtų idealus šio dialogo dangiškasis globėjas, jeigu jį paskelbtų šventuoju.

Iki kanonizacijos dar toli, tačiau šiemet tikimasi Vatikano teritorijoje atidengti legendiniam mokslininkui skirtą monumentą. Už šį projektą, kuris įgyvendinamas iš privačių aukų, atsakinga Popiežiškoji mokslo akademija. Taigi, nors maždaug prieš 400 metų įvykę Bažnyčios ir astronomijos mokslo (G. Galilėjaus asmenyje) susidūrimai atvėrė skaudžias žaizdas, bet visomis įmanomomis priemonėmis stengiamasi jas užgydyti.

Tikėjimo ir mokslo dialogas

Bendrojo tikėjimo ir mokslo dialogo plėtojimas yra vienas svarbiausių Tarptautinių astronomijos metų uždavinių dar ir dėl to, kad įsitikinę ateistai stengiasi nuolat pabrėžti jų neva „prigimtinį“ priešiškumą. Anot ateizmo kulto išpažinėjų, G. Galilėjus buvo intelektualinės laisvės kankinys ir Bažnyčios nuolatinės opozicijos mokslui auka. Šio išsigalvoto antagonizmo skatintojai netgi bando sudievinti mokslą, išlaisvinti jį iš moralinės atsakomybės bei atskaitomybės, taip pat didinti įtampą su Bažnyčios mokymu. Tarptautinės katalikų žinių agentūros „Zenit“ apžvalgininkė Elizabeta Lev ironiškai pastebi, kad tokio kulto išpažinėjai turi netgi savo „šventąją  trejybę“, kurios tėvas yra G. Galilėjus, sūnus – evoliucijos teorijos kūrėjas Čarlzas Darvinas, o šventoji dvasia – žymusis fizikas Albertas Einšteinas. (Jo gamtamokslinė reliatyvizmo teorija dabar bandoma taikyti ir moralei.)

Radikalieji „mokslo dieno“ skelbėjai netgi šaukia, kad prietaringuosius krikščionis reikia izoliuoti kaip pavojingus „eretikus“, kurie kliudo tikrajai pažangai. Situacija gerai primena nesenus sovietinio komunizmo laikus, kai „mokslinis ateizmas“ buvo valstybinė ideologija ir pretendavo užimti religijos vietą. E. Lev klausia, ar ne panašią vėliavą iškėlė naujasis Jungtinių Valstijų prezidentas Barakas Obama, kuris savo inauguracinėje kalboje iškėlė poreikį po daugelio praeities klaidų „atstatyti mokslui jam priklausančią  vietą“. Be abejonės, čia turbūt kalbama apie tolesnį eksperimentų su žmogaus embrionais vystymą, „be jokių apribojimų“, kuriuos buvo įvedusi gyvybės kultūrą skatinusio prezidento Džordžo Bušo administracija.

Jeigu laboratorija, kuri vykdydo eksperimentus beatodairiškai naikindama užsimezgusią žmogaus gyvybę, tampa savotišku naujojo kulto „altoriumi“, tada kalbėti apie etikos principų laikymąsi mokslo srityje yra sunku. Todėl neatsitiktinai G. Galilėjaus reabilitavime Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė įžvelgia du svarbius mokslo ir tikėjimo santykių atnaujinimo bruožus. Pirmiausia, Bažnyčia pripažįsta, kad gamtos pažinimas turi remtis ne tradicine jutimine vaizduote (kad žemė plokščia, kad apie ją sukasi saulė ir kitos žvaigždės), bet tiesa, atskleista moksliniais tyrimais. Kita vertus, mokslas visiškai negali atsiriboti nuo nekintančių moralės reikalavimų, kad jo pažanga liktų etiškai pagrįsta ir tikrai tarnautų žmogui, o ne keltų pavojų jo egzistencijai visuose tarpsniuose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija