Atnaujintas 2009 m. vasario 18 d.
Nr. 14
(1706)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Vasario 16-oji per laiko prizmę

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Vasario 16-oji simbolizuoja mūsų nepriklausomybę. Šios šventės minėjimo tradicijos ir aplinkybės istorijos eigoje gerokai kito. Būsimieji Vasario 16-osios akto signatarai dar 1917 metų pabaigoje daug svarstė apie nepriklausomybės paskelbimą, vyko atkaklios diskusijos tarp Valstybės tarybai priklausiusių kairiųjų ir dešiniųjų. Jono Basanavičiaus dėka pavyko pasiekti bendrą sutarimą. Lietuvos Nepriklausomybės aktas pasirašytas Vilniuje, Pilies gatvės 26 name. Daugelis signatarų jau iki tol buvo pasižymėję politinėje veikloje, kultūros ir meno baruose, įvairiose mokslo srityse. Signataras Stanislovas Narutavičius dar besimokydamas Peterburgo universitete priklausė slaptoms patriotinėms studentų organizacijoms, pasižymėjo kaip gabus teisininkas, aktyviai dalyvavo politinėje veikloje, o jo brolis Gabrielius Narutovičius buvo vienas žymiausių to meto Lenkijos politinių veikėjų, 1922 metais išrinktas Lenkijos prezidentu, tačiau vos pradėjęs eiti pareigas po kelių dienų nušautas. Tarp signatarų buvo keturi dvasininkai – Justinas Staugaitis, Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis ir Kazimieras Šaulys. J. Staugaitis 1926 metais buvo paskirtas Telšių vyskupu, 1927 metais įkūrė Telšių kunigų seminariją.V. Mironas aktyviai dalyvavo politinėje veikloje, buvo III Seimo nariu, kurį laiką dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, 1938 metais paskirtas eiti Lietuvos Ministro pirmininko pareigas, vadovavo aštuonioliktajam ir devynioliktajam ministrų kabinetui. Nors pats Vasario 16 aktas paskelbtas 1918 metais, bet faktiškai jo realizuoti prasidėtas beveik po metų, 1918 metų pabaigoje – 1919 metų pradžioje, vokiečių kariuomenei traukiantis iš Lietuvos.

Po 1940 metų okupuotoje Lietuvoje Vasario 16-osios šventė buvo uždrausta, iki 1953 metų už jos šventimą buvo galima greitai patekti į kalėjimą ar tremtį. Ir vėliau vieši bandymai pažymėti šią Lietuvos Nepriklausomybės dieną būdavo griežtai persekiojami, tokiuose renginiuose dalyvavę žmonės atleidžiami iš darbo, įrašomi į KGB įskaitą.

Apie Vasario 16-osios šventę ir Lietuvos laisvės kovų kelią kalbėjomės su panevėžiečiu, buvusiu partizanu Petru Gatavecku. P. Gataveckas nuo 1945 metų pradžios įsitraukė į partizanų būrio veiklą. Iš pradžių tai buvo negausus būrys, bet 1945 metų gegužės, kai šiam būriui ėmėsi vadovauti buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas majoras A. Januškevičius, būryje buvo per 30 kovotojų. Būrys vadinosi Tėvo būriu, pagal vado majoro A. Januškevičius slapyvardį. Po 1945 metų rugsėjo mėnesių įvykusių susirėmimų su sovietinės kariuomenės daliniais žuvo 10 šio būrio partizanų, kai kurie buvo sužeisti, tačiau būrys ir toliau tęsė partizaninę kovą. Vasario 16-oji partizanų buvo visada švenčiama. Tą proga netoli partizanų bunkerio būdavo iškeliama Lietuvos vėliava, būrio nariai pasimelsdavo, prisimindavo žuvusius draugus, surengdavo kuklias vaišes. „Uniformų kurį laiką išvis neturėjome, vėliau dalis partizanų jau įsigijo uniformas, bet praktiškai jas nešiodavo nedažnai, aš uniformos neturėjau, tokia jau buvo partizaninės kovos specifika“, – sakė P. Gataveckas.

1947 metų kovo 17 dieną P. Gatavecką Kaune suėmė. Prasidėjo ilga tardymų karuselė, vėliau įvyko teismas. Dešimt metų teko praleisti lageriuose, vėliau penkeri metai praleisti tremtyje prie Baikalo ežero, paskui Buriatijos sostinėje Ulan Udėje. Į Lietuvą buvo leista sugrįžti tik 1962 metais. Smagu buvo sulaukti Atgimimo, Sąjūdžio mitingų bangos.

Prisiminimais apie Vasario 16-osios šventę ir ilgus sovietmečio išbandymus pasidalijo Kauno rajone gyventis pensininkas Juozas Latužis. Šis iš Kelmės kilęs istorikas, puikiai prisimena 1947–1950 metus, kai Kelmės apylinkėse dar veikė partizanų būriai. Vasario 16-oji jų šeimoje buvo minima ir pokario metais. Tėvas ištraukdavo slepiamus simbolius – trispalvę vėliavą, kryžių, visi pasimelsdavo, tėvai negarsiai sugiedodavo Lietuvos himną. Vėliau J. Latužiui teko pereiti ilgą, įvairių išbandymų kupiną gyvenimo kelią. Į klausimą, kodėl jis nenori bendrauti su žiniasklaida, Juozas atsakė, kad nėra linkęs daug bendrauti, gyvena kukliai, daug laiko praleidžia skaitydamas. Mėgsta skaityti ne tik istorines knygas, bet ir filosofinę, psichologinę, religinę literatūrą. 1961–1966 metais J. Latužis mokėsi Vilniaus universitete, jį baigęs kurį laiką dirbo mokyklose istorijos mokytoju. 1972 metais persikėlė į Vilnių, bendravo su filosofu Mindaugu Tomoniu, kunigu Juozu Zdebskiu, kitais disidentiniame judėjime dalyvavusiais žmonėmis.

Ypač įsimintinas 1974 metų Vasario 16-osios minėjimas. Tada šią šventę paminėjo penkių bendraminčių ratelyje: „Skaitėme Maironio eiles, diskutavome apie tai, ar ilgai išsilaikys sovietinė santvarka. Priėjome išvados, kad ne daugiau kaip tris dešimtmečius. Gerai, kad klydome ir laisva Lietuva atsikūrė jau už keliolikos metų“. 1966–1972 metais teko dirbti Tauragės ir Panevėžio mokyklose, deja, dėl nesutarimų su kai kuriais aršiais komunistinių pažiūrų kolegomis pedagoginio darbo teko atsisakyti. Vilniuje dirbo paprastus darbus – sargavo, dirbo sandėlyje. 1980 metais, vengdamas KGB persekiojimų, nusprendė išvykti į Rusiją, iš pradžių keletą metų gyveno Sibire, dirbo statybose. Nuo 1983 metų apsigyveno netoli Maskvos, dirbo fabrike meistru, laisvalaikiu vertė tekstus iš prancūzų kalbos į rusų kalbą. Susipažino su Rusijos disidentiniame judėjime dalyvavusiais žmonėmis, bendravo su Sergejumi Kovaliovu. Kelis kartus J. Latužis gabeno „samizdatu“ išleistą draudžiamą literatūrą į Rusijos gilumą. Didelį įspūdį J. Latužiui paliko garsus rusų dvasininkas A. Menis, jis klausėsi jo pamokslų, skaitė jo knygas. Ir dabar asmeninėje bibliotekoje yra bent keliolika A. Menio knygų. „Rusijoje Vasario 16-ąją sutikdavome dviese su žmona, paskaitydavome mėgstamų poetų eiles, pasimelsdavome už tėvynę, dažnai ir ašaros nuriedėdavo“, – pasakoja J. Latužis.

1990 metų pradžioje grižo į Lietuvą, 1990–1995 metais dirbo techniniu darbuotoju Kauno Vytauto Didžiojo universitete, turėjo nedidelį verslą. Vėliau teko kurį laiką gyventi provincijoje, o 2002 metais vėl apsigyveno Kauno pakraštyje.

Vasario 16-osios šventė brangi visiems mūsų krašto likimui neabejingiems žmonėms. Vis dėlto kai kurie šios šventės renginiai gerokai pilkesni nei prieš keliolika metų. Su nostalgija prisimename Atgimimo laikus, 1988–1991 metus. 1990 metų vasario 16 dieną lietuviška trispalvė Panevėžyje buvo iškelta prie KGB būstinės. Šią akciją organizavo jaunas panevėžietis Algirdas Andriušaitis su keliais bendražygiais. Vėliau jie kurį laiką slapstėsi nuo KGB pareigūnų. 1991 metų pavasarį ir vasarą A. Andriušaitis su grupe bendraminčių treniravosi, rengė šaudymo pratybas Berčiūnų miške ir Žaliojoje girioje, ruošėsi galimai kovai, jei sovietinė valdžia bandytų iš esmės užgniaužti Lietuvos laisvės siekius. 1991–1995 metais A. Andriušaitis aktyviai dalyvavo politinėje veikloje, buvo Lietuvos Laisvės Lygos Panevėžio skyriaus koordinatorius. Deja, šis jaunas, aktyvus politikas 1995 metais dingo be žinios.

Ką reiškia sakyti tiesą apie Vasario 16-ąją, patyrė panevėžietis istorikas Antanas Vaičikonis. Šis 2008 m. pavasarį miręs istorikas ir poetas sovietmečiu buvo atleistas iš darbo mokykloje už tai, kad savo mokiniams pasakojo apie Vasario 16-osios aktą ir kitus istorinius faktus, kurie nebuvo minimi tarybinės istorijos vadovėliuose. Deja, paskui teko atsisveikinti su pedagoginiu darbu ir atgal į mokyklą grįžti tik 1990 metais.

Šįmet vasario 16-ąją sutikome jausdami permainų vėjus. Permainų koalicija siekia mūsų krašte įvykdyti esmines reformas. Ne visiems tai patinka. Reformas bando sabotuoti tiek atvirai priešiškos Lietuvai jėgos, tiek Permainų koalicijos viduje veikianti grupė. Veikiama gudriai, bandoma primesti žalingus švietimo ir aukštojo mokslo įstatymus, įvelti naująją valdžią į teisines pinkles. Lietuvoje aktyvėjantis pilietinis judėjimas ryžtingai remia laisvos, demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimo siekius. Nepriklausomybę turime jau devyniolika metų, belieka sukurti išties laisvą, tvirtą ir demokratinę valstybę. Viltį palaiko garbinga Lietuvos praeitis, daugelio už laisvą Lietuvą ir tvirtą tautą kovojusių žmonių mintys. Garsusis vyskupas Motiejus Valančius dar 1863 metais rašė: „Dvasios galybės nieks nepajėgs sulaužyti: prieš ją nėra ginklų“...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija