Atnaujintas 2009 m. vasario 25 d.
Nr. 16
(1706)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Lietuvos Vietinei rinktinei – 65

Kazimieras DOBKEVIČIUS

LVRKS vadas dim. majoras
Bronislovas Girdvainis

Vasarį minėjome ne tik mūsų Nepriklausomybės dieną, bet ir Lietuvos Vietinės rinktinės susikūrimo 65-ąsias metines. Hitlerininkams pralaimint karą su bolševikais Lietuva buvo spaudžiama skelbti mobilizaciją ir į karo mėsmalę siųsti savo jaunimą kariauti SS dalinių gretose su bolševikais. Po 1944 metų sausio nusilpus vokiečių karinei galiai, siaučiant ginkluotoms gaujoms, susidariusia situacija pasinaudojo generolas Povilas Plechavičius (1890–1973) ir 1944 m. vasario 16 dieną įkūrė Lietuvos Vietinę rinktinę (VR). Per trumpą laiką užsiregistravo 19 500 savanorių. Buvo įkurta 2000 kariūnų Karo mokykla Marijampolėje. Vietinės rinktinės kariai sutramdė miškų plėšikus, raudonuosius partizanus, kovėsi su Armija krajova.

Vokiečiai sudarytą sutartį sulaužė ir 1944 m. gegužės 15 dieną areštavo gen. P. Plechavičių ir jo štabą, Vietinę rinktinę karius vertė įsijungti į SS dalinius. VR kariai priesaikos Lietuvai nesulaužė, todėl 86 savanorius vokiečiai sušaudė. Gen. P. Plechavičius (dar prieš areštą) sutartiniu ženklu liepė savanoriams grįžti į namus su ginklais. Apie 3500 karių vokiečiai internavo ir prievarta išvežė į Vokietiją priešlėktuvinei gynybai, čia daugelis jų žuvo. Kovose su vidaus priešais, Armija krajova ir internuojant žuvo dar 180 VR  karių. Antrąkart okupuojant Lietuvą bolševikams, daug vyrų išėjo į miškus ir davė pradžią partizaniniam karui, kuris tęsėsi apie dešimt metų.

Jubiliejaus proga „XXI amžiaus“ korespondentas kalbėjosi su Lietuvos Vietinės rinktinės karių sąjungos vadu dimisijos majoru Bronislovu Girdvainiu.

Koks buvo Jūsų kelias į Lietuvos Vietinę rinktinę?

Gimiau 1926 m. kovo 22 dieną Mažeikių apskr., Tirkšlių valsč., Gaurylių k., visai netoli generolo P. Plechavičiaus gimtojo Bukončių vienkiemio. Tėveliai buvo ūkininkai vidutiniokai. Mokiausi Viekšnių gimnazijoje, šeštoje klasėje, kai išgirdau per radiją generolo P. Plechavičiaus kvietimą stoti į Vietinę rinktinę (VR). Niekam iš namiškių apie savo ketinimą stoti į VR karių gretas nepasakiau, tačiau jau vasario 20 dieną  atvykau į Marijampolės karo mokyklos kariūnų būrį, kur buvo rengiami karininkai. Karo mokykloje išbuvau iki 1944 m. gegužės 14 dienos, kai buvo gautas signalas pasitraukti iš dislokacijos vietos ir išsiskirstyti. Teko dalyvauti partizanų „Žemaičių legiono“ veikloje. Laikiausi griežtos konspiracijos.

1947 metais įstojau į Lietuvos žemės ūkio akademiją, tačiau III kurse buvau areštuotas ir 1950 metais nuteistas 25 metams laisvės atėmimu. Kartu suėmė ir nuteisė mano tėvelį Bronislovą, seserį Aleksandrą ir brolį Joną. Bausmę atlikau Karagandos konclageryje. Tik po kraugerio Stalino mirties buvo peržiūrėta byla ir 1956 metais grįžau į gimtinę. Čia irgi ne pyragai laukė, tačiau vis dėlto baigiau mokslus LŽŪA ir 35-erius metus dirbau inžinieriumi Kauno miesto tvarkymo treste.

Papasakokite apie atkurtos Lietuvos Vietinės rinktinės karių sąjungos veiklą ir nuveiktus darbus.

Lietuvos Vietinės rinktinės kariai savo sąjungą įkūrė 1994 metais. Jos pirmuoju vadu buvo išrinktas pulkininkas leitenantas Petras Narinkevičius. Vėliau ilgus metus VR vadovavo Antanas Paulavičius, rašytojas, žurnalistas, kompozitorius, choro „Ilgesys“ meno vadovas. Jis labai pagyvino mūsų sąjungos veiklą, rengė ekskursijas po mūšių vietas, veteranų karių susitikimus, jų pagerbimą. 55-ųjų VR metinių išvakarėse dvidešimt trys kariai veteranai buvo apdovanoti KAM padėkos raštais. 2004 m. vasario 21 dieną buvę VR kariai paminėjo rinktinės 60 metų sukaktį. Kariai jau turėjo savo skyrius Kaune, Kauno apskrityje, veikė Vilniaus, Šiaulių, Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Panevėžio skyriai. 2004 m. rugsėjo 2-oji bus aukso raidėmis įrašyta į Lietuvos ir Lenkijos istoriją – Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus akivaizdoje Vilniuje susitaikė du buvę mirtini priešai, Antrojo pasaulinio karo metais kovoję vieni prieš kitus – gen. P. Plechavičiaus VR ir Vilniaus apygardos Armijos krajovos veteranai. Susitaikymo deklaraciją pasirašė abiejų veteranų klubų vadovai – Antanas Paulavičius ir Vaclavas Pacyna. 2005 metais liepos mėnesį buvo surengta bendra išvyka su AK veteranais į Lenkiją, Griunvaldo lauką, paminėti  Žalgirio mūšio 595-ąsias metines. Pakeliui VR ir AK  Beržniko kapinėse pagerbė čia palaidotų lietuvių ir lenkų karių, 1920 metais tarp savęs kovojusių dėl Seinų, atminimą. Prieš kelerius metus bendromis pastangomis padedant Lietuvos Vyriausybei buvo pastatytas memorialinis paminklas Aukštųjų Panerių kapinėse (skulptorius Juozas Šlivinskas) 86 VR kariams, kuriuos sušaudė naciai. Praėjusiais metais po ilgų ginčų ir derinimų VR veteranai savo lėšomis Vytauto Didžiojo karo muziejaus sakralinėje erdvėje prie Nežinomo kario kapo pastatė biustą generolo Povilo Plechavičiaus atminimui (skulptorius J. Šlivinskas).

Labai gaila, tačiau mūsų gretos retėja. Pradžioje mūsų sąjungoje buvo arti 500 narių. Šiandien visoje Lietuvoje beliko apie 320 karių veteranų. Vyriausiajam jau 95 metai, o jauniausias VR karys jau sulaukė 82-ejų. Bandome numatyti mūsų sąjungos veiklos ateities gaires, palikti darbus tęsti mūsų vaikams ir vaikaičiams.

* * *

1944 m. vasario 13 dieną po ilgų derybų pasirašė generolas P. Plechavičius su Rytų krašto bei visų Pabaltijo valstybių SS ir Policijos vadu Jekelnu ir Lietuvos SS bei Policijos vadu generolu Harmupasirašė sutartį. Sutarties tekstas buvo spausdintas Petro Jurgėlos ir Pauliaus Jurkaus knygoje „Generolas Povilas Plechavičius“ (Bruklinas, 1978).

Štai šios sutarties devyni punktai. 1. Vietinė rinktinė (VR) yra tiesioginėje gen. leitenanto P. Plechavičiaus žinioje ir be jo sutikimo negali būti niekur kitur panaudota. 2. VR veikimo plotas – tik Lietuvos teritorija. VR už Lietuvos ribų negali būti išvežta bei panaudota. 3. VR karininkų ir kareivių uniforma yra su Lietuvos emblemomis. 4. Ginklai, šarvai, rūbai, maistas ir aprūpinimas yra toks pat, kaip vokiečių karių. 5. Prie kiekvieno VR bataliono gali būti vokiečių ryšių karininkas, kuris neturi teisės kištis į bataliono vado veiklą. 6. VR vadas reikalingų kadrų paruošimui gali įsteigti reikiamo dydžio Karo ir Puskarininkių mokyklas. 7. VR sudėtis: 20 batalionų po 800 žmonių kiekvienas. Batalioną sudaro 4 kuopos. Reikalui esant, žmonių skaičius galės būti padidintas. 8. Tvarkos palaikymui, savanorių priėmimui į VR ir vietos gyventojų apsaugai kiekvienoje apskrityje VR vadas steigia miestų ir apskrities komendantūrą su karo komendantu ir su reikalinga įgula. 9. Pradėjus steigti VR, civilinė vokiečių vadovybė atsisako priverčiamai gabenti lietuvius darbams į Vokietiją (tai jau buvo padaryta 1944 m. vasario 7 d. po P. Plechavičiaus pirmo pokalbio su Rentelnu).

Taigi gen. P. Plechavičius griežtai laikėsi sutarties, o naciai norėjo tik karių, kurie kovotų už Vokietiją fronte su bolševikais. Tad tvirtinti, kad lietuviai nesilaikė susitarimo, negalima.

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija