Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Afrikos kardinolas vadovaus Gavėnios rekolekcijoms Vatikane

Mindaugas BUIKA

Gavėnios rekolekcijoms, kurios Vatikane prasidės kovo 1-ąją ir truks visą savaitę, vadovaus Kulto ir Sakramentų kongregacijos prefektas emeritas kardinolas Frensis Arinzė

Popiežiaus dėmesys juodajam kontinentui

Svarbus prasidėjusios Gavėnios laikotarpio, skirto dvasinio pasirengimo Kristaus prisikėlimo šventei, elementas yra rekolekcijos. Vatikane taip pat kasmet vyksta Gavėnios rekolekcijos, kurių pravesti kviečiami žymiausi Bažnyčios hierarchai ir pamokslininkai. Šiemetinėms rekolekcijoms, kurios Vatikane prasidės pirmąjį Gavėnios sekmadienį, kovo 1-ąją, ir truks visą savaitę, popiežius Benediktas XVI pakvietė vadovauti Kulto ir Sakramentų kongregacijos prefektą emeritą, iš Nigerijos kilusį 76 metų kardinolą Frensį Arinzę.

Šis žymiausio Afrikos Bažnyčios hierarcho pasirinkimas yra susijęs su tuo, kad Šventojo Tėvo veikloje juodajam kontinentui  šiemet skiriamas išskirtinis dėmesys. Kovo 17–23 dienomis Benediktas XVI su apaštaliniu vizitu lankysis dviejose Afrikos šalyse – Kamerūne ir Angoloje. Spalio mėnesį Vatikane vyks Afrikai skirta pasaulio Vyskupų Sinodo asamblėja, ir kardinolas F. Arinzė paskirtas vienu iš trijų jos deleguotų pirmininkų. Beje, šis hierarchas ir ankstesnio popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskirtas vadovauti pirmajai Afrikai skirtai Vyskupų Sinodo asamblėjai, kuri vyko 1994 metais. Pažymėtina, kad Vyskupų Sinodą sušaukia ir jam faktiškai vadovauja pats Popiežius, kuris šiam darbui paskiria artimiausius pagalbininkus, vadinamuosius deleguotus pirmininkus.

Vatikane vykstančios Gavėnios rekolekcijos, kuriose kartu su Popiežiumi dalyvauja Šventojo Sosto dikasterijų vadovai ir kiti Romos Kurijos bendradarbiai, yra labai intensyvios. Kasdienėje rekolekcijų programoje numatyta Valandų liturgija, trys meditacijos, vakarinė Švč. Sakramento adoracija ir Eucharistinis palaiminimas. Gavėnios rekolekcijų savaitėje iki minimumo sumažinama visų Vatikano institucijų veikla, nevyksta Popiežiaus privačios audiencijos, taip pat ir trečiadienio bendroji audiencija, kadangi Šventasis Tėvas visiškai atsiduoda dvasiniam susitelkimui ir maldai.

Klusnumo vertybė kunigiškoje tarnystėje

Šiemetinėms Gavėnios rekolekcijoms kardinolas F. Arinzė parinko temą „Kunigas sutinka Jėzų ir seka Juo“. Kunigiško gyvenimo aktualiuosius klausimus šis Vatikano kardinolas išsamiai aptarė gruodžio viduryje publikuotoje knygoje „Apmąstymas apie kunigystę: laiškas jaunam kunigui“ (Riflessioni sul sacerdozio. Lettera a un giovane sacerdote). Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“ paskelbtoje knygos ištraukoje kardinolas F. Arinzė pirmiausia kalba apie kunigo klusnumo savo vyskupui, Šventajam Tėvui ir jo atstovams dorybę, kuri turi būti paremta tikėjimu. „Per šį klusnumą kunigas suteikia Dievui galimybę visiškai panaudoti jį Bažnyčios misijai“, – pažymi ganytojas, kartu atkreipdamas dėmesį, kad klusnumas jokiu būdu nesumenkina kunigo sielovadinio vaidmens ir nekliudo jo vidiniam tobulėjimui. Kunigai neturi bandyti įvesti pasaulietinės demokratijos principų, kurie „neatitinka Bažnyčios, kaip hierarchinės institucijos, dieviškosios prigimties“. Kardinolas F. Arinzė pastebi, kad reikia vengti ir „dvasininkų sekuliarizacijos, ir pasauliečių  klerikalizacijos“ ir kad Bažnyčiai tokios iniciatyvos paprastai nieko gero neduoda.

Nurodydamas į kunigų klusnumo svarbą, kardinolas pažymi, kad šis klusnumas vyskupų atžvilgiu yra reikalingas netgi tada, kai „blogiausio scenarijaus atveju vyskupas skiria užduotis, kurios pralenkia kunigo gebėjimus ar atneša jam žalą ir kentėjimus“. Šiuo atžvilgiu reikia žinoti, kad Dievas visada saugo ir gina klusnų kunigą. „O kaip Dievas vertins tokį vyskupo elgesį, yra kitas klausimas“, – teigia kardinolas F. Arinzė. Jis primena, kad Dievas įsikišti gali po mėnesių ar net metų, o „kai kurie šventieji įgyvendino teisingumą tik po mirties“, – rašo hierarchas savo „Laiške jaunam kunigui“.

Neturtas ir skaistumas skatina pastoracinę meilę

Paliesdamas kitą svarbią dvasinio gyvenimo vertybę – neturtą – kardinolas F. Arinzė nurodo, kad ją turi praktikuoti kiekvienas kunigas. Ypač tai svarbu savo asmeninių pinigų naudojime, kad dvasininkas nepatektų į „žemiškųjų gėrybių spąstus“ ir nepradėtų pernelyg išlaidauti. Jis turi nuolat prisiminti artimo meilės reikalą, padėti vargšams, ligoniams, seniems žmonėms ir visiems, kuriems reikalinga tokia pagalba. „Kunigo turimos transporto priemonės, namai, baldai, drabužiai neturi sudaryti įspūdžio, kad jis turtingas ar galingas“.

Žinoma, neturto reikalavimas kunigui nereiškia, kad savo namuose jis neturi palaikyti tvarkos ir švaros. Taip pat ir liturginiai rūbai bei reikmenys ir šventovės apdaila turi išlaikyti reikiamą lygį, kadangi „Dievui turi būti atiduota tai, kas geriausia Jo pašlovinimui“. Bet kunigo namuose turi vyrauti tai, kas atspindėtų „gerą skonį ir tvarką, grindžiamą paprastumu ir blaivumu“.

Nurodydamas į kunigiško gyvenimo skaistumą, kardinolas F. Arinzė pabrėžia, kad ši vertybė ypač „išreiškia ir skatina pastoracinę meilę“. Ji yra dvasinės veiklos pasaulyje didžioji versmė, efektyvaus sekimo Kristumi liudijimas. „Šiandienos pasaulyje, kuris perdėtai ir iškreiptai sutelkęs dėmesį į seksą ir jo desakralizaciją, kunigo, kuris džiaugsmingai ir ištikimai išgyvena savąjį skaistumo įžadą, liudijimo tiesiog negalima ignoruoti“, – pažymi Bažnyčios hierarchas. Per celibatą ir visišką atsidavimą Kristui kunigas prasmingai įgyvendina „dvasinės tėvystės“ uždavinį.

Kardinolas F. Arinzė pastebi, kad kunigui neturi kilti abejonių dėl celibato vertybės ir dėl vadinamojo vienišumo grėsmės. „Juk vienišumo poreikį patiria kiekvienas, netgi gyvenantis santuokinį gyvenimą, – rašoma „Laiške jaunam kunigui. – Todėl būtų klaidinga vengti tokio vienišumo bet kokia kaina, perdėtai stengiantis įsijungti į viešąją veiklą, susitikimų organizavimą, keliones ir vizitus“. Atvirkščiai, šiame triukšmingame pasaulyje kunigui ypač reikalinga „tyla, ramybė, susitelkimas Dievo artumoje... asmeninė malda prieš tabernakulį“. Tik tada jis galės pastebėti Kristų kiekviename žmoguje, kurį sutinka savo pastoracinėje tarnystėje.

Celibato vertybei yra svarbus kunigų broliškumo praktikavimas, pažymi kardinolas F. Arinzė. Todėl „yra idealu, kai vyskupo potvarkiu kunigai gali gyventi parapijose poromis ar trise“. Tada jie vienas kitam gali padėti maksimaliai išnaudoti savo dvasinio augimo potencialą. Tačiau bet kuriuo atveju pagrindinis kunigo vadovas ir mokytojas yra Kristus, ir jeigu Jo negalima imituoti kiekvienoje detalėje, vis tiek tai „neatleidžia mūsų nuo sekimo Juo kiek įmanoma artimiausiu keliu“, teigia Vatikano kardinolas.

Nuo atsivertimo iki atsakingų pareigų Vatikane

Kardinolas F. Arinzė gimė 1939 metų lapkričio 1 dieną Ezicvelės mieste, Nigerijoje, pagonių afrikiečių šeimoje. Atsivertė ir per savo devintąjį gimtadienį buvo pakrikštytas žymaus misionieriaus kunigo Maiklo Tanzio, kurį popiežius Jonas Paulius II beatifikavo 1998 metais. Vėliau į katalikybę atsivertė ir būsimojo kardinolo tėvai. Sulaukęs penkiolikos įstojo į vietinę kunigų seminariją. 1955 metais gabus jaunuolis buvo išsiųstas tęsti studijų į Romos popiežiškąjį Urbono universitetą, čia apsigynė teologijos daktaro disertaciją. 1958 metų lapkričio 23 dieną Romoje gavo kunigystės šventimus.

Grįžęs į Nigeriją dirbo profesoriumi Enugu kunigų seminarijoje, dėstė liturgiją, logiką ir filosofiją. Buvo paskirtas atsakingu už katalikų švietimą Nigerijos rytiniam regionui ir išsiųstas tobulintis į Londono pedagoginį institutą, kurį baigė 1964 metais. 1965 metų rugpjūčio 29 dieną konsekruotas vyskupu ir paskirtas Oničos arkivyskupo koadjutoriumi. Tuo metu jam buvo 32-eji, jis buvo jauniausias pasaulio katalikų vyskupas. Dalyvavo Vatikano II Susirinkimo paskutinėje sesijoje ir 1967 metais, mirus vietos ganytojui, buvo paskirtas Oničos arkivyskupu. Jis buvo pirmasis čiabuvis afrikietis ganytojas, valdęs šią vieną didžiausių Nigerijos diecezijų.

1979 metais Nigerijos Katalikų Bažnyčios hierarchai jį išrinko savo Vyskupų konferencijos pirmininku. 1984 metais popiežius Jonas Paulius II pakvietė jį į Vatikaną vadovauti Nekrikščioniškų reikalų sekretoriatui (vėliau pavadintam Popiežiškąja tarpreliginio dialogo taryba). 1985-ųjų gegužės 25 dieną vykusioje konsistorijoje paskirtas į Kardinolų Kolegiją. 2002 metų spalio 1 dieną popiežius Jonas Paulius II kardinolą F. Arinzę paskyrė Kulto ir Sakramentų kongregacijos prefektu. Šiose pareigose popiežius Benediktas XVI jį buvo paskyręs deleguotu pirmininku 2005 metų spalį vykusiai Eucharistijai, skirtai Vyskupų Sinodo asamblėjai. Sulaukęs kanoninės 75 metų amžiaus ribos, kardinolas F. Arinze padavė atsistatydinimo pareiškimą iš vadovautos kongregacijos prefekto pareigų ir popiežius Benediktas XVI jo prašymą patenkino 2008 metų gruodžio 9 dieną.

Kulto ir Sakramentų kongregacijos prefektas emeritas kardinolas F. Arinze toliau aktyviai dalyvauja sielovadinėje veikloje, rašo knygas, publikuoja straipsnius. Ypač žinomos jo parengtos katechetinės laidos per tarptautinę katalikišką „Familyland“ televiziją, aiškinant popiežių Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI enciklikas ir apaštalinius raštus, Vatikano II Susirinkimo dokumentus.

© 2009 „XXI amžius“