|
Geriau vėliau, negu niekada
Arvydas AKSTINAVIČIUS
Beveik visus devyniolika nepriklausomybės metų Lietuvoje aktyviai buvo peršama nuomonė, jog savarankiškoje valstybėje nereikia dairytis į praeitį, knaisiotis tarybinių laikų istorijoje ir aiškintis, kas buvo kas. Tenka pripažinti, kad tokia propaganda pasiekė savo rezultatą. Todėl klausimas, ar mūsų valstybėje karjerą gali padaryti tik neišstojusieji iš KGB, ir šiandien laikytinas aktualiu. Jo prasmę praplečia savotiški teismų procesai bei sprendimai, šatrijų bylų istorijos, nutrauktas Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimas ir kt.
Man labai gaila, kad mūsų valstybė per dvidešimt metų, nuo 1989-ųjų, nesugebėjo užtikrinti savo piliečių teisių apsaugos ir suteikti jiems teisinio saugumo. (...) O blogiausia, kad senų draugužių nuo Čekoslovakijos komunistų partijos (KSČ) laikų, teisėjų, prokurorų, policijos narių, korumpuotų valstybės administracijos darbuotojų ir vykdytojų tinklas gali sugriauti žmonių gerovę, susirūpinimą reiškė Čekijos senatorius Martinas Mejstrikas (Lietuvos žinios, 2009 02 10). Šie žodžiai, atrodo, idealiai tinka ir Lietuvos situacijai. Belieka pridurti, kad KSČ 1993 metais aktu Nr. 198 paskelbta nusikalstama organizacija.
M. Mejstriko pozicija netiesiogiai parodo dviejų šalių panašumus ir kartu primena Lietuvos liustracijos skurdą. Būtent su čekų liustraciniu projektu teko susipažinti prieš vienuolika metų. Tuomet, dirbant laikinojoje Seimo komisijoje iškilusiems viešumon Seimo narių sąmoningo bendradarbiavimo su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis faktams ištirti, bevaisiai jos bandymai patvirtinti ar paneigti kažkieno ryšius su KGB komisijos darbą vertė beprasmiu užsiėmimu. Surastas čekų liustracijos projektas galėjo tapti ne tik impulsu tolesnei veiklai, bet ir galimybe pačią problemą spręsti iš esmės. Neabejojau, kad iniciatyva priimti Liustracijos įstatymą sulauks tiek tuometinio komisijos pirmininko Algimanto Sėjūno, tiek Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio aktyvaus palaikymo. Deja. Ne nebuvo pasakyta, tačiau tikroji liustracija, kaip, anot jų pačių, labai rimtas klausimas, buvo nukelta neapibrėžtam rytojui. Tiesa, rytojus atėjo, tačiau ne Liustracijos įstatymui. Tebuvo priimti keli neva įstatymai dėl KGB. Todėl keistai dabar skamba tokie V. Landsbergio pasamprotavimai: Liustracijos įstatymas buvo priimtas kaip tik tada, kai Seimo daugumą turėjo Tėvynės sąjunga ir krikščionys demokratai. Žlugdė vėliau ir kitos jėgos. Patikrinti taip pat būtų buvę nesunku (Lietuvos žinios, 2009 02 20). Deja, tai, kas tada buvo priimta, sunku vadinti Liustracijos įstatymu tai greičiau laikytina tikrosios liustracijos žlugdymu. 1998 metais, kai Seimo daugumą turėjo Tėvynės sąjunga ir krikščionys demokratai, buvo sužlugdyta visaapimančio liustracijos įstatymo idėja ir turinys. 1998 m. gegužės 13 dieną pasitraukiau iš laikinosios Seimo komisijos, nes vengiant svarstyti Liustracijos įstatymo nuostatas ir principus tolesnį darbą komisijoje laikiau beprasmiu. Vyko spaudos konferencija ir ši informacija buvo paminėta žiniasklaidoje. Tai patikrinti taip pat nesunku.
Šiandien tikrovė vaizdžiai atsispindi Liustracijos komisijos pirmininko Algimanto Urmono pozicijoje, kad neįgalus įstatymas, strategijos bei taktikos stoka, teisinė aklavietė verčia komisiją, neturinčią reikiamo statuso, liustraciją tik imituoti. Jei praeitis nekeltų problemų ateičiai, galbūt galima būtų į ją nesidairyti. Tačiau neįvykdyta liustracija ir šiandien tebėra rimtas trukdys valstybės ir visuomenės ateičiai. Belieka tikėtis, kad A. Urmono ryžtas, Seimo NSGK pirmininko Arvydo Anušausko pareikšta nuomonė dėl būtinų reformų liustracijos procese duos apčiuopiamų rezultatų. Principas geriau vėliau, negu niekada tikrai praverstų visaapimančio Liustracijos įstatymo priėmimui ir tikrosios liustracijos vykdymui. Beje, nemanau, kad tai turi būti baigtinis procesas su senaties terminu. Liustracija tai procesas pagal faktus, todėl negali būti ribojamas datomis. Manantiems kitaip pasiūlyčiau sugrįžti į šio straipsnio pradžią.
© 2009 XXI amžius
|