Atnaujintas 2009 m. kovo 4 d.
Nr. 18
(1710)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

80 metų be Vlado Putvinskio

Kazys BLAŽEVIČIUS

Vladas Putvinskis

Nėra tokios jėgos pasaulyje, kuri galėtų pavergti tautą, tvirtai pasiryžusią ginti savo nepriklausomybę.

(Vladas Putvinskis)

Kovo 5 dieną minėsime didžio lietuvio Vlado Putvinskio 80-ąsias mirties metines. XIX–XX amžiaus sankirtoje tautinio atgimimo šaukliai, tarp kurių buvo ir V. Putvinskis, iš širdies darbavosi savo daug kentėjusios tautos ir valstybės labui. Jei jie, toji saujelė patriotų, už savo darbą būtų reikalavę įvairių rentų ir privilegijų, vargu ar būtume atėję į Vasario 16-ąją. Didis tikslas pasiekiamas tik tyra širdimi.

V. Putvinskis pradėjo organizuoti Šaulių sąjungą turėdamas šventą idėją – visomis išgalėmis darbuotis tautos ir atgimusios valstybės labui.

Asmenybės žavesys

V. Putvinskis buvo aukštos vidinės kultūros, humanizmo, idealizmo ir meilės tėvynei kupina asmenybė. Gamta jį apdovanojo nepaprastu darbštumu ir pareigingumu. Darbavosi jis netausodamas savęs, lyg nujausdamas, kad likimas atseikėjo jam ne tiek daug laiko – 56-erius.

V. Putvinskis ryžtingai atsiribojo nuo anuo metu tarp dvarininkų paplitusios lenkų kalbos ir jau sukūręs šeimą pradėjo mokytis tikrosios gimtosios kalbos. Vlado susidomėjimą „piemenų ir mužikų“ kalba paskatino mamos, kurią jis labai mylėjo ir kuri mirė, kai jam tebuvo 16-ka, žodžiai: „Pagal teisybę mes visi turime kalbėti lietuviškai“. Jau tada guvaus proto, tiesai jautrus ir gėriui imlus jaunuolis susimąstė apie savo tautines šaknis. Ir nors jo vaikystė ir jaunystė prabėgo tarp lenkiškai kalbančių žmonių, išaušus lemtingai valandai, jis, kaip  ir V. Kudirka, tarė sau: „Aš esu lietuvis!“ ir paskyrė savo gyvenimą Lietuvai.

Apsispręsti Putvinskiams padėjo Vlado gimnazijos laikų draugas patriotas Vincas Kalnietis: „Jei jūs jaučiatės lietuviais esą, tai kalbėkite lietuviškai, steikite lietuviškus namus, dalyvaukite visais būdais tautos gaivinime“. Vlado ir Emilijos gyvenime įvyko ryžtingas posūkis, apie kurį savo prisiminimuose Putvinskis rašė: „Tiltą paskui save sudeginome: sugrįžimo nebeliko“.

V. Putvinskio aforizmai

Gausūs Putvinskio grožiniai ir publicistikos kūriniai gali būti pavyzdžiu, kaip reikia rašyti: vaizdžiai, informatyviai, be jokio pseudomeninio balasto. Nemažai jo straipsnelių primena aforizmų rinkinius – tokie jie turiningi ir lakoniški. Štai keli pavyzdžiai: Tobula demokratinė tvarka nėra duodama ir negali būti iškovota: ji yra kuriama sąmoningų piliečių.

Mes, lietuviai, ilgus amžius velkame vergovės grandines, ir ta vergija paliko mūsų sielose daug negero.

Lietuviai niekad neleido savęs pavergti jėga, priešininkui pavyko pavergti tik apgaule.

Valstybė turi būti paruošta gintis, kovoti, kariauti už save.

Jei valstybė žūsta, ji gali būti daug kartų atstatyta iš naujo. Jei žūsta tauta, tai jau žūsta amžinai.

Pasisekimo vyriausia sąlyga glūdi tikėjime savo galia.

Gerbk save ir neleisk savęs skriausti bei niekinti. Jei tave skriaudžia ar niekina valdininkas ar kitas – esi pats kaltas, kam leidi jam tai daryti.

Ar tos mintys ne aktualios mūsų dienomis?

Putvinskių kilmė

V. Putvinskio protėviai buvo Pūtviai. Polonizacijos cunamis Pūtvius pavertė Putvinskiais. V. Putvinskio motina ir senelė buvo ne lietuvės: senelė buvo kunigaikštytė Mirskaitė, o motina – garsaus sukilėlių vado Tado Kosčiuškos giminaitė grafaitė Idalija Broel-Plioteraitė (Pliaterytė).

Vlado motina buvo išsilavinusi, humaniška, pažangių pažiūrų. Tamsi ir nuskurdusi lietuvių liaudis jai, priešingai nei daugeliui to meto sulenkėjusių bajorų, nebuvo svetima. Vlado mamos šeima ir giminės dalyvavo 1863-ųjų sukilime, o brolis – ir žuvo.

Vlado tėvas, senelis ir proseneliai buvo lietuviai. Tėvas Rapolas, 1863 metų sukilimo organizatorius, buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs iš tremties apsigyveno Rygoje, čia vedė jo laukusią Idaliją. 1873 m. spalio 10 dieną Rygoje gimė Vladas. Mokėsi Šiaulių ir Mintaujos gimnazijose, studijavo agronomiją Halės (Vokietija) universitete.

1897 metais Vladas vedė Emiliją Gruzdaitę iš Sartuvos dvarelio (Kelmės raj.) ir apsigyveno Šilo Pavėžupyje. Emilijos gimtoji kalba buvo lenkų. Abu jaunavedžiai lietuviškai nemokėjo. Kai Vladui į rankas pateko „Apžvalgos“ numeris, savo jaudulį atsiminimuose Putvinskis taip prisiminė: „Mano rankos drebėjo iš džiaugsmo, palietus pirmą kartą užburtą brangenybę, tik, deja, nemokėjau suprasti nė vieno posakio“. Ten pat rašė: „Motinos įkvėptas demokratiškumas traukte traukė prie liaudies. Širdis juto brukamajame man lenkiškume kažkokį melą. Ji troško švento, kilnaus tikslo, gyvenimo prasmės, bet kartu bodėjosi ir purtėsi lenkiškumo. (...)  Nesuprantama, bet graži liaudies kalba žavėjo mane ir traukė į save, lyg kokia paslaptis“. (...)

Lietuvybės židinys

Putvinskių namuose svečiavosi ir darbavosi iškiliausi pirmojo tautinio atgimimo veikėjai: P. Višinskis, J. Jablonskis, Žemaitė, Jovaras, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, A. Smetona, J. Biliūnas, A. Žmuidzinavičius, Šatrijos Ragana ir kt. Pas Putvinskius J. Jablonskis rašė „Lietuviškos kalbos gramatiką“, o Jablonskienė mokė šeimininkus gimtosios kalbos. Savo prisiminimuose Emilija rašė: „Aš vis nepamirštu to džiaugsmo, kai pirmą kartą teko išgirsti motiną lietuvę inteligentę (Jablonskienę – K.B.), kalbančią su savo vaikučiais melodinga, gražia mūsų protėvių kalba“. Ten pat Emilija rašo: „Pirmas klausimas buvo, kokia kalba privalome savo vaikučius auklėti. Vladas aiškiai buvo nusistatęs savo vaikus auklėti mūsų žemės artojų kalba, nes kartu su jais gyvename ir gyvensime...“

Antrojo Putvinskių sūnaus Vytauto krikšto tėvas buvo Povilas Višinskis. Emilija rašo: „Sielos gilumoje svajojome ir troškome, kad tas mūsų kūdikis kuo daugiau ypatybių paveldėtų iš savo krikšto tėvo, sektų jo pavyzdžiu ir sugebėtų būti naudingas savo tautai taip, kaip Višinskis buvo“.

Putvinskiai su pasišventimu įsitraukė ir į knygnešystės veiklą – beveik per dešimt metų nė vienas transportas nebuvo sugautas, nebuvo prarasta nė viena knygelė! Šnipai ir skundikai darbavosi, žandarai nujautė, kas vyksta pas Putvinskius, tačiau tiesioginių įkalčių neturėjo. Vėliau, kai Vladas buvo suimtas ir kalėjo, paaiškėjo, kad buvo surinkta per 200 šnipų parodymų.

Už savo tautinę veiklą Putvinskis kalėjo Šiaulių ir Kauno kalėjimuose, buvo ištremtas į Krymą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Putvinskis buvo ištremtas į Nižnij-Novgorodo gubernijos Voskresensko tvirtovę. Į Lietuvą grįžo 1918-aisiais, o kitų metų viduryje pradėjo dirbti Tiekimo ir maitinimo ministerijoje.

Emilija visą gyvenimą buvo Vlado angelu sargu, pagalbininke ir talkininke visuose jo darbuose. Ji puikiai išmoko lietuvių kalbą, gražia, vaizdinga kalba parašė „Prisiminimus“ (šią knygą 1995 metais išleido Šiaulių „Aušros“ muziejus). „Atsiminimuose“ nušviestas XIX–XX amžių sandūroje vykęs tautinis atgimimas, atgimusios valstybės kūrimas, tautinės dvasios formavimasis, Šaulių sąjungos organizavimas ir jos vaidmuo anų laikų Lietuvoje. Kartu „Atsiminimai“ yra vertingiausia medžiaga Vlado Putvinskio iškiliai asmenybei pažinti.

Putvinskiai užaugino keturis vaikus: Stasį (g. 1898 08 04), Oną (g. 1899 09 11), Sofiją (g. 1900 04 25), Vytautą (g. 1901 12 08), Julytę (g. 1904 12 19), kuri netrukus mirė.

Šaulių sąjunga

Šaulių sąjunga buvo bene pagrindinė V. Putvinskio gyvenimo svajonė. Šaulių sąjungą jis organizavo suomių pavyzdžiu. Suomiškai šauliai vyrai vadinosi suojeluskunta, o moterys šaulės – Lotta Svėrd. Suomijoje tūkstančiai šalies gyventojų buvo šauliai, apmokyti naudotis kariškais ginklais. Jie labai padėjo suomių kariuomenei vejant bolševikus iš Suomijos.

V. Putvinskio idėjai organizuoti Šaulių sąjungą pritarė žymūs ano meto inteligentai ir valstybės veikėjai: Matas Šalčius, Antanas Žukauskas-Vienuolis, Antanas Žmuidzinavičius, prof. Tadas Ivanauskas, Balys Sruoga, Rapolas Skipitis ir kt. Sąjungos įkūrimo oficialia data laikoma 1919 m. birželio 27-oji. Kad galėtų visą dėmesį skirti kuriamai organizacijai, V. Putvinskis spalio pradžioje pasitraukė iš valdiškos tarnybos. Ilgą laiką sąjungos centras buvo Putvinskio butas Kaune, Donelaičio gatvėje, organizacijos aparatas – šeimos nariai, finansavimo šaltinis – asmeninės pajamos iš nuosavo ūkio. Šaulių sąjunga sparčiai augo V. Putvinskio charizmatiškos asmenybės ir organizatoriaus talento dėka.

Iš pradžių apie porą metų Šaulių sąjunga buvo grynai karinė organizacija, nes reikėjo kraštą ginti nuo agresorių. Karo frontuose šauliai nėra pasiekę įspūdingų laimėjimų, tačiau partizaninėse kovose ir žvalgyboje jie daug padėjo mūsų kariuomenei. Šaulių sąjunga prisidėjo prie 1923 m. birželio 15 dienos sukilimo Klaipėdoje.

Pasibaigus laisvės kovoms, Šaulių sąjunga savo veiklą plėtojo kultūrinėje srityje. V. Putvinskis buvo užsimojęs per Šaulių sąjungą perauklėti mūsų tautą, kad ji būtų sveika, blaivi, kultūringa, tautiškai atspari ir pasiryžusi ginti gimtąją žemę.

Sąjunga buvo visuomeninė demokratinė organizacija be partinės politikos, atvira socdemams, krikdemams, liaudininkams ir tautininkams, todėl ji buvo labai populiari, o jos gretos nuolat augo. 1939 metais šaulių vyrų buvo 42 tūkst., šaulių moterų – 15 tūkst., šaulių rėmėjų – 5 tūkst. 1938 metais Sąjunga turėjo 63 nuosavus namus, kurie iš esmės buvo tautos namais, kultūros židiniais, juose vyko tautos ugdymo darbas.

Didžiulį kultūrinį ir propagandinį darbą atliko V. Putvinskio redaguotas Šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“. Jis buvo leidžiamas 20 metų (1920–1940 m.), o jo tiražas nuolat augo. Pradžioje jis buvo leidžiamas 5 tūkst., o vėliau – 25 tūkst. tiražu. Iš viso „Trimito“ išleista per 250 tūkst. egzempliorių.

Šaulių sąjungos pirmininkais buvo: Vladas Putvinskis (1919–1922), V. Krėvė-Mickevičius (1922–1924), Stasys Šilingas (1924–1925), Matas Šalčius (1925–1926), Teodoras Daukantas (1926), Liudas Vailionis (1926–1927), Rapolas Skipitis (1927–1928), Vladas Putvinskis (1928–1929), Antanas Žmuidzinavičius (1929–1934).

Šaulių sąjungos viršininkais buvo: Vladas Putvinskis (kartu buvo ir pirmininkas 1919–1922), Pranas Klimaitis (1922–1925), Mykolas Kalmantas (1925–1930). 1935 metais Šaulių sąjunga buvo sukarinta, jos vadu paskirtas Pranas Saladžius, kuris jai vadovavo iki bolševikų okupacijos.

„Trimito“ ir kitų sąjungos leidinių redaktoriais, be V. Putvinskio, buvo Antanas Bružas, Jonas Kalnėnas ir Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas.    

1928 m. lapkričio pabaigoje Kaune buvo minima kariuomenės diena. Diena buvo šalta ir vėjuota. V. Putvinskis peršalo ir susirgo, sutriko inkstų veikla. Porą savaičių pasigydęs Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, šaltu oru važinėjo į namus kaime ir vėl į Kauną. Neišgydytas gripas komplikavosi ir pakirto didį lietuvį. 1929 m. kovo 5 dieną 16 valandą V. Putvinskis mirė. Palaidotas Kelmės kapinėse.

1941-ųjų birželį Emilija su abiejų sūnų šeimomis – iš viso 12 asmenų – iškeliavo į tremtį. Į Sibirą iškeliavo antroji, trečioji ir ketvirtoji Putvinskių-Pūtvių karta. Sūnus Vytautas pateko į Rešiotus ir ten žuvo. Jo šeima kartu su Emilija pateko į Komiją, Ust Lochčiną (Kortkeroso raj.). Sūnus Stasys apie metus kalėjo Šiaulių kalėjime, iš ten pateko į Gorkio kalėjimą, ten ir žuvo. 1942 m. Emilija žuvo kalėjime – nežinoma nei jos mirties vieta, nei data. Iš tremties į Lietuvą sugrįžo šeši jaunesnieji Pūtvių šeimos nariai. Onutei Pūtvytei-Tarcijonienei ir Sofijai Pūtvytei-Mantautienei pavyko pasiekti laisvąjį Vakarų pasaulį.

Mantautų šeimos pastangomis Graužikų dvare pavyko atrasti 1941 07 19 ir 1944 07 13 paslėptus Putvinskių šeimos archyvus. Archyvuose rasta 3030 eksponatų: rankraščių, laiškų, dokumentų, ikonografijos, memorialinių daiktų, apdovanojimų ir kt. Tarp jų – du stori Emilijos prisiminimų sąsiuviniai, kuriuose rašoma apie 40 metų, praleistų su Vladu. Archyvų lobiai pateko į rūpestingas Šiaulių „Aušros“ muziejaus rankas. Archyvuose rastoje svečių knygoje, paskutiniame įraše, darytame 1944 07 09, Sofijos Pūtvytės-Mantautienės ranka įrašyta: „(…) Kai vėl atgis Nepriklausomybė, brangus broli lietuvi, kuris atrasi suslėptus dokumentus, panaudok juos, kad išpopuliarėtų tautoje Vlado Pūtvio idėjos“. Deja, idėjos nepopuliarinamos, o naujų putvinskių nematyti…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija