Atnaujintas 2009 m. kovo 4 d.
Nr. 18
(1710)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo keliu

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI
ir Didžiosios Britanijos premjeras
Gordonas Braunas per susitikimą
Vatikane vasario 19 dieną

Anglijos primas kardinolas
Kormakas Merfis O’Konoras ragina
šalies vyriausybę didesnį dėmesį
skirti moralinėms problemoms

Politikos lyderiai tariasi su Popiežiumi

Šiuo metu Europos dviejų didžiausių valstybių vyriausybėms vadovauja protestantų dvasininkų vaikai: liuteronų pastoriaus dukra Angela Merkel yra Vokietijos kanclerė, o škotų presbiterionų sielovadininko sūnus Gordonas Braunas – Didžiosios Britanijos premjeras. Abiejų jų santykiai su Vatikanu yra gana intensyvūs, pragmatiški (sutelkiamas dėmesys visuomeninėms, o ne bažnytinėms aktualijoms) ir geranoriški. Dėl Vokietijos lyg ir viskas aišku: ši šalis yra popiežiaus Benedikto XVI tėvynė, o krikščionių demokratų partijos lyderė A. Merkel atvirai kalba apie Bažnyčios socialinio mokymo nuostatų artimumą jos vyriausybės vidaus ir užsienio politikai.

Tačiau tai, kad jau daugiau kaip dešimtmetį Didžiąją Britaniją valdančios leiboristų (socialdemokratų) partijos vadovybė tęsia aktyvų socialinį bei politinį dialogą su Šventuoju Sostu, tikrai stebina.

Čia verta prisiminti sudėtingą Katalikų Bažnyčios ir Jungtinės Karalystės santykių praeitį. Anglijos karalius buvo vienas pirmųjų Europos valdovų, dar 1479 metais paskyręs savo diplomatinį atstovą į Vatikaną. Tačiau po beveik šimtmečio išsiplėtojęs Reformacijos sąjūdis šiuos santykius nutraukė ir jie buvo atnaujinti tik Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse – 1914 metais. Bet ir toliau per visą XX amžių jie buvo gana šaltoki ir ne be problemų, ypač tai pasakytina apie katalikiškos Airijos kovą už nepriklausomybę bei denominarinį konfliktą Šiaurės Airijoje.

Per tris dešimtmečius iki 2003 metų tik vieną kartą Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovas (premjerė konservatorė Margaret Tečer) atliko vizitą į Vatikaną. Per vėlesnius šešerius metus tokie vizitai vyko beveik kasmet: G. Brauno pirmtakas leiboristas Tonis Bleiras po dažnų susitikimų su popiežiais Jonu Pauliumi II ir Benediktu XVI pagaliau ir pats nusprendė iš anglikonybės pereiti į Katalikų Bažnyčią. Iš G. Brauno  vargu ar tokio atsivertimo galima greitai tikėtis (sakoma, kad škotai yra labai užsispyrę), tačiau pastarasis vasario 19 dienos susitikimas su Šventuoju tėvu nuo 2006 metų yra jau trečias (ankstesnių dviejų vizitų į Vatikaną metu G. Braunas dar ėjo finansų ministro pareigas, o premjeru jis tapo 2007 metais, atsistatydinus T. Bleirui).

Po pokalbių su Benediktu XVI ir svarbių Vatikano institucijų vadovais (valstybės sekretoriumi kardinolu Tarciziju Bertone ir užsienio reikalų ministru arkivyskupu Dominiku Mamberčiu) premjeras G. Braunas ypač akcentavo kvietimą Šventajam Tėvui apsilankyti Didžiojoje Britanijoje. Iš tikrųjų popiežius Jonas Paulius II Jungtinėje Karalystėje lankėsi senokai, dar 1982 metais. Tada buvo sudėtingos aplinkybės, kadangi vyko vadinamasis Folklendų karas tarp Didžiosios Britanijos ir Argentinos. Iš anksto rengtas vizitas dėl to nebuvo atšauktas, tačiau stengiantis pabrėžti Šventojo Sosto politinį neutralumą apsilankymo metu Jonas Paulius II nesusitiko nei su premjere M. Tečer, nei su kitais valdžios pareigūnais, apsiribodamas tik dalyvavimu liturginiuose renginiuose.

Premjero straipsnis Vatikano laikraštyje

„Aš pakviečiau Popiežių apsilankyti Jungtinėje Karalystėje ir sakiau, kad daug milijonų žmonių ne tik sveikintų šį vizitą, bet tai būtų svarbus įvykis ir visai šaliai“, – vėliau po susitikimų Vatikane žurnalistams sakė G. Braunas. Grįžęs į Londoną vietiniam katalikų laikraščiui „The Tablet“ duotame interviu premjeras pabrėžė, kad nepaisant šiuolaikinės visuomenės sekuliarizacijos „tikėjimas ir religija lieka mūsų visuomeninio gyvenimo centre, ir krikščioniškasis paveldas turi absoliučią reikšmę“. Vyriausybės vadovas pastebėjo, kad Benediktas XVI atvykęs į Angliją galėtų kartu paskelbti palaimintuoju žymųjį XIX amžiaus konvertitą kardinolą Džoną Henrį Niumeną (1801–1890), kurio beatifikacijos bylos tyrimas Vatikane eina į pabaigą. Bažnyčios atstovai tiek Romoje, tiek ir Londone nurodė, kad kvietimą priėmęs Popiežius šio vizito galimybę „aktyviai svarsto“, bet dėl intensyvios dabartinės darbotvarkės jis greičiausi įvyks ateinančiais metais.

Premjero G. Brauno audiencija pas Benediktą XVI tęsėsi net 35 minutes, beveik dvigubai ilgiau nei Šventasis Tėvas paprastai skiria laiko valstybių vadovams. Po susitikimo Vatikano informacijos tarnybos paskelbtame komunikate pabrėžiama, kad tame „nuoširdžiame pokalbyje“  dėmesys pirmiausia buvo sutelktas į „dabartinę globalinę krizę ir pareigą įgyvendinti paramos mažiau išsivysčiusioms šalims iniciatyvas“. Taip pat akcentuotas glaudesnio tarptautinio bendradarbiavimo siekiant poreikis „žmogiškosios pažangos, pagarbos gamtinei aplinkai ir stabilaus vystymosi“ visame pasaulyje. Apie visa tai, o ypač apie ekonominių problemų moralinį aspektą, G. Braunas rašo straips-nyje, vizito išvakarėse publikuotame Vatikano laikraštyje „L’Os-servatore Romano“. Tai irgi savos rūšies istorinis įvykis, kadangi pirmą kartą Šventojo Sosto oficioze buvo išspausdintas pasaulietinės vyriausybės vadovo rašinys.

Straipsnyje „Globalinis iššūkis. Ekonominė krizė ir skurdo išgyvendinimas“ G. Braunas sutinka su svarstymais, jog pirmą kartą žmonijos istorijoje finansiniai, socialiniai ir ūkiniai sunkumai yra tikrai visuotini. Praktiškai pasaulyje nėra regiono – ar tai būtų Europa ir Amerika, ar Azija ir Afrika – kuriame žmonės ir šeimos nepatirtų ekonominės krizės dramatizmo, su jo socialinėmis pasekmėmis sveikatos apsaugai, švietimui, apsirūpinimui maistu ir pan. „Aš žinau, jog Katalikų Bažnyčia ir Jo Šventenybė (popiežius Benediktas XVI) dalijasi šiais rūpesčiais“, – pažymi Didžiosios Britanijos premjeras).

Bendradarbiavimas globalinės krizės akivaizdoje

Jis taip pat nurodo, kad globalinei krizei būtinas globalinis atsakas, visuotinis bendradarbiavimas, nes tik tokiu atveju priemonės gali būti sėkmingos. (Belieka tik apgailestauti dėl sustiprėjusių protekcionizmo, užsidarymo „valstybiniame kiaute“ tendencijų.) Kaip tik globaliai krizę spręsti bandys balandžio pradžioje Londone įvyksiantis dvidešimties didžiausių ir turtingiausių šalių (G20) viršūnių pasitarimas. Konsultacijoms dėl šio svarbaus įvykio į Vatikaną atvykęs G. Braunas minėtame savo straipsnyje pažymi, kad darni sąveika yra neatidėliotina, kad besivystančios šalys galėtų išvengti dar sunkesnių krizės pasekmių. Jis primena Pasaulio banko vertinimus, kad esant dabartiniam skurdui iki 2015 metų beveik trys milijonai vaikų gali nesulaukti savo penktojo gimtadienio dėl bado ir kitų ištaisomų priežasčių. (Būtent tiek gyventojų dabar yra Romoje.)

Kaip tik todėl kova su skurdu pasaulyje turi aiškią moralinę motyvaciją. Pagalba vargingiausioms šalims reikalauja kolektyvinės atsakomybės, nes kitu atveju dėl žmonių gyvybių kaltę turi jausti visi. Todėl visiškai nepriimtina, kad turtingiausių šalių vyriausybės priima sprendimus dėl šimtų milijardų dolerių ar eurų injekcijos savo ekonomikos stimuliavimui, užmiršdamos pasaulio varginguosius. „Globalinė stimuliacija (ekonomikos atsikūrimui) gali būti efektyvi, jeigu ji iš tikrųjų bus globalinė“, – rašo Didžiosios Britanijos premjeras. Konkrečiai jis siūlo G20 susitikime sutarti, kad tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas bei kitos tarptautinės finansų institucijos galėtų parengti programas, kaip paskatinti besivystančių šalių ekonomiką. G. Braunas taip pat pritaria Šventojo Sosto pozicijai, jog reikia reformuoti pačias minėtas institucijas, kad jose stipresnį balsą turėtų besivystantys kraštai ir galėtų ginti savo interesus.

Priminęs, kad ekonominės problemos neturi atitraukti dėmesio nuo ne mažiau aktualių klimato kaitos bei tarptautinės prekybos pertvarkos klausimų, Didžiosios Britanijos premjeras pabrėžė religijos mobilizacinę reikšmę plačiosios koalicijos kūrimui bendrojo gėrio pagrindu. Kaip tokio teisingumo ir solidarumo religinių vertybių veikimo, pavyzdį jis pateikė Šventojo Sosto paramą paties G. Brauno inicijuotam Tarptautiniam imunizacijos finansavimo fondui. Šis fondas sukaupė daugiau kaip 1,6 milijardo dolerių lėšų, už kurias 2006–2015 metais bus paskiepyta 500 milijonų vargingų šalių vaikų ir taip išgelbėtos jų gyvybės. Įkūrus minėtą fondą pirmasis jo obligacijų nusipirko popiežius Benediktas XVI, tuo parodydamas, kad praktiškai dalijasi bendru įsipareigojimu dėl tarptautinės paramos labiausiai pažeidžiamiems vaikams. Tuo tarpu kiti stebėtojai  pripažįsta, kad dėl savo humanitarinių pastangų G. Braunas yra rimtas kandidatas Nobelio taikos ar ekonomikos premijos nominacijai.

Nuodėmingumo visuomenės gyvenime požymiai

Vasario 14-ąją, likus kelioms dienoms iki premjero G. Brauno vizito į Vatikaną,  interviu Londono laikraščiui „The Times“ davė Anglijos primas Vestminsterio arkivyskupas kardinolas Kormakas Merfis O’Konoras, pabrėždamas dabartinės ekonominės krizės moralinius aspektus. Jis sakė, kad dėl puikybės, godumo, geidulingumo, pykčio, apsirijimo ir girtavimo, pavydo ir tinginystės gali susidaryti įspūdis, kad šiuolaikinė sumaterialėjusi visuomenė yra tiesiog persiėmusi septyniomis didžiosiomis nuodėmėmis. Mes matome arogantiškus politikus, godžius ir sukčiaujančius bankininkus, ištvirkusius televizijos laidų kūrėjus ir atlikėjus, įniršusius profsąjungininkus, nutukusius vaikus, tarpusavyje besivaržančius prekybininkus ir daugybę darbo neturinčių (ar nenorinčių ir dirbti nesugebančių) žmonių.

Kardinolas sakė, kad jis nepritaria vadinamiesiems pranašams, skelbiantiems neišvengiamą šiuolaikinės Vakarų visuomenės pražūtį, tačiau pati visuomenė yra gerokai sukrėsta. „Tai savos rūšies savanaudiško kapitalizmo pabaiga“, – konstatuoja Anglijos primas, pabrėždamas, kad dabartinis ekonomikos nuosmukis yra gera proga iš naujo permąstyti vertybių gaivinimo poreikį, gyvenimo prasmę ir tikslus. Kaip žinoma, ekonominės recesijos akivaizdoje Didžiosios Britanijos premjeras G. Braunas dar spalio mėnesį įkūrė Nacionalinę ekonomikos tarybą, kuri turi ieškoti išeities iš dabartinės situacijos. Kardinolo K. Merfio O’Konoro įsitikinimu, iš tikrųjų reikia sukurti Nacionalinę moralės tarybą, kuri stengtųsi gaivinti vertybes, reikalingas sveikam visuomenės gyvenimui, kurį yra gerokai pažeidęs materializmas.

Dabartinė aplinka, kurioje vyrauja savanaudiškumas, vartotojiškumas ir utilitarizmas, tampa pavojinga naujos kartos ugdymui. Todėl iškilę ekonominiai sunkumai (ekspertų vertinimu 2009 metais Didžiojoje Britanijoje bedarbių skaičius gali išaugti net iki trijų milijonų) gali padėti žmonėms iš naujo atrasti bendruomeniškumo, savitarpio pagalbos ir šeimos svarbą. O dabar viskas susiveda į „pirkimo – pardavimo santykius“, kurie yra tapę nauja žmogiškojo apsėdimo, aistros forma, besistengiančia užpildyti susidariusią dvasinę tuštumą.

Moralinė paskata socialinėje politikoje

„Jeigu turi vieną automobilį, reikia antro. Kiekvienas nori turėti naujausius daiktus, drabužius. Tiesiog baisu nueiti į namus ir matyti kampuose šimtus nenaudojamų žaislų. Tai tiesiog išlaidumas. Vaikams pirmiausia reikia globos ir meilės, o ne daug pinigų“, – pastebi kardinolas K. Merfis O’Konoras. Ta proga jis kritiškai atsiliepė ir apie vadinamąjį seksualinį švietimą mokyklose, kuris taip pat ženklina moralinį nuosmukį, yra faktiško atsitiktinių seksualinių santykių įteisinimo ar net skatinimo pasekmė. Ganytojas sakė, jog apsilankęs mokykloje jis girdi, kaip berniukai ir mergaitės kalba, kad užaugę nori susitvarkyti gyvenimą – sukurti santuoką ir šeimą, ir tai reikia palaikyti. Bet seksualinio švietimo pamokose juos tiesiog moko „saugaus sekso“ technikos ir aiškina, kad „tada viskas bus gerai“, nors taip nebus.

Didžioji Britanija, kurioje seksualinis švietimas labai išvystytas, taip pat pirmauja Vakarų Europoje pagal paauglių tėvystės ir motinystės bei abortų atvejus. „Mano diecezija tiesiog užtvindyta prezervatyvais, bet dėl to AIDS atvejų tik padaugėjo“, – sakė Vestminsterio arkivyskupas. Kaip agresyvaus ateizmo ir tikėjimo pašalinimo iš viešojo gyvenimo pavyzdį, jis nurodė homoseksualų teisių gynimą, jų poroms leidžiant įsivaikinti vaikus. Dėl to yra prievartaujamos katalikiškos našlaičių ir vaikų slaugos įstaigos, kurios turi homoseksualams atiduoti savo auklėtinius. „Aš esu prieš homoseksualų diskriminaciją, tačiau… mes manome, kad geriausia vaikui, kai jis turi tėvą ir motiną“, – aiškino kardinolas K. Merfis O’Konoras. Jis perspėjo, kad dabartinė „naudos ir pelno sistema“, įsivyravusi visuomenės ir ekonomikos gyvenime, žlugdo šeimą, kurios suirimas yra didelė tragedija visuomenei. Todėl visi mokesčių įstatymai pirmiausia turi būti nukreipti šeimos palaikymui, kas yra valstybės socialinės politikos pagrindas. Ganytojas sakė, kad reikia padėti vienišoms motinoms, rūpintis suirusių šeimų vaikų ateitimi, tačiau tokiu mokestiniu palankumu neturi būti piktnaudžiaujama, kad tai netaptų nauju „verslu“ pasipelnymui. Kardinolui kelia susirūpinimą, kad ir šeimų motinos per daug dirba profesinėje srityje, skiria perdėtą dėmesį karjerai, dėl to nukenčia vaikų auklėjimas. „Žinoma, nepasakysi moteriai, kad nedirbtų, bet, manau, čia reikia daryti tam tikrą pasirinkimą“, – kalbėjo Anglijos primas. Jis linkėjo, kad ir šeimų, ir visuomenės gyvenime, ir valstybės socialiniuose sprendimuose nebūtų kalbama tik apie pinigų skyrimą, bet pirmiausia būtų kalbama apie vertybinę motyvaciją ir žmogiškųjų santykių dvasingumo stiprinimą. „Žmonės neturi bijoti sakyti, kad mes esame krikščioniška šalis“, – tvirtino kardinolas K. Merfis O’Konoras.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija