Atnaujintas 2009 m. kovo 12 d.
Nr. 20
(1712)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Vieningos partizanų vadovybės kūrimas 1944–1949 metais

Darius JUODIS

1944 metais prasidėjusios ginkluotos partizaninės kovos vienu iš siekių tapo bendros vadovybės įkūrimas. Bendrą organizacinę struktūrą galėjo nulemti Lietuvos laisvės armijos (LLA) numatyti planai. LLA nariai aktyviai įsijungė į organizacinį ginkluotos kovos vienijimo darbą ir sugebėjo nemažai nuveikti. Neretai partizanų grupės ar būriai kūrėsi spontaniškai, bet ir šių kovotojų vadai jau suprato jungimosi reikšmę. Būriai vieni su kitais ieškojo  kontaktų, jungėsi į kuopas, batalionus, grupes (skirtingose vietovėse vyravo skirtingi pavadinimai), o šie į rinktines. Pradžioje vienijimasis vyko lokaliose vietovėse. 1945–1946 metais vyko intensyvus stambių partizaninių junginių – apygardų – kūrimas, kurios susijungė į sritis. Pirmoji iš sukurtų sričių buvo Pietų Lietuvos sritis, jungusi Dainavos ir Tauro apygardos. Jau 1946 balandžio 9 dienos Pietų Lietuvos partizanų štabo protokole (susitikime dalyvavo Dainavos apygardos vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Tauro apygardos vadas Zigmas Drunga-Mykolas Jonas) sakoma, kad reikia „stengtis susirišti su visos Lietuvos esamais štabais ir iš regioninio štabo sudaryti vyr. Lietuvos Partizanų štabą“. Tuo laikotarpiu reikėtų išskirti J. Vitkaus-Kazimieraičio vaidmenį vienijant partizanų junginius, taip pat pažymėtina, jog šis vadas paskelbė politinę partizanų vadų deklaraciją.

Reikia pasakyti, kad pradiniame etape jungimosi idėja labiausiai buvo priimta ir pradėta įgyvendinti Tauro apygardoje. Būtent čia prasidėjo įvairių partizanų dokumentų norminimas (įvairios instrukcijos, potvarkiai, reguliuojantys partizanų gyvenimą ir kovą).

Vienyti partizanų jėgas bandė pogrindinės organizacijos, veikusios miesto sąlygomis. Bet pradėtus darbus greit susekė sovietinio saugumo struktūros. Slaptų organizacijų nariai buvo suimti, o jos pačios likviduotos. Reikėtų paminėti šį darbą dirbusią Lietuvos išsilaisvinimo tarybą (LIT), veikusią Kaune, ir Lietuvos Tautinę tarybą (LTT), buvusią Vilniuje.

Į partizanų vienijimosi darbą destruktyviai įsiliejo sovietinės saugumo pajėgos. Pamėginta tariamo vienijimosi keliu sunaikinti visą pasipriešinimo judėjimą. Į partizanų gretas buvo infiltruotas Juozas Markulis-Erelis (MGB agentas Ąžuolas). Prie organizacinio darbo turėjo prisidėti iš Vakarų atvykęs Jonas Deksnys su bendražygiais. Bet vėliau jo veiksmus kontroliavo, iš pradžių jam pačiam net nežinant, sovietinis saugumas.

1946 metų vasarą buvo įkurtas Bendrasis demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS) ir Vyriausiasis ginkluotų pajėgų štabas (VGPŠ), bet juos kontroliavo sovietinis saugumas. Partizaninio judėjimo sunaikinimui norėta sušaukti partizanų vadų suvažiavimą, kurį turėjo kontroliuoti MGB. Suvažiavimas buvo numatytas 1947  sausio 18 dieną ir tik partizanams (tarp jų ir Juozui Lukšai ir jo bendražygiams) laiku pastebėjus klastą buvo iššifruotas agentas Ąžuolas, todėl per jį MGB nesugebėjo pilnai įgyvendinti savo tikslų. Bet kas agentu patikėjo, dėl to patyrė nuostolių (ypač nukentėjo Aukštaitijos partizanai). Taip nutrūko ryšiai su užsieniu.

Numatytas suvažiavimas, nukeltas į sausio 15 dieną, įvyko Tauro apygardoje, bet dėl pasikeitusios datos jame negalėjo dalyvauti visų apygardų partizanų atstovai. Pati suvažiavimo rezoliucija skelbė: „Tik centralizuotas ir kruopščiai organizuotas visos tautos branduolys sudarys sąlygas tęsti tvirtą ir ryžtingą kovą (...), tik tikslūs ir gerai apgalvoti kariniai ir politiniai pasipriešinimo metodai išgelbės mus nuo per didelio kraujo praliejimo, nuo nereikalingų aukų, nuo galimų provokacijų ir susiskaldymo, taip silpninančių mūsų mažą tautą. (...) tikslai ir kylanti laisvės aušra diktuoja mums vienybę ir organizavimosi užduotis. Todėl kviečiame visus ginkluotų partizanų vadus jungtis į centralizacijos darbą. Vardan aukų ir pralieto kraujo, užmiršę blogą, eikime vieningu kovos keliu“.

Tuo metu didžiausios vienijimosi iniciatyvos ėmėsi Tauro apygarda ir jos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys. Jis su bendražygiais rengė dokumentus, numatančius organizacijos gaires. Naujas struktūros pavadinimas buvo BDPS prezidiumas (idant neįsiveltų didesnė painiava su anksčiau vartotu BDPS). Į veiklą įtraukti ir legaliai gyvenantys žmonės, tarp jų poetas Antanas Miškinis, dainininkas Antanas Kučingis, Vincas Bazilevičius, kunigas Juozas Stankūnas. 1947 metais partizanų pasiuntiniai (tarp jų ir Juozas Lukša-Skrajūnas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis) pasiųsti į Vakarus atkurti normalių ryšių su lietuvių emigracinėmis organizacijomis.

Nors suvažiavime dalyvavo ne visų partizaninių vienetų atstovai, bet ir kiti partizanų vadai pritarė vienijimosi idėjai, nes tai aiškiai atskirtų ginkluotų žmonių sambūrį nuo organizuotos kovojančios struktūros. Aišku, vienijimosi darbe iškilo kai kurių diskusinių klausimų. Diskusija kilo dėl to, kas turėjo vadovauti pasipriešinimo kovai: politinė ar karinė vadovybė, nors niekas neginčijo, kad tokia vadovybė turėtų būti. Negalėdamas atvykti į suvažiavimą Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas laiške rašė: „Atėjo laikas  laisvės kovos sąjūdžio paskiroms grupuotėms surasti vieningos kovos dėl laisvės ir nepriklausomybės reikalų išsprendimą – vieningos nepriklausomos laisvės kovos sąjūdžio organizacijos įkūrimą, kuri dar ryškiau ir vieningiau vadovautų bendrajai lietuvių tautos kovai dėl laisvės ir nepriklausomybės, kuri sudarytų laisvės kovos sintezę Lietuvoje ir už jos sienų“. Visvydo pasiūlytas pavadinimas „Laisvės kovos sąjūdis“ buvo įtvirtintas 1949 metų deklaracijoje, todėl neatsitiktinai jis ir Pietų srities vadas J. Vitkus-Kazimieraitis 1949 vasario 16 dieną buvo pirmieji, įvertinti aukščiausiu partizanų įvertinimu – Laisvės kovotojo karžygio garbės vardu. Bet nė vienas iš jų nesulaukė tos dienos.

Vienijimosi idėjai pritarė ir Aukštaitijos partizanai. Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas laiške Žvejui rašė: „sveikinu ir branginu kiekvieną sveiką iniciatyvą, nukreiptą reikalinga linkme. Džiaugiuosi Tauro apygardos prisiimtais įsipareigojimais ir keliais (...), vedančiais į centrinės partizanų vadovybės sudarymą“.

Sklandžiam partizanų bendravimui trukdė sovietinio saugumo veikla, nuolatinės partizanų žūtys, ryšininkų areštai ir prarandami ryšiai. Vienijimosi veiklą kuriam laikui taip pat sutrikdė Tauro apygardos vado A. Baltūsio-Žvejo žūtis 1948 m. pradžioje. Tais metais vienijimosi iniciatyvos ėmėsi Žemaitijos partizanai. Energingai darbo ėmėsi Jonas Žemaitis-Vytautas, šiam darbui paskyręs likusį gyvenimą.

Vienijimosi kelių ieškojo Rytų Lietuvos srities Vytauto, Algimanto ir Didžiosios Kovos apygardų partizanų vadai. 1948 liepos mėnesį J. Žemaitis išleido įsakymą, kuriuo buvo įkuriama Vieningos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacija.

 1948 11 10–12 dienomis susiekus su Aukštaitijos partizanais įvyko suvažiavimas. Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų sričių atstovai BDPS prezidiumo pirmininku išrinko Joną Žemaitį-Vytautą, o VGPŠ viršininku – Joną Kimštą-Žygūną. Atliktas didžiulis organizacinis darbas sudarė tinkamas sąlygas įvykti partizanų suvažiavimui. Dalinę informaciją apie centralizaciją turėjo ir Pietų Lietuvos partizanų vadai. Laikinai einantis Pietų srities vado pareigas, Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas nusprendė keliauti į Tauro apygardą, o vėliau į Vakarų Lietuvos sritį. Anot to laiko dokumento, reikia „betarpiai išsiaiškinus vienur ir kitur esamą padėtį ir bendruose posėdžiuose išnagrinėti visą eilę aktualių klausimų“. Nuvykę į Tauro apygardą kartu su Aleksandru Grybinu-Faustu, lydimi dviejų partizanų, iškeliavo į Žemaitiją. Čia įvyko Lietuvos laisvės kovo sąjūdžio tarybos suvažiavimas ir paskelbta aptariamoji deklaracija.

LLKS Tarybos Prezidiumo kreipimesi į tautiečius teigta: „kviesdamas visus tautiečius nudengti savo galvas laisvės kovoje žuvusių brolių bei sesių nemariam atminimui, prašo kiekvieną dorą tautietį savo širdyje prisiekti, jog padarys visa, kas tik galima, kad tauta savo gyvenimu ir darbais liktų verta kovoje sudėtų aukų, pakeltų kančių ir pralieto kraujo“.

Dainavos apygardos partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas sužinojęs apie LLKS susikūrimą dienoraštyje užrašė: „Po ilgų kovos metų, sudėjus daugybę aukų, pagaliau pasiektas visų kovojančių dalinių susivienijimas. Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis visoje Lietuvoje! Bet kokia kaina!.. Man lyg baugu pasidaro, prisiminus tą ilgą ilgą žuvusiųjų eilę...“ Tokios buvo ne pagal gyvenimo metus brandžios kovotojo mintys.

 Bet aukos nesibaigė. Tais pačiais metais žuvo keturi  LLKS deklaracijos signatarai, 1950 metais – dar vienas, 1953 – dar vienas, J. Žemaitis-Vytautas suimtas, o kitais metais sušaudytas. 1956 metais suimtas A. Ramanauskas-Vanagas, kitais metais sušaudytas.

Vieninga vadovybė atsirado ginkluotos kovos saulėlydžiu, ne viskas liko įgyvendinta, kas buvo planuota. Bet tai nenuvertina pačių pastangų ir įvykusio fakto reikšmingumo pasipriešinimo istorijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija