Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Ora et labora
Rinka
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Naujus leidinius pavarčius

Stačiūnų klebono mintys

Prieš 15 metų miręs ilgametis Stačiūnų klebonas kun. Petras Mikutis (1912–1994) kunigu buvo įšventintas prieš 70 metų – 1939-ųjų birželio 2-ąją. Netrukus jį paskyrė Vandžiogalos vikaru, o kai prasidėjo okupacija, ėmė kilnoti iš vienos parapijos į kitą: Skirsnemunė, Tytuvėnai, Joniškis, Jonava, Siesikai, vėl Joniškis, Paliepiai, Vilkija, Pašušvys, Paupys. Tik 1973 m. gegužės 22 dieną paskirtas Stačiūnų klebonu, juo išbuvo iki mirties – 1994 m. balandžio 9-osios. Neseniai išėjusioje kunigo sūnėno Vytauto Mikučio knygoje „Kunigas Petras Mikutis Viešpaties vynuogyne“ pasakojama ne tik apie jo gyvenimą ir darbą įvairiose parapijose, bet ir spausdinamos skirtingu metu pasakytų homilijų ištraukos. Iš kunigo homilijų galima daug ko pasimokyti, ypač praktiškos ir reikšmingos jo mintys jaunimui. Daug savito galima rasti jo pamąstymuose apibūdinant katalikiškas šventes ir sakramentus, čia kiekvienas skaitytojas sužinos svarbių dvasinių dalykų.

Ieško šviesos tamsoje

2008 metų pabaigoje pasirodė neseniai mirusio ilgamečio Pasvalio dekano mons. Jono Balčiūno (1927–2008), kuris pačius gražiausius jaunystės (1954–1965) metus praleido sovietiniuose lageriuose, laiškai kunigams, mamai, seseriai Antaninai ir dukterėčiai Margaritai, sudėti į rinkinį „Šviesa tamsoje“ („Druka“, Klaipėda). Įprasta į laiškus žiūrėti kaip į žmogiškosios biografijos  faktą. Mons. J. Balčiūno laiškuose tokių duomenų beveik nerasime – bus tik viena kita užuomina, iš kurios galima spręsti, kokia nelengva kalinio dalia, koks žodžiais nenusakomas Tėvynės ilgesys, rasime vieną kitą prasitarimą apie savo pomėgius. Laiškų rašymas artimiesiems kunigui padėjo atsilaikyti prieš gyvenimo negandas. Dvasią stiprino ir tremtyje neleido palūžti malda, tikėjimas žmogaus moralinėmis vertybėmis, mokslo žinių troškimas ir literatūriniai pomėgiai. Laiškuose kunigas išsako savo požiūrį į tikėjimą, Tėvynę, šeimą, jaunimą, moralines vertybes. Jie suteikia kiekvieno mintims ir jausmams dvasinio peno. Čia daug gyvenimo šviesos, optimizmo, filosofijos ir dvasinės jėgos. Tai ir dvasinis paminklas visiems tremtiniams, kurie sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis išsaugojo orumą, parodė dvasinį atsparumą ir nepalūžo vaikščiodami aštriausiomis žmogaus būties briaunomis.

Prisiminimai apie Katedros atgimimą

Pernai sukako 10 metų, kai buvo konsekruota per septynerius metus atstatyta Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedra. Ta proga išėjo gausiai iliustruotas leidinys „Atstatytai Vilkaviškio Katedrai 10 metų“ („Naujasis lankas“, Kaunas), paliksiantis ateities kartoms kuklų prisiminimą, kaip atgimė ir augo pagrindinė Vilkaviškio vyskupijos šventovė. Bankininkas Valdimantas Tamošiūnas sakė, jog Katedros atstatymas tais laikais, kai trūko plytų, kitų statybinių medžiagų, visuomenės tikėjimo jos atstatymo būtinumu, atrodė šiek tiek utopinis. „Jau 10 metų praėjo nuo tos dienos, kai visiems atsivėrė Katedros durys. Kiekvienas čia užeinantis randa tai, ko ieško: ramybę, užuovėją, šviesą, Dievo artumą, – knygoje teigia jos statytojas Vilkaviškio klebonas ir dekanas prel. Vytautas Gustaitis. – Noriu linkėti, kad Katedra visiems būtų sava, kad ji taptų mūsų namais, kuriuose esame laukiami tiek džiaugsme, tiek skausme.“ Leidinyje savo įspūdžiais apie Katedros statybą dalijasi įvairių profesijų vilkaviškiečiai. Dr. Antanas Marcinkevičius, kažkada pamatęs statomą bažnyčią Lenkijoje, pagalvojo, kad Lietuvoje bažnyčių statymas – neįmanomas dalykas. Jis Katedros atstatymą pavadino antruoju stebuklu po Nepriklausomybės paskelbimo. Apie Katedrą pasakoja vyskupai Juozas Žemaitis, MIC, ir Rimantas Norvila. O štai gydytoja Alma Šumskienė teigia, kad tik dabar, kai Katedra stovi, jos atsiradimas suvokiamas kaip savaime aiškus dalykas, ir dažnai nesusimąstoma, ką turime, kokiais dvasiniais dalykais galime praturtėti.

Pasigirdus kalboms apie Katedros atstatymą, kilo visokių svarstymų, prisimena mokytojas Kostas Janulaitis. Buvo siūloma ją statyti prie miesto sodo, teigiant, jog bus daugiau vietos šventoriui, stovėjimo aikštelių automobiliams, nereikės eiti per judrią gatvę, bus ramesnė vieta procesijoms. Pradėjus atkasinėti senosios Katedros pamatus, kilo pasipiktinimas, kad žemėmis užversti takai per skverą. Gydytoja Angelija Bakšienė knygoje pastebi, kad iš pradžių ir ji abejojusi, ar verta naikinti skverelį iškertant medžius ir jų vietoje statant Katedrą, bet netrukus pamatė, jog pasodinti medį prieš 10 metų buvo galima ir kitoje vietoje – per tiek laiko jis gerokai ūgteli. „Tik kažin ar tie, kurie gynė medžius, pasodino jų kur nors, niekieno neprašomi“, – sakė gydytoja. Kraštovaizdžio architektas Vytautas Lekešius džiaugiasi, kad Katedrą puošia vieno garsiausių Europos vitražistų Kazimiero Morkūno darbai ir ragina visus užsukti pasigrožėti šia vitražų „galerija“. Verslininkas Arvydas Mickevičius prisipažįsta, kad pradėjus statyti Katedrą pagalvojęs, jog geriau būtų statę mokyklą ar ligoninę. Tik po kelerių metų supratęs, kad Katedra – pati geriausia gerumo, meilės mokykla ir sielos ligoninė. „Ko vertas pats mokyčiausias žmogus, jei sąžinė nešvari, o žinios pritaikomos vien savo užgaidoms tenkinti“, – sakė A. Mickevičius. Verslininkas Kęstutis Akramas džiaugiasi, kad visi atvykstantys svečiai savo kelionę pradeda nuo Katedros. Tai gražiausias miesto pastatas, visos Sūduvos šventovė.

Kaip pastebi mokytoja Salomėja Dailydienė, Katedra džiaugiasi ir vilkaviškiečiai, ir svečiai. Jos manymu, sunku Lietuvoje rasti kitą tokią gražią ir pavyzdingai sutvarkyta aplinka bažnyčią. Taip esą dėl prel. klebono V. Gustaičio grožio ir tvarkos pomėgio.

Knygoje spausdinama daug nuotraukų: archyvinių, statybos darbų pradžios, svarbiausių paskutiniųjų metų renginių, taip pat čia dirbusių kunigų, apžvelgiami reikšmingiausi Katedros atstatymo ir gyvenimo įvykiai.

Parengė Robertas BUCKUS

© 2009 „XXI amžius“