Atnaujintas 2009 m. kovo 20 d.
Nr. 23
(1715)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

 „Šaltoje Suomijoje gyvena šilti ir draugiški žmonės“

Visuomenės veikėja, rašytoja,
žurnalistė Oksana Čelyševa
Autoriaus nuotrauka

Interviu su Suomijos sostinėje Helsinkyje gyvenančia Oksana Čelyševa, kuri daugiau kaip metus slapstosi nuo Rusijos politinių represijų.

Kaip ir kodėl atsidūrėte Suomijoje?

Aš jau daugiau kaip metus gyvenu Helsinkyje. Tikiuosi, laikinai. Čia atvažiavau Suomijos rašytojų Pen klubo kvietimu, pagal jų programą „Rašytojai tremtyje“. Išvažiavau iš Rusijos ne tik todėl, kad man ten grėsė areštas. Pasitraukiau iš gimtosios Rusijos ne tik todėl, kad Nižnij Novgorode, kur gyvenau iki tremties, prieš mane ir mano kolegas buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Sakydama mes, omenyje turiu savo kolegas iš tarptautinio fondo „Tolerancijos labui“, bičiulius iš politinio, visuomeninio judėjimo „Kita Rusija“, taip pat garsaus šachmatininko Gario Kasparovo šalininkus, „Rusijos – Čečėnijos draugystės organizacijos“ aktyvistus, kai kuriuos laikraščio „Novaja gazeta“ žurnalistus... Rusijoje mus kaltina nelegalia, nusikalstama veikla – ekstremizmu. Tikroji mums inkriminuojamų nusikaltimų priežastis – mūsų kritiškas žvilgsnis į dabartinę Rusijos valdžią ir jos veiksmus. Mes norime, kad Rusiją valdytų padorūs, demokratiški, žmogaus ir piliečių teises gerbiantys prezidentai bei premjerai. Mes norime, kad Rusijoje rinkimai būtų organizuojami be apgaulės, klastos, kad nebūtų politinių kalinių, kad Rusija daugiau nebegrasintų, nebepuldinėtų savo kaimynų. Tik tiek.

Jūs susilaukėte konkrečių grasinimų, bauginimų?

Su konkrečiais grasinimais aš jau susidūriau. Ne vieną kartą. Man tvirtino, jog mane nužudys. Lapeliai su kvietimu mane nužudyti kaip didžiausią Rusijos priešę buvo kelis kartus išplatinti tame rajone, kur gyvenau. Lapeliuose buvo aiškiai parašyta: žmonės kviečiami ne tik mane pasmerkti, bet ir su manimi susidoroti, nes aš nesu Rusijos patriotė. Pirmieji apie grasinimus pranešė mano kaimynai. Beje, tos proklamacijos buvo spausdintos ne rankiniu būdu, o modernioje spaustuvėje. Rusijos prokuratūra taip ir nesugebėjo išsiaiškinti, kokioje spaustuvėje jie buvo spausdinami ir kas juos užsakė. Todėl baudžiamoji byla dėl grasinimo mane nužudyti netrukus buvo nutraukta. Akivaizdu, kad Rusijos teisėsauga nė neketino rimtai tirti šių reikalų.

O ar Suomijoje jaučiatės visiškai saugi? Juk dabar politinio, ekonominio, rasinio pobūdžio žmogžudysčių bei areštų apstu visame pasaulyje.

Dabar niekur negalima jaustis absoliučiai ramiai. Štai antikadyroviškai nusiteikę čečėnai buvo nužudyti Europos centre, Austrijoje – ramioje, saugioje, demokratiškoje šalyje. Aš stengiuosi negalvoti apie patį blogiausią variantą, nes, priešingu atveju, iš viso nebūtų jėgų nei dirbti, nei gyventi, nei ilsėtis. Jei atvirai, kelis kartus Helsinkio kavinėse su kolegomis aptardama rimtus politinius dalykus pastebėjau, jog esu sekama, jog mūsų pokalbių klausomasi. Gal kartais man taip pasirodė. Bet kad ir mano bičiuliams suomiams pasirodydavo įtartini kai kurie kavinės lankytojai. Iš kai kurių žvilgsnių galima įtarti, jog žmogus kažko intensyviai klausosi, bando suprasti. Viena suomė tokį įtartiną žmogų kiek vėliau netikėtai užkalbino gatvėje, ir, pasirodo, tas įtartinasis kalba suomiškai, bet su rusišku akcentu. Tačiau kartoju: nesiruošiu keisti savo politinių nuostatų, neketinu liautis rašyti.

Suomijoje gyvenate daugiau nei metus. Ar nesijaučiate vieniša? Kokie jūsų santykiai su suomiais? Ar sunku čia pragyventi?

Apie Suomiją galiu pasakyti taip: tai šalta šalis, kurioje gyvena labai šilti ir draugiški žmonės. Kai kas Suomiją tikriausiai įsivaizduoja kaip niūrų, šaltų, užsidariusių, nekalbių, žmonių kraštą. Nieko panašaus. Suomiai labai nuoširdūs, draugiški, atviri, linksmi. Beje, jie turi ir daugiau gerų savybių. Jie labai kuklūs, nelinkę puikuotis prabanga, girtis turtais. Jie neperka prabangos dalykų, nesipuikuoja prieš kaimynus madingais drabužiais ar brangiais automobiliais. Suomijoje kuklumas vertinamas, o štai pasipūtimas, mėgavimasis prabanga – smerkiamas, netoleruojamas. Todėl ir ekonominės krizės bent jau kol Suomijoje nėra. Suomiai nėra įpratę skolintis, jie gyvena tik iš to, ką šiandien uždirbo, o ne iš kreditų, ne iš to, ką galbūt uždirbs ateityje. Jie taupūs, bet nėra godūs. Ypač svečiams. Ir labai rūpinasi žmogaus teisių apsauga. Šie dalykai Suomijoje – šventi. Tolerancija kitaip manančiam, pagarba politiniam oponentui, žmogaus teisių, demokratijos stiprinimas, nepriklausoma žiniasklaida, sąžiningumas, punktualumas, žodžio laikymasis – tai tos uolos, ant kurių pastatyta šiandieninė Suomija. Ne veltui Suomija taip gerai finansiškai laikosi net pasaulinės ekonominės krizės akivaizdoje.

Kiek laiko pažįstate Kaune praėjusių metų pabaigoje suimtus čečėnus Chadižat ir Maliką Gatajevus? Kokį įspūdį susidarėte apie šiuos žmones? Nesate pastebėjusi, jog šie sutuoktiniai elgtųsi įtartinai, abejotinai? Šių dalykų klausiu todėl, kad jų sulaikymo operacijoje dalyvavo Lietuvos slaptosios tarnybos – VSD. Remiantis Lietuvos įstatymais, Gatajevai turėtų būti mažų mažiausiai susiję su tarptautiniu terorizmu, nelegalia prekyba narkotikais ar Rusijos federaline saugumo tarnyba FST?

Su Chadižat ir Maliku Gatajevais susipažinau 2004 metais Grozne. Nuo tada su jais nuolat palaikau ryšį – ir telefonu, ir laiškais, ir, esant galimybei, susitinkame. Ne kartą teko rašyti apie jų humanišką veiklą auklėjant našlaičius čečėnus, nukentėjusius nuo Rusijos agresijos per pirmąjį bei antrąjį Rusijos ir Čečėnijos karus. Todėl Gatajevų sulaikymas manęs negalėjo nesujaudinti. Šis sulaikymas sukrėtė ir kai kuriuos suomius, kurie pažinojo Gatajevus ir rėmė jų veiklą. Sulaikymas mums buvo visiškai netikėtas. Akivaizdu, kad čia grubiai pažeistos pagrindinės žmogaus teisės, kurias gerbia ir gina Europos Sąjungos įstatymai. Mums tik buvo nesuprantama, kodėl šių normų nesilaiko viena iš ES šalių – Lietuva? Taigi 2008-ųjų pabaigoje nusprendžiau pati nuvažiuoti į Kauną ir išsiaiškinti, ką gi tokio blogo padarė Gatajevai, kad juos reikėjo suimti. Žvelgiant į įvykius iš Helsinkio buvo visiškai neaiškios priežastys, nulėmusios tokį jų likimą.

Gatajevus pažinojau kaip padorius, sąžiningus žmones. Šios nuostatos laikausi ir dabar. Kol kas aš neturiu priežasčių netikėti Gatajevų padorumu. Kol kas man niekas dar neįrodė, kad yra priešingai.

Jūs norite pasakyti, jog Gatajevams primetami kaltinimai – neįtikinami ir neturi pagrindo?

2008-ųjų pabaigoje važiavau į Kauną išsiaiškinti šių dalykų. Bet po vizito į Kauną klausimų, į kuriuos nėra jokių įtikinamesnių atsakymų, tik padaugėjo. Aš ir dabar noriu viešai paklausti tiek Lietuvos teisėsaugos, tiek Lietuvos visuomenės: kokios tikrosios to neva šeimyninio konflikto priežastys? Ar Lietuvos visuomenė žino tikrąsias Gatajevų sulaikymo priežastis? Būdama Kaune apklausiau dešimtis liudininkų, pažinojusių Gatajevus. Ir visi iš nuostabos gūžčioja pečiais. Jei tai – šeimyninė drama, tai kuo čia dėtas VSD? Nežinau nė vienos demokratinės, žmogaus teises gerbiančios valstybės, kur slaptoji tarnyba gilintųsi į šeimyninius konfliktus, skaičiuotų, kiek kartų kas kam sudavė, kodėl tėvai barė vaikus, kodėl prašė pagelbėti pinigais. Sutikite, tai – sveiku protu nesuvokiamas absurdas.

Po paskutiniojo Jūsų vizito į Kauną prabėgo jau šiek tiek laiko. Kokią šių įvykių versiją regite šiandien?

Visiškai akivaizdu tik tai, kad lietuviškasis VSD čia įsipainiojęs tikrai ne todėl, kad jam gaila skriaudžiamų našlaičių, kad jis nori padėti Lietuvoje gyvenantiems čečėnų vaikams. Net jei Gatajevų šeimoje vaikai iš tikrųjų buvo žiauriai mušami ir engiami, VSD šia byla susidomėjo tikrai ne humanizmo idėjų vedina. Jūsų saugumui rūpi visai kiti dalykai. Šiandien akivaizdu ir tai, kad prieš Gatajevus sukurpta intriga, siekiant juos išstumti iš zonos, kur veikia ES įstatymai. Tai reiškia, kad juos norima sugrąžinti atgal į teritoriją, kur galioja visai kiti įstatymai bei principai. Omenyje turiu Rusiją, kur su politiniais oponentais bei priešininkais elgiamasi ne taip gražiai, kaip Europoje.

Ar manote, kad sutuoktiniams Gatajevams gresia mirtinas pavojus? Jūs manote, kad Lietuva stumia šiuos čečėnus į šalį, kurioje jie gali būti nužudyti arba supūdyti kalėjime?

Paskutinį kartą su Chadižat Gatajeva kalbėjausi 2008-ųjų rugpjūtį. Iki jų suėmimo buvo likę apie pusantro mėnesio. Chadižat kalbėjo, jog ruošiasi važiuoti į Grozną ir bandyti į Lietuvą parsivežti keletą vaikų, kuriems, jos teigimu, Čečėnijoje yra nesaugu. Žinoma, Chadižat negalėjo telefonu kalbėti labai konkrečiai, tačiau šiais jos žodžiais visiškai tikiu. 2009-ųjų pradžioje Grozne buvo pagrobtas Muslimas Chucajevas, vienas iš šios šeimos vaikų, jau suaugęs, pats turėjęs šeimą. Kai jį po kurio laiko paleido, buvo akivaizdu, jog jis žiauriai kankintas, kad promaskvietiška Čečėnijos valdžia iš jo kažko reikalavo. Šiandien M. Chucajevas dingęs be žinios. Kiti du čečėnai, su kuriais jis kartu kalėjo, jau nužudyti. Net neabejoju, kad Chadižat, pasakojusi man apie vaikams gresiantį pavojų, omenyje turėjo būtent tokio pobūdžio pagrobimus bei mįslingus nužudymus.

Šiandien Čečėniją valdo Ramzanas Kadyrovas. Be jo žinios vargu ar įmanomi areštai, sulaikymai. Ko jis siekia, bandydamas susigrąžinti po pasaulį išsibarsčiusius čečėnus?

R. Kadyrovas ir jo šalininkai jau seniai pradėjo čečėnų susigrąžinimo kampaniją. Jo agentai jėga, klasta, grasinimais bando prisivilioti visus ES šalyse gyvenančius čečėnus. Jo agentų arsenale – ir pažadai sugrįžus neliesti, ir grasinimai, smurtas, įkaitų grobimas. Promaskvietiškai Čečėnijos valdžiai labai svarbu parodyti, kad šiandien Čečėnija – klestintis kraštas. Promaskvietiška Čečėnijos valdžia nori parodyti, jog tas suklestėjimas buvo įmanomas tik todėl, kad Groznas bičiuliaujasi su Maskva. R. Kadyrovo politika akivaizdi: jis nori nutildyti visus, kurie mano priešingai. Pirmiausiai siekiama likviduoti tremtyje gyvenančius pačius įtakingiausius, didžiausią politinį svorį turinčius čečėnus.

Paskutinės žinios tokios: promaskvietiškos Čečėnijos valdžios nepripažįstantys čečėnai persekiojami jau ir Turkijoje, ir Austrijoje, ir Norvegijoje.

2008 m. antroje pusėje Jūs Varšuvoje sutikote Čečėnijos atstovę Lietuvoje Aminat Saijevą ir buvusį parlamentarą Algirdą Endriukaitį. Šie žmonės Lietuvoje žinomi kaip čečėniškų reikalų gynėjai, propaguotojai. Kokį įspūdį paliko pokalbis su A. Saijeva apie Gatajevus?

Lenkijoje tąsyk viešėjau surengtoje tarptautinėje konferencijoje, kurioje buvo svarstomi ir žmogaus teisių gynimo klausimai. Apsidžiaugiau išvydusi bendraminčius. Be abejo, pasidomėjau, kaip laikosi sutuoktiniai Gatajevai. Klausdama, kaip gyvena Gatajevai, nieko blogo neįtariau. Tačiau A. Saijevos reakcija man buvo netikėta – ji man kažkodėl patarė visiškai pamiršti Gatajevus, nes jie esą nėra tokie, kuriais dedasi. A. Saijeva užsiminė, kad jų laukia didelės problemos. Bandžiau smulkiau išsiaiškinti, kas nutiko, bet jokių konkrečių faktų bei įrodymų A. Saijeva nepateikė, tik pakartojo, kad jų šeimoje dedasi negražūs dalykai. Sugrįžusi į Helsinkį neskambinau Chadižat ir nepasakojau jai apie šį pokalbį, nes nenorėjau jos jaudinti. Be to, buvau tikra, kad rimto pagrindo nerimui nėra. Maždaug po mėnesio Chadižat ir jos vyras buvo sulaikyti.

Ar teko daugiau šia tema kalbėtis su A. Saijeva ir A. Endriukaičiu ?

Kai Gatajevai buvo suimti, netrukus susiruošiau į Kauną. Besiruošdama paskambinau A. Endriukaičiui, prašydama padėti organizuoti susitikimus su oficialiais Lietuvos teisėsaugos pareigūnais. A. Endriukaitis patarė man nevažiuoti į Kauną ir šia byla nesidomėti, esą Lietuva deramai pasirūpins Gatajevų auginamais mažamečiais vaikais. Pasakiau, kad man rūpi tik išsiaiškinti visas sulaikymo bei kaltinimų priežastis, tada A. Endriukaitis pareiškė man niekuo negalįs padėti...

Kaip Suomijos visuomenė vertina Gatajevų augintinio Denio Volovskio ir mano vizitą į Helsinkį? Kam mes turime būti dėkingi už šį kvietimą?

Į Helsinkį smulkiau papasakoti apie Gatajevų sulaikymo bylą jus pakvietė Teemu Matinpuro, Ida Simas ir aš, Oksana Čelyševa. Mes visi atstovaujame įvairioms politinėms, visuomeninėms, kultūrinėms organizacijoms, tačiau į Helsinkį jus pakvietėme kaip privatūs asmenys. Pakvietėme todėl, kad norėjome išsiaiškinti šią painią istoriją. Manau, kad jūsų vizitas buvo daugiau nei sėkmingas. Visų pagrindinių Suomijos leidinių žurnalistai dalyvavo Helsinkyje surengtose konferencijose, paskelbė išsamius straipsnius. Kai kuriuose žurnaluose ir savaitraščiuose straipsniai netrukus pasirodys. Beje, apie jūsų vizitą jau paskelbė rašinį ir  Suomijoje išeinantis dienraštis švedų kalba. Visi suomių žurnalistai kėlė tuos pačius klausimus: kodėl šioje byloje pirmuoju smuiku griežia VSD, kodėl teismo procesas uždaras, ką nuo Lietuvos visuomenės bando nuslėpti Lietuvos prokuratūra, kodėl VSD daro grubų spaudimą visiems tiems, kurie Gatajevus laiko padoriais žmonėmis, kodėl jūsų saugumiečiai vertė D. Volovskį teisme duoti neigiamus parodymus apie savo tėvus, kodėl D. Volovskiui neleidžiama pasimatyti su tėvais ir mažamečiais broliukais bei sesutėmis. Suomių žurnalistams įsiminė ir pasakojimai apie kai kuriuos kitus keistus jūsų slaptųjų tarnybų veiksmus. Deja, klausimų kol kas daugiau nei atsakymų.

Kalbėjosi Gintaras VISOCKAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija