Atnaujintas 2009 m. kovo 25 d.
Nr. 24
(1716)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kelrode žvaigžde buvo Lietuva

Benjaminas  ŽULYS

Jonas Pranas Aleksa

Agronomas, filosofas, profesorius, ministras

Lietuvoje pažymėtos Jono Prano Aleksos gimimo 130-osios gimimo metinės. Nedaug kas žino, kad tai buvo prieškario Lietuvos žemės ūkio ir turtų, vėliau – žemės ūkio ministras, Lietuvos trečiojo Seimo narys, Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) įkūrimo iniciatorius ir pirmasis jų pirmininkas, agronomas, ekonomistas, sociologas, filosofas, profesorius. Visas šias tiesiogines bei visuomenines pareigas J. Aleksa ėjo ne dėl garbės ir karjeros. Visą gyvenimą jis dirbo pasiaukojančiai, negailėdamas nei savo laiko, nei sveikatos, plėsdamas savo akiratį, nesiekdamas materialinės gerovės, gausias žinias ir energiją perteikdamas lietuvių tautai.

Šio šviesaus lietuvio gimimo sukaktis iškilmingai buvo paminėta Kaune, Lietuvos žemės ūkio rūmuose. Ant rūmų sienos Donelaičio gatvėje žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius ir rūmų vicepirmininkė Regina Sirusienė-Lamauskienė atidengė atminimo lentą su žymiojo lietuvio bareljefu (autorius skulptorius Stasys Žirgulis). Atminimo lentą pašventino Kauno Šv. Antano bažnyčios klebonas Vytenis Vaškelis. Paskui ŽŪR didžiojoje salėje įvyko iškilmingas minėjimas. Apie J. Aleksos gyvenimą, siekius, okupantų persekiojimus Lietuvoje, kančias Sibiro tremtyje, sąsajas su šių dienų Lietuvos gyvenimu kalbėjo žemės ūkio ministras K. Starkevičius, J. Aleksos brolio vaikaitis Valentinas Aleksa, Lietuvos žemės ūkio universiteto prorektorius Jonas Čaplikas, kiti susirinkimo dalyviai.

J. Aleksa pirmasis Lietuvoje parengė sisteminę šalies ūkio apžvalgą, pagrindė strategines jo gamybos intensyvinimo, gyvulininkystės plėtros, ūkininkų šeimos ūkių ugdymo, žemės ūkio ir perdirbimo pramonės modernizavimo, kooperacijos bei ūkinės savivaldos plėtros kryptis. Jis pasisakė už subalansuotą žemės reformą. Dideli jo nuopelnai kuriant šalies pieno ūkį, plėtojant gyvulininkystę. Jis buvo ir ūkininkiškos visuomenės ideologijos kūrėjas, daug dėmesio skyrė žemdirbių švietimui. Nepaisydamas didelio užimtumo, pats bendradarbiavo spaudoje, leidiniuose „Varpas“, „Vairas“, „Židinys“, „Žemės ūkis“, „Ūkininkų žodis“, „Ūkininkų balsas“, „Lietuvos dirva“ ir kituose. Be to, parašė knygas „Lietuvos šios dienos žemės ūkis ir jo ateitis“, „Lietuvos ūkininkai ir Lietuvos valstybė“, „Kuriuo keliu eisime?“, „Ūkininkiškos visuomenės sudarymo klausimu“, du tomus „Lietuvių tautos likimo klausimu“ ir kt. (konferencijos metu buvo galima pamatyti jo knygų parodą). Jo iniciatyva įkurtas žurnalas „Žemės ūkis“, kurio pirmuoju redaktoriumi buvo, eina iki šiol. J. Aleksos rūpesčiu buvo steigiamos pirmos šalyje žemės ūkio mokyklos. Jis Kauno Vytauto Didžiojo bei Vilniaus universitetuose dėstė žemės ūkio ekonomiką. Jam ir Juozui Tūbeliui pirmiesiems Lietuvoje buvo suteikti tuometinės Žemės ūkio akademijos garbės daktaro vardai.

Būdamas ministru J. Aleksa gyveno labai kukliai, dirbo užmiršęs visus savo asmeninius rūpesčius, imdamas tik dalelę solidžios algos svarbiausiems buities reikalams, kitą dalį palikdamas jaunai valstybei. Viename iš prisiminimų pasakojama, kad Kaune būsimoji žmona Salomėja Šauklytė užėjo pas J. Aleksą, tuometinį ministrą, nuomojusį butą Kaune, pasižiūrėti, kaip jis gyvena. Įėjusi į butą ji visur – ant grindų, palangių, stalų – išvydo knygas. Vienas iš dviejų stalų buvo be kojų, paramstytas knygomis, kėdė prasitrynusi kiaurai, po ja vėl prikrauta knygų...

Lietuvoje labai trūko mokslinio supratimo, kaip ūkininkauti, kaip atgaivinti žemės ūkio gamybą. Darbų buvo labai daug. Pats pasiaukojamai dirbęs, J. Aleksa iš jam pavaldžių tarnautojų taip pat reikalavo darbštumo, supratimo. Kai 1922 metais matininkai atsisakė eiti dirbti į laukus, reikalaudami padidinti algas,  jis visus juos atleido iš tarnybos. Tiesa, vėliau vėl visi buvo priimti atgal. Tas jo poelgis iš pradžių buvo vertinamas kaip nedemokratiškas ir labai griežtas, bet supratus, kad turint pustuštį valstybės iždą reikia labai rūpintis, kaip išmokėti algas, o ne jas didinti, tas jo poelgis buvo pateisinamas ir teisingai suprastas.

Kentėjo, bet nepasidavė

Dar studijuojant Maskvoje už lietuvybės idėjų puoselėjimą 23 metų lietuvių patriotas J. Aleksa carinės Rusijos žandarų buvo areštuotas, kalintas Maskvoje, Varšuvoje, Petrokove, Seredžiuje, Koliše. 1940–1941 metais Lietuvoje okupantų buvo kalinamas, tardomas Marijampolės ir Kauno kalėjimuose. Fašistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, enkavedistai nespėjo jo sušaudyti. Išlikusioje čekistų sukurptoje byloje matyti, kad J. Aleksa per tardymus nieko neišdavė, dėl savo nuveiktų darbų Lietuvos žmonėms nesigailėjo ir laikėsi oriai.

Maža to, 1942 m. rudenį J. Aleksa drauge su buvusiu Lietuvos prezidentu dr. Kaziu Griniumi, prof. Mykolu Krupavičiumi įteikė memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune. Dokumente Lietuvos patriotai pasmerkė Lietuvos kolonizavimą, nušvietė beviltišką ūkininkų padėtį, skaudžius padarinius ūkiui, atkreipė dėmesį į lietuvio meilę savai žemei. Jie smerkė vokiečių administraciją dėl vokiečių vadovybės veikimo prieš lietuvius, žydus,  kitų tautybių žmones. Šių įvykių liudininkas advokatas Rapolas Skipitis, vėliau pasitraukęs į JAV, rašė: „O vis dėlto atsirado drąsuolių patriotų, kurie pakėlė balsą prieš nacių vykdomą Lietuvos kolonizaciją, prieš nežmonišką skriaudą, daromą ne tik lietuviams, bet ir žydų, lenkų, rusų, tautybių Lietuvos piliečiams. Tie trys drąsuoliai – buvęs Lietuvos prezidentas K. Grinius ir buvę Seimo nariai, ministeriai M. Krupavičius ir J. P. Aleksa“.

Visi trys pasirašiusieji memorandumą vokiečių gestapo buvo suimti ir tardomi. Be to, vokiečių okupantai, žinodami J. Aleksos ir K. Griniaus populiarumą Lietuvoje, norėjo, kad jie savo vardu paskelbtų palankų okupantams atsišaukimą lietuvių tautai. Šį gestapo pasiūlymą jie griežtai atmetė.

Prof. J. Aleksa ir prof. M. Krupavičius 1942 m. pabaigoje buvo ištremti į  Vokietiją. Bet 1945 m. birželį prof. J. Aleksa sugrįžo į sovietų okupuotą Lietuvą. Jo amžininkas Kazimieras Skebėra sakė: „Tai daugiau nei didvyriška. Būdamas mokslininku, jis galėjo pasilikti Vakaruose, dėstyti ten universitete ar institute ir puikiai gyventi. O jis pasirinko katorgą, bet Tėvynės nepaliko. Mūsų mokytojai tokį pavyzdį turi rodyti visiems vaikams“. Tų pačių metų liepą J. Aleksa skiriamas Lietuvos TSR mokslų akademijos Žemės ūkio instituto vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Bet po metų jis paliko šią įstaigą ir užmezgė artimus ryšius su Lietuvių tautine taryba. Ši organizacija J. Aleksą išrinko šešėlinės Lietuvos vyriausybės ministru pirmininku.

Testamentas primena

1948 metais prof. J. Aleksa enkavedistų areštuojamas ir ištremiamas į Sibirą. Ten, gyvendamas nežmoniškomis sąlygomis, praradęs sveikatą, vėliau – vos pajėgdamas paeiti, jis toliau tęsė intelektualinį darbą. Savo mintis, apmąstymus jis užrašydavo kukliuose mokykliniuose sąsiuviniuose. Iš tų išblukusių lapų sklinda platūs filosofiniai pamąstymai, patarimai, nuomonės, apibendrinimai. Tas mintis J. Aleksa sudėjo į plačios apimties darbą, kurį pavadino „Mano testamentas lietuvių tautai“. (Testamento rankraštis saugojamas J. Aleksos brolio vaikaičio Valentino Aleksos asmeniniame archyve.) Šį ir kitus darbus prieš kurį laiką parengė šviesios atminties LŽŪU profesorius Mečislovas Treinys. Rinkinys, kuriame yra ir nemažas pluoštas prisiminimų, 1999 metais išleistas atskira knyga „Ūkio, mokslo ir kultūros baruose“.

Savo „Testamente“ Sibiro katorgoje rašė J. Aleksa rašė: „Prieš tūkstantį metų Bremeno kronininkas Adomas Bremenietis stebėjosi mūsų senolių didžiu dorovingumu, jų aukštu žmoniškumo supratimu, savitarpio santaika. Ten darbą lydi graži kūrybinio pobūdžio daina, žydi talka, dailus gražus nusimanymas, yra stebima dvasios sveika pusiausvyra, gyvenimiškas jaukumas ir gyvenimo sudėtingumo bei margumo nusimanymas. Laikais, kai Europos tautų dauguma buvo ar laukinės (teutonai ir Europos Rytų kai kurios tautybės), ar pusiau laukinės (slavų dauguma), mes jau kūrėme gyvybingas kultūrines vertybes. (…) Dvasinės vertybės turi valdyti visa kita ir visa pirm joms tenka dirbti, bet ne joms tarnauti. Tad ne kuris medžiaginis daiktas ir ne abstrakcija, o gyvas žmogus turi būti dedamas tautos ir valstybės pagrindan. (…) Tautos išsigimimas ir kūrybinis išsisėmimas gali vykti ir dideliu spartumu. (…) Savo valstybę iš griuvėsių atkuriančiai lietuvių tautai svarbus kūrybiškų gyvybingų idealų būtinumas, jų augimas ir tobulėjimas tiek sveikose atskirose lietuvių šeimose, tiek lietuvių tautos visumoje. (…) Po ilgo snaudulio ir merdėjimo visiškas atbudimas neretai gan ilgam užtrunka. Posnaudulinis pasiraivymas ir lietuvių tautoje yra šiek tiek užsitęsęs. Tačiau jau metas tą posnaudulinį pasiraivymą baigti, išeiti į aiškią prisikėlimo dienos šviesą ir su didžia energija griebtis Didžios Kultūrinės Lietuvos atkūrimo kilniųjų darbų“.

1955 m. balandžio 22 dieną tolimoje tremtyje dideliuose skausmuose nustojo plakusi J. Aleksos širdis. Vietiniai lietuviai jį kukliai palaidojo kapinėse Svetlozelionoje. 1990 m. liepos 24 dieną J. Aleksos palaikai drauge su 40 lietuvių Sibiro tremtinių palaikais buvo pargabenti į Lietuvą.  Išsipildė jo svajonė sugrįžti į Lietuvą… Su didžia pagarba palydėtas ir iškilmingai palaidotas Palangos senosiose kapinėse, kur jau ilsėjosi jo anūkė, taip pat kentėjusi Sibire.

Minėjime Žemės ūkio rūmuose buvo pasiūlyta Lietuvos žemės ūkio universiteto Agronomijos fakultetą pavadinti Jono Prano Aleksos vardu, taip pat pagerbti J. Aleksos darbų tęsėjo LŽŪU profesoriaus Antano Stancevičiaus atminimą ir ant ŽŪR sienos pritvirtinti atminimo lentą.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija