Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Lietuva
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Iškilaus kunigo gyvenimas ir darbai

Kan. J. Želvio kapas ir antkapinis paminklas Autorės nuotraukos

Šv. Antano bažnyčia Kaune

Kunigas Juozas Želvys, Šv. Antano koplyčios kurantas. 1934 m. Nuotrauka iš Šv. Antano bažnyčios archyvo

„Š. m. spalio 7 d. „Pavasario“ sąjungos Kauno rajono visuotinos kuopų atstovų konferencijos nutarimu už didelius rajonui nuopelnus pakelti į rajono garbės narius šie mylimi jaunimo vadai: vidury Juozas Želvys, rajono dvasios vadas. Kairėje Stud. Jonas Staupas, Centro valdybos iždininkas, dvejus metus buvęs pirmininkas, dabar jaunųjų pavasarininkų vadas. Dešinėje Petras Janulis „Pavasario“ administratorius, meno mokyklos mokinys, (...), aplankė beveik visas rajono kuopas. Dabar yra rajono meno, mokslų ir spaudos vedėjas“. (Pasirašė Stasius Budavas) Nuotrauka iš 1928 m. „Pavasario“

Kauno pilies pavasarininkų kuopa su savo vadu Katedros vikaru kun. J. Želviu. 1927 m. Nuotrauka iš s. Albinos Giniūnaitės asmeninio archyvo

Kauno Šv. Antano bažnyčios statytojo kan. Juozapo ŽELVIO 110-osioms gimimo metinėms (1899–1925–1985)

Ona Žemaitytė-Narkevičienė

Juozapas Želvys gimė 1899 metų kovo 27 dieną Pušaloto parapijoje, Dičiūnų sodžiuje, ūkininko Mato Želvio ir Kotrynos Giedrikaitės-Želvienės šeimoje. Šeimoje gimė devyni vaikai, bet užaugo tik penki: sūnūs Kazimieras ir Juozapas bei dukros Adelė, Marija ir Teklė. Juozukas buvo aštuntasis vaikas. Tėvai jį pakrikštijo Juozapo vardu, kaip motinos brolį kunigą Giedriką.

Mažasis Juozukas augo gausios šeimos draugiškame būryje. Sulaukęs septynerių pradėjo eiti piemenėlio pareigas, dar paūgėjus teko arti ir akėti laukus, o žiemą lankyti liaudies pradinę mokyklą. Á Panevėžio gimnaziją įstojo apie 1913-uosius metus.

1919 metų pavasarį  šeštos klasės gimnazistas Juozapas Želvys su būriu mokslo draugų savanoriu išėjo ginti tėvynės. Rudenį, užsitarnavęs viršilos laipsnį, grįžo į gimnaziją. Tačiau po metų, kai lenkų daliniai užėmė Rytų Lietuvą bei Vilnių, J. Želvys antrą kartą savanoriu išėjo į Lietuvos kariuomenę. Paskelbus paliaubas, jis grįžo į gimnaziją ir 1922 metais ją baigė. Tais pačiais metais Juozapas įstojo į Kauno kunigų seminariją, taip pat studijavo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete.

Ar J. Želvys gyvendamas Kaune tik studijavo kunigų seminarijoje ir universitete, ar jam likdavo laiko dar ir kitokiai veiklai? Pradėjus ieškoti atsakymo į šį klausimą, Lietuvos centriniame valstybiniame archyve buvo aptiktas vienas iškalbingas sakinys: „Kan. Juozapo Želvio visuomeninė veikla – Pavasarininkų organizacijoje Kaune 1923–1930 metais“.

Á kunigų seminariją J. Želvys įstojo būdamas 23 metų, ir ne iš knygų išmokęs, o pats pergyvenęs ir gerai supratęs savo Tėvynės istoriją. Jis žinojo, kokią žalą Rusijos 1905–1906 metų revoliucija padarė tikybai Lietuvoje. Klierikas J. Želvys darbe su „Pavasario“ sąjungos jaunimu matė prasmę – jis savo triūsu bandė gydyti kaimo jaunimo žaizdas. „Daug prakalbų esu sakęs ir istorijų pasakojęs įvairių ir įvairiuose susirinkimuose, (…) kalbėti man buvo nesunku ir net malonu“ (kan. J. Želvys).

Baigęs studijas, 1925 metų birželio 14 dieną Juozapas Želvys buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Kauno Katedros Bazilikos vikaru. Vienerius metus vikaras J. Želvys dar dirbo raštininku vyskupo kurijoje, o 1926-aisiais buvo paskirtas „Saulės“ mokytojų seminarijos kapelionu. Tas pareigas ėjo ketverius metus. Vėliau savo prisiminimuose jis rašė: „Pirmuosius žingsnius tarnystės Dievui ir sielų išganymo darbuose man padėjo žengti Katedros klebonas kan. Povilas Dogelis“.

1925 metų gegužės 9 dieną „Lietuva“ rašė: „Priėmus Seimui įstatymą, kuriuo numatoma Tautos Šventė gegužės mėn. 15 diena, Šaulių Sąjungos centro valdyba imasi organizuoti iškilmingą tos šventės apvaikščiojimą…“

1927 liepos 2–4 dienomis Kaune vyko jubiliejinis Pavasarininkų kongresas. 1928 metų pradžioje „Pavasario“ sąjungos Centro valdybą sudarė: protektorius –  vysk. Mečislovas Reinys, pirmininkas – dr. J. Eretas, dvasios vadas – kun. dr. I. Èesaitis, Kauno rajono „Pavasario“ sąjungos dvasios vadas – kun. J. Želvys.

J. Želvys galėjo būti vienas pirmųjų klierikų, kuriam rūpėjo „Pavasario“ sąjunga ir pavasarininkai. Tikėtina, kad jo asmeninio pavyzdžio paskatinti bei „oratoriaus ir organizatoriaus talento“ pakviesti, į šią prasmingą veiklą įsijungė ir kiti kunigų seminarijos auklėtiniai. Apie tai liudija 1930 metų „Pavasaryje“ išspausdinta klierikų nuotrauka, po kuria parašyta: „Nuotraukoje metropolijos kunigų seminarijos visuomenininkai. Būrelis įsisteigė 1926 metais. Būrelio nariai daug rūpinasi „Pavasario“ reikalais ir labai nuoširdžiai jį remia savo raštais“ (Nr. 14, p. 407).

1928  metų „Pavasaris“ antrame numeryje rašė: „Tad gražusis ir kilnusis Lietuvos jaunime, siekdami įgyvendinti savo obalsį „Dievui ir Tėvynei“, lavindami save idėjiniais pagrindais, privalote kreipti dėmesį ne vien į dvasinį (proto ir valios) auklėjimą, bet ir į fizinį lavinimąsi. (Ateityje kiekviename „Pavasario“ numeryje bus praktiškų žinių iš sporto srities)“ (J. Eidukas, Vyr. Centro sporto vadas).

Kad kun. J. Želvys su pavasarininkais būtų domėjęsi krepšiniu – jokių įrodymų nėra. Tačiau yra kitas klausimas, ką žinojo Stepas Butautas – krepšininkas, Kūno kultūros ir sporto komiteto narys, jeigu pasikvietęs tuomet legendinį Lietuvos ir Kauno „Žalgirio“ krepšininką M. Paulauską, 1974 m. kovo 27 dieną atėjo pasveikinti kan. J. Želvį 75-ojo gimtadienio proga. Pasveikinę jam įteikė padėkos (ar garbės) raštą. Kanauninką šis vizitas labai nustebino. Saviškiams jis kažką minėjo, rodos, apie krepšinio komandą.

Nuo 1928-ųjų metų kovo 28 dienos vikaras kun. J Želvys ėmė darbuotis Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje šalia dekano kun. Felikso Kapočiaus.

Gal dvidešimčiai metų praslinkus kan. J. Želvys rašys: „Dėkoju kan. P. Dogeliui ir dekanui F. Kapočiui, kad jie savo dvasia ir idealizmu iš pat pirmųjų mano kunigavimo metų geron vagon yra mane pastatę. Taip pat ir statybos darbams aš buvau paskatintas tų pačių savo klebonų. (…) ir kaip gera būdavo, kuomet patsai čia pat matai savo darbo vaisius ir ant jų pakilęs dairaisi aplinkui gėrėdamasis plačiomis apylinkėmis ir gražia Dievo gamta“.

Iš nekrologo. „(...) 1933 metais jam buvo pavesta Kaune, Àžuolyno rajone, kurti Šv. Antano parapiją ir statyti bažnyčią. Èia sužydėjo jauno kunigo talentas. Per trejus metus, iš nieko pradėta, stojo nauja graži bažnyčia. Èia reikėjo daugelio žmonių triūso, jauno kunigo aukos ir didžios Dievo malonės.

Šalia to jaunasis kunigas buvo įsitraukęs į labdaros darbus: statė prieglaudą seneliams, vaikams ir kitiems vargšams, buvo Vaikelio Jėzaus draugijos pirmininkas. Pastatęs bažnyčią, skiriamas jos klebonu ir 1944 metais pakeliamas Kauno Arkikatedros Bazilikos garbės kanauninku. (Kai 1940 metais į Lietuvą „tas ruselis sugrįžo“, sovietų valdžia visus trobesius nacionalizavo, o jų statytoją kan. J. Želvį 1948 metais uždarė į sovietinį kalėjimą – O. Ž.)

Vėliau (kai 1955 m. grįžo iš Sibiro – O. Ž.) dirbo altaristu Ukmergėje, Šiluvoje, Raseiniuose, paskui klebonu Taujėnuose, Paliepiuose ir Šėtoje. Nuo 1970 metų brandžiąsias senatvės dienas kunigiško darbo  ženkle, visų mylimas ir gerbiamas, leido prie savo pastatytos bažnyčios. Èia iškilmingai atšventęs savo kunigystės 50 metų jubiliejų ir gražias amžiaus sukaktis, 1985 m. vasario 5 dieną, aprūpintas šv. sakramentais, ramiai užgeso, palikdamas gražiausią paminklą – bažnyčią ir švento uolumo pavyzdį.

Palaidotas vasario 7 dieną Kaune, Šv. Antano bažnyčios šventoriuje, vadovaujant arkiv. L. Poviloniui, dalyvaujant vysk. J. Preikšui, daugeliui kunigų ir didžiulei miniai žmonių, sudėjusių ant kapo puošnius gėlių žiedus, o į Viešpaties rankas – nuoširdžias maldas“.(Katalikų kalendorius-žinynas. 1986 m.)

© 2009 „XXI amžius“