Atnaujintas 2009 m. balandžio 1 d.
Nr. 26
(1718)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Agentai smogikai – tarsi teigiami herojai

Gintaras VISOCKAS

Kovo 11-ąją viena Lietuvos televizija parodė dokumentinį filmą „Smogikai“. Tas filmas ne man vienam paliko slogų įspūdį. Galbūt toks įspūdis susidarė todėl, kad tą dieną žiūrėjome sutrumpintą kelių dalių filmo variantą. Tie, kurie  visą šį filmą per kitą televiziją žiūrėjo anksčiau, ko gero, jo taip blogai nevertina. Bet šį „sutrumpintą“ filmo variantą išdavikišku, antilietuvišku, šlykščiu, demagogišku vadino daugelis mano pažįstamų, skambinusių ir primygtinai prašiusių rašyti kritinę recenziją. Štai vieno istoriko, kuris, deja, dėl šiandien užimamų specifinių pareigų negali nurodyti nei savo pavardės, nei vardo, – laiškas. Pateikiu tik keletą labiausiai atmintin įstrigusių to laiško detalių.

Laiškas redakcijai

„Manau, tu atsimeni Rytą Narvydą. Jis bent jau anksčiau vadovavo Genocido ir rezistencijos tyrimų centro specialiųjų tyrimų skyriui. Kur jis dabar – net nežinau. Kovo 11 dieną per LTV buvo parodytas švedo režisieriaus darbas „Smogikai“ apie MGB agentus, kovojusius su partizanais. Jeigu matei, tai tau vaizdas turėjo būti aiškus. Jeigu ne, galiu pasakyti, kad pagrindinis akcentas, kritęs į akis, tai tų agentų vaipymasis ir patyčios iš partizanų. Tarsi partizanai buvo banditai, tarsi žudė civilius nekaltus žmones, tarsi visi partizanų vadai perėjo į sovietų pusę ir t. t… Visko neatpasakosi (…) Vienas iš to filmo iniciatorių – tas pats Narvydas, bent taip buvo įvardinta filmo subtitruose. Jo tiesioginis darbas LGGRTC buvo genocido tyrimas. Įdomu, kaip jam sekasi tirti smogikų veiklą. Jeigu filme taip drąsiai kalba buvę emgebistai ir skrebai (MGB agentai ir skrebai „Jūra“, „Aršusis“ ir kiti), vadinasi, smogikai pasitikėjo filmo kūrėjais. Įdomu yra ir tai, kad buvę partizanai, tapę MGB agentais, kalba nedaug ir lyg kažko įsigandę. Na, o tiedu vos ne triumfuoja. Kodėl? (…) Galvojau, kad man vienam taip pasirodė, bet, atrodo, kad daugeliui mano kalbintų pažįstamų žmonių tas filmas pasirodė šlykštus. Nežiūrint to, kad buvo parodyti ir nuo MGB nukentėję žmonės. Tarp jų, pavyzdžiui, Anykščių rajone dabar gyvenantis partizanas, 25-erius metus prasėdėjęs lageryje Jonas Kadžionis. Įdomu, kokia jo nuomonė ? (…)

Atsimenu, kai dirbai „Valstiečių laikraštyje“, buvo pasirodęs tavo straipsnis apie Narvydą. Straipsnis vadinosi „Ką slepia išplėšti lapai?“ Dabar, manau, tinkamas laikas jį atsiversti. Nenoriu būti blogas pranašas, bet man atrodo, kad šis filmas taps gana populiarus, nes, kaip matau LTV reklamą, jį ruošiasi kartoti. Pagalvok, gal verta nušviesti šio filmo kūrimo užkulisius ir „sunkų“ Narvydo darbą įkalbinant pasisakyti tame filme MGB agentus smogikus? Liūdniausia, kad Narvydas šiuo metu tikriausiai yra geriausiai informuotas apie jų veiklą, nes būtent jis daug metų vadovavo agentų – smogikų veiklą tyrusiam centrui.“

O kas mums trukdo sukurti įdomesnį filmą?

Šio laiško autorius tūkstantį kartų teisus. Bet man norisi retoriškai sušukti – o kokia nauda iš tų visų krūvon sudėtų mūsų pasipiktinimo laiškų? Juk filmas jau sukurtas. Beje, žurnalistiniu požiūriu sukurtas išmintingai. Jis tikrai taps populiariu ir tikrai darys didelį poveikį jaunimui, kuris nėra taip giliai susipažinęs su pokario istorija kaip mes, vyresnioji karta. Nebūkime naivūs, jaunimas nepuls entuziastingai skaityti mūsų pasipiktinimo laiškų, nes šiandien jaunimas mieliau žiūri videofilmus per TV ar videoreportažus internete. Tokia šių dienų realybė. Ir jos nepakeisi. Todėl matau tik vieną atsvarą – mes privalome sukurti žymiai įdomesnį, sensacingesnį dokumentinį filmą apie smogikus, kuris savo kokybe nurungtų švedo žurnalisto sukurtą dokumentinę juostą „Smogikai“. Privalome susukti tokį filmą, kuris atskleistų agentų smogikų esmę,  kurį jaunimui būtų įdomu žiūrėti, po kurio peržiūros nė vienam jaunuoliui nekiltų prieštaringų minčių, kas gi pokario metais buvo „gerietis“, o kas – „blogietis“. Bet tokio filmo nesukursime – nėra nei jėgų, nei užsispyrimo, nei lėšų. Nei didelio noro. Kritikuoti agentus smogikus bei juos liaupsinančius pareigūnus Lietuvoje vis dar pavojinga. Ne veltui tas istorikas nenori atskleisti savo tapatybės. Mano karti gyvenimiška patirtis taip pat byloja: po tokių žurnalistinių tyrimų susilaukdavau tik didelių nemalonumų.

„Baltosios dėmės“ taip ir liko „baltosiomis“

Mažai kas šiandien žino, kokio spaudimo sulaukiau pradėjęs gilintis į R. Narvydo veiklos užkulisius. 1999 metų liepos 20 dieną tuometiniame „Valstiečių laikraštyje“ pasirodė mano straipsnis „Ką slepia išplėšti lapai?“

Kažkada R. Narvydas dirbo Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos (tiksliau – Lietuvos karinėje žvalgyboje ir kontržvalgyboje). Tuomet šiai įstaigai vadovavo Kostas Mickevičius. Jis buvo pavaldus tuometiniam krašto apsaugos ministrui Česlovui Stankevičiui. Intriga štai kokia: iš vadinamųjų „antrukų“ R. Narvydas pasitraukė 1997-aisiais savo noru. Suprask, nematė ten jokių perspektyvų. Neoficialiais duomenimis, R. Narvydui buvo pasiūlyta išeiti savo noru, nes jo biografijoje aptikta „baltų dėmių“. Tas „baltas dėmes“ iliustravo sovietinis karinis bilietas, iš kurio buvo išplėšti keli puslapiai. Tuometinei „antrukų“ vadovybei R. Narvydas nenorėjo ar nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kas buvo parašyta tuose išplėštuose puslapiuose. Pasak slaptųjų tarnybų analitikų, iš karinio bilieto pradingo greičiausiai patys svarbiausi puslapiai – su įrašais, kur ir kokiuose daliniuose R. Narvydas tarnavo sovietiniais laikais.

Nepaisant šios, sakyčiau, įdomios aplinkybės, R. Narvydas netrukus be didelio vargo ir pastangų įsidarbino Dalios Kuodytės vadovaujamame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre. Ne ūkvedžiu, ne buhalteriu ir ne vairuotoju. Jis tapo specialiųjų tyrimų centro, kuriam patikėta kaupti informaciją apie agentų smogikų veiklą pokario Lietuvoje, vadovu. Beje, tuomet, kai įsidarbino D. Kuodytės vadovaujamame LGGRTC, jis dar nebuvo baigęs aukštojo mokslo, taigi bent jau formaliai keletą mėnesių negalėjo dirbti skyriaus vadovu. Šias aplinkybes ir surašiau straipsnyje „Ką slepia išplėšti lapai?“ Nepažeisdamas žurnalistinės etikos normų: buvau susitikęs ir su pačiu R. Narvydu. Jam pateikiau tuos nemalonius klausimus ir sulaukiau jo konkrečių atsakymų, kuriuos smulkiai tekste išdėsčiau.

Atsako ilgai laukti neteko. Man buvo pranešta, kad tuometinė LGGRTC vadovė D. Kuodytė su R. Narvydu lankėsi pas tuometinį KAM vadovą Č. Stankevičių ir, matyt, reikalavo, kad jam pavaldus Antrojo departamento vadovas K. Mickevičius oficialiai pareikštų, esą R. Narvydas iš „antrukų“ pasitraukė savo noru. Laimė, nieko nepešė tuo vizitu. Vizitas buvo keistas dar ir dėl to, kad oficialiuose dokumentuose taip ir buvo surašyta: R. Narvydas pasitraukia savo noru. Apie R. Narvydo nepatikimumą niekur nebuvo net užsiminta.

Atsakomųjų veiksmų ilgai laukti neteko

Ir savo straipsnyje „Ką slepia išplėšti lapai?“ niekur nerašiau, jog R. Narvydas yra nepatikimas ar įtartinas. Tiesiog užsiminiau apie jo išėjimą iš Antrojo departamento ir apie kelis iš sovietinio karinio bilieto prapuolusius lapus. Tačiau R. Narvydas teikėsi ateiti ir į redakciją. Atėjo su savo motina ir teta ar močiute, kurios maždaug trejetą valandų redakcijos vadovybei įrodinėjo, koks geras, šaunus, patikimas, darbštus, mielas jų R. Narvydas. Po tokių Narvydų vizito dar ilgai ir nuobodžiai redakcijos vadovybei privalėjau įrodinėti savas tiesas. Tuometinis redaktorius Jonas Švoba buvo pasiruošęs skelbti atsiprašymą – mat nei tuometinis „antrukų“ vadovas, nei tuometinis KAM vadovas, nei dešimtys LGGRTC darbuotojų, kuriems buvo įtartina D. Kuodytės ir R. Narvydo bičiulystė, manęs viešai nepalaikė. Nei vizitais į redakciją, nei oficialiais laiškais. Žodžiu, po to straipsnio milijonų neuždirbau, užtat įsigijau įtakingų priešų. Tuometinė LGGRTC vadovė D. Kuodytė iki šiol šnairuoja, išvydusi mane, o kol ji vadovavo LGGRTC, ten buvau ne itin pageidaujamas svečias. Niekas prieš nosį durų neužtrenkdavo, bet ir nepuldavo padėti, kai reikėdavo patikslinti vieną ar kitą faktą. Štai iš kur ateina pesimizmas.

Nepavyko prakalbinti nė vieno agento smogiko

Dirbdamas kaimiško profilio leidinyje daugiau nei aštuonetą metų vadovavau specializuotam priedui „Atmintis“. „Atmintyje“ išsamiai rašiau apie partizanų kovas, tremtis, lagerius, kankinimus, išdavystes. Per aštuonerius metus paskelbiau tūkstančius pasakojimų, kaip partizanai kovojo, žuvo, išdavė. Vadovaudamas tam puslapiui išvažinėjau visą Lietuvą. Pradedant Skuodu ir baigiant Šalčininkais. Buvęs partizanų ryšininkas Antanas Šimėnas iš Panevėžio puikiai žino, kiek būta mano komandiruočių į atokiausius kaimelius bei vienkiemius, nes kai kuriose kelionėse jis mane lydėdavo. Sykį buvau išvykęs ir į Estiją bei Latviją, domėjausi šių šalių pasipriešinimo kovomis. Nemanau, jog prasčiau išmanyčiau pokario specifiką Baltijos kraštuose, bet man joks švedas nepasiūlė kurti dokumentinio filmo apie smogikus. „Atmintyje“ paskelbiau dešimtis straipsnių ir apie agentų smogikų išdavystes. Tik, skirtingai nei tam švedų režisieriui, man nepavyko prakalbinti nė vieno gyvo agento smogiko. Nors pastangų šiam reikalui skyriau labai daug. Pavyzdžiui, ne sykį buvau susitikęs su šiandien jau mirusiu kadriniu KGB karininku Fatijumi Loginovu iš Anykščių. Teko su juo ilgai derėtis, ne vieną butelį rusiškos degtinės išgerti. Bet iš tų beveik keletą metų trukusių derybų tiek su F. Loginovu, tiek su kai kuriais buvusiais kagėbistais nieko doro neišėjo. Nė vienas agentas smogikas taip ir nepanoro susitikti su manimi. Matyt, jautė, jog, skirtingai nei švedas, jų neliaupsinsiu, jais nesižavėsiu.

Reikalingi dideli pinigai

Neseniai dalyvavau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro konferencijų salėje surengtame susitikime su Vytautu V. Landsbergiu, sukūrusiu meninį filmą „Kai aš buvau partizanas“. Tądien nedidelė salė buvo sausakimša. Gausiai susirinkusiems žmonėms buvo parodytas ne tik pats meninis filmas. Tą vakarą apie filmą pasakojo pats režisierius bei aktoriai, vaidinę partizanus ir stribus bei baudėjus. Lenkiu galvą prieš V. V. Landsbergį, kuris ėmėsi šios temos. Tokie filmai – irgi reikalingi, būtini, svarbūs. Tačiau kartojau ir kartosiu: jei mes norime pokario kovomis sudominti jaunimą, jei mes siekiame populiarumu nurungti „Smogikus“, mums reikia ir kiek kitokio pobūdžio meninių bei dokumentinių filmų. Mums reikia ne tik psichologinių, bet ir nuotykinių filmų. Pasakodamas apie sunkumus kuriant meninį filmą režisierius V. V. Landsbergis tąsyk užsiminė, jog už lėšas, kurias pavyko surinkti, juosta „Kai aš buvau partizanas“ vargu ar galėjo būti išsamesnė ir ilgesnė.

Latviai surado 100 tūkst. eurų

O kas sako, kad filmų kūrimas – pigus užsiėmimas? Tačiau štai latvis Edvinas Šnuorė sugebėjo sukurti sensacingą dokumentinį filmą. Garsas apie jo „Sovietų istoriją“ apskriejo visą pasaulį. Filmas buvo toks populiarus, kad jaunasis Latvijos politikas sulaukė net grasinimų iš Rusijos fašistų. Rusijoje pasigirdo kalbų, kad E. Šnuorė bus nužudytas, jei tik atvyks į Rusiją. Suprask, šiam režisieriui geriau į Rusiją nevažiuoti. Duodamas interviu „XXI amžiui“ ir www.slaptai.lt latvis E. Šnuorė prisipažino, jog dėl to filmo nemalonumų turėjo ir Latvijos ambasada Maskvoje. Tie patys rusų fašistai prie Latvijos ambasados Rusijos sostinėje rengė agresyvius protesto mitingus bei eitynes, kurių metu neapsiribojo vien supuvusių kiaušinių svaidymu. Vadinasi, filmas buvo vykęs, pataikė į dešimtuką. Iš kur tokia sėkmė? Be abejo, duoklę pirmiausiai būtina atiduoti režisieriui E. Šnuorei, kuris, jo paties žodžiais tariant, nuo pat jaunystės domėjosi istorija, politika. Tačiau čia esama ir antrosios medalio pusės. Kad šis filmas išvydo dienos šviesą, reikia dėkoti ir Latvijos europarlamentarams, sugebėjusiems juostos kūrimui parūpinti lėšų. Nei daug, nei mažai – 100 tūkst. eurų. Štai turint tiek pinigų kišenėje jau galima imtis ir sudėtingų temų. Belieka retoriškai paklausti, kuo už latvius prastesni Lietuvos europarlamentarai? Gal ir jie galėtų parūpinti lėšų dokumentinio filmo apie agentus smogikus kūrimui? Būtent tokiam filmui, kuris taptų rimta atsvara švediškiems „Smogikams“.

Keistos liberalų pastangos

Pastarosiomis dienomis vis dažniau ir garsiau prabyla Seimo nariai Dalia Kuodytė ir Vytautas Grubliauskas, raginantys oficialias Lietuvos institucijas, taip pat ir Valstybės saugumo departamentą uždaryti kai kurias sovietinę santvarką, komunizmą, KGB ar fašizmą liaupsinančias internetines svetaines. Nesu nei KGB, nei sovietinės santvarkos gerbėjas. Tačiau man keistos tokios liberalų pastangos jau vien dėl to, kad kiekvienas bent šiek tiek blaiviau mąstantis žmogus supranta: draudimais šiandien nieko nelaimėsi. Na, uždarysime tas antilietuviškas internetines svetaines, o mūsų nedraugai čia pat sukurs naujas, dar geriau finansuojamas, dar įdomesnes. Be to, mūsų pastangos uždaryti, drausti, blokuoti tą pačią akimirką atsidurs tarptautiniuose teismuose ir vargu ar teisėjų bus įvertintos kaip demokratiškos. Nepamirškime ir galimų Kremliaus priekaištų esą mes, lietuviai, persekiojame kitaminčius už politines pažiūras bei įsitikinimus. Šitaip priekaištaujančių atsiras ir Vakaruose. Kad ir tas pats švedas, sukūręs „Smogikus“. Susiklosčius tokioms aplinkybėms matau tik vieną racionalų sprendimą. Mūsų tiesas gali išgelbėti tik alternatyvios internetinės svetainės, sumaniai, išradingai, populiariai polemizuojančios su agentų smogikų, KGB ir Stalino gerbėjais. Tai vienintelis racionalus kelias. Bet jis – sudėtingas, reikalaujantis daug jėgų, pastangų, išminties, specialaus išsilavinimo, lėšų. Todėl liberalai ir bando eiti pačiu lengviausiu keliu. Bet pasirinkdami tokį variantą mes juk toli nenukulniuosime. D. Kuodytė LGGRTC vadovavo daug metų. Jos dėka išleista šimtai mokslinio, pažintinio, istorinio pobūdžio knygų apie pokarį. Tačiau nepamirškime, kad tie veikalai įdomūs tik siauram skaitytojų ratui. Jaunimas tų knygų neskaito. Ir neskaitys, kad ir kiek mes juos kritikuotume. Jaunimas elgiasi pagal savo nuostatas. Jaunimas skaito tai, kas skelbiama internete. Todėl tikiuosi, kad bent jau naujoji LGGRTC vadovė ims rūpintis tuo, kokios žinios apie pokario tragedijas pasiekia plačiąją Lietuvos auditoriją.

Prieš keletą dienų kalbėjausi su istoriku Romu Batūra, išleidusiu specialią monografiją apie Lietuvos prezidento titulo po mirties sulaukusį partizanų vadą generolą Joną Žemaitį-Vytautą. Jis man papasakojo tiek daug įsimintinų, kvapą gniaužiančių akimirkų iš generolo J. Žemaičio biografijos, kad net… graudu. Graudu todėl, kad jei visus tuos epizodus sumaniai sudėtume į krūvą, išeitų didžiausio populiarumo meninė juosta, kuri, išvertus ją į anglų kalbą, nurungtų bet kokius Holivudo bestselerius, bet kokius švediškus „Smogikus“. Bet ar sudėsime į krūvą? Kai Lietuvos karo akademijoje buvo surengtas iškilmingas J. Žemaičio-Vytauto minėjimas, pasak istoriko R. Batūros, renginyje nebuvo žurnalistų nei iš Lietuvos laikraščių, nei iš televizijų. Istorikas R. Batūra bando sudominti jaunąją kartą generolo J. Žemaičio asmenybe, bet oficialios Lietuvos įstaigos tarsi susitarusios jam nepadeda.

P. S. Daugiau atsiliepimų apie „Smogikus“ spausdinsime kituose numeriuose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija