Atnaujintas 2009 m. balandžio 1 d.
Nr. 26
(1718)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

„Jie gynė savąją laisvę ir savąjį tikėjimą“...

Prezidentas V. Adamkus

Edmundas  SIMANAITIS

Elektroninio pašto dėžutėje radau laiškelį: „Bolševizmas Lietuvoje. Nežinau, kuo baigsis mūsų beribė tolerancija. Mums tiesiog  spjaudo į veidą, nebaudžiami tyčiojasi iš lietuvių tautos ir jos istorijos, šmeižia nepriklausomą Lietuvą. Ir tai vyksta šalyje,  kurioje komunizmas pripažintas nusikalstama ideologija. Juk reikia kažko imtis...“

Šis laiškelis skamba kaip priekaištas valstybės politikams, lietuviškai mąstantiems žurnalistams ir, žinoma, man.

Tauro apygardos susirinkime

 Nedaug pamąstęs, nutariau pakartoti kai kurias mintis, girdėtas tauriečių sueigoje, vykusioje kovo 21 dieną Kauno įgulos karininkų ramovėje. Lietuvos nacionalinio saugumo pagrinduose įrašyta, kad „Lietuvos valstybė privalo užtikrinti saugų Tautos gyvavimą, jos savitą ir laisvą raidą, o valstybės saugumas yra būtina demokratinės raiškos sąlyga“. Itin svarbus teiginys, vienareikšmiškai bylojantis, kad „stiprinti nacionalinį saugumą yra aukščiausias Lietuvos vidaus ir užsienio politikos tikslas“. Lietuvos narystė NATO ir Europos Sąjungoje – patikimas garantas nuo išorinės agresijos.    

Tačiau daugeliui piliečių pagrįstą nerimą kelia „pakabintas“ Konstitucijos 139  straipsnis – „Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją  krašto apsaugos tarnybą“. Bet į karo tarnybą jau nešaukiama. Žinant, kad „Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymas“ be jokių išlygų įtvirtino „Lietuvos gynybos politikos nuostatas, grindžiamas visuotinės ir besąlyginės gynybos principu“, kyla natūralus klausimas – kas, kada, kur, kokiu būdu ir kaip apmokys piliečius elementaraus kurso gynybos, paremtos tarptautine ir nacionaline teise, ir kokiomis priemonėmis gali būti įgyvendinta individuali bei kolektyvinė savigyna?

Iki sovietų okupacijos buvome ir dabar tebesame paribio valstybė. Rusų tauta įgimto nuoširdumo, solidarumo ir humaniškumo egzaminą išlaikė Gulage ir Sibiro tremtyje drauge su pavergtų tautų žmonėmis. Apie tai byloja aibė demokratinės raiškos pavyzdžių ir gyvųjų liudininkų. Tačiau to negalima pasakyti apie imperijos valdžią, kad ir kokiais vardais ji vadintųsi, kokiais šūkiais dangstytųsi. Kremliaus imperinės užmačios nepasikeitė nė per plauką. Caro, genseko, prezidento valdomos Rusijos siekiai buvo, yra ir dar ilgai išliks tokie patys.

Totalitarinių režimų siekiai nesikeičia

Baltijos šalys, atkūrusios valstybingumą ir kritiškai vertinančios Maskvos imperines ambicijas, neretai traktuojamos kaip priešai. Tiek komunistų, tiek ir nacionalsocialistų totalitariniai režimai siekė visus savo priešus sunaikinti. Sovietai vartojo okupacijos sinonimą – numatytas okupuoti šalis „išvaduodavo“ ginkluota jėga iš buržuazijos ar kapitalistų jungo. Agresorius nepasiklausdavo aukos, ar ji nori atgalios į narvą, tačiau visada organizuodavo „penktąją koloną“, o ši dezinformacija, šmeižtu, apgaule ir pilietine savipeika turėdavo sukelti didelę sumaištį savo šalyse.

Vakarų demokratijos pasauliui apmulkinti ir karo bei genocido nusikaltimų teisumo regimybei sukurti iš „penktosios kolonos“ būdavo parenkama saujelė „prašytojų“, kuri tik po nepriklausomos valstybės užėmimo, būdavo gabenama į „centrą“ „prašyti“, kad pavergtą šalį priimtų į „narvą“. „Prašytojai“ būdavo pagrąžinami kokia nors štampuota pseudokonstitucine „saule“.

Okupantas terorą vykdė nuo pirmosios pavergimo dienos, bet planinės  masinės genocido  akcijos – trėmimai į Sibirą, buvo užkoduoti skambiais poetiškais vardais „Pavasaris“ („Vesna“, 1948 m.), „Bangų mūša“ („Priboj“, 1949 m.) ir „Ruduo“ („Osen“, 1951 m.) ir buvo vykdomi jau šviečiant ant keturbriaunio durtuvo pamautai „saulei“. 

Apie saugų ir orų gyvenimą paribyje

Naivu būtų manyti, kad didelės šalies politinis režimas, neatsisakęs imperinių ambicijų, nesiimtų gaivinti ir ugdyti „penktosios kolonos“ iš narvo ištrūkusiose šalyse. Todėl nereikėtų stebėtis specialiai dezinformacijos tikslais sukurtų interneto portalų atsiradimu. „Artimojo užsienio“ žiniasklaidoje netrūksta ir tiesmukų reikalavimų susigrąžinti, pavyzdžiui, Baltijos šalis. Turime išmokti oriai ir saugiai gyventi esamomis sąlygomis.

Kovoti teisinėmis priemonėmis su šmeižimu bei dezinformacija būtina ir pilietinės moralės požiūriu. Deja, retai drįstama to imtis. Neturime nė vieno dienraščio Lietuvoje, kuris nuosekliai ir argumentuotai gintų viešąjį pilietinį interesą. Apmaudu apie tai kalbėti, tačiau šį faktą patvirtino solidarus didžiatiražinės spaudos puolimas prieš ką tik sudarytą, bet dar nepradėjusią dirbti dabartinę Vyriausybę. Matyt, mūsų posovietinėje visuomenėje dar apstu sovietizmo išrūgų.  

Dažnam piliečiui nesuvokiama, kaip gali nacionalinis radijas ir TV agituoti piliečius eiti į antivyriausybinį riaušėmis pasibaigusį mitingą, nepaaiškinant kam toks renginys naudingas. Žinant, kad svetimos spectarnybos, veikiančios šalyje, jaučiasi atlikusios užduotį visai neblogai ir turint savąjį VSD bei išrinkus dešinįjį Seimą, į šį ir kitus klausimus, reikia tikėtis, bus atsakyta išsamiai ir ne tik žodžiais. Duok Dieve, iki šv.Velykų, bet jokiu būdu ne vėliau jubiliejinės Valstybės dienos.

Kovų  vertybes ir idealus perduoti jaunajai kartai

Tauriečių ataskaitiniame susirinkime buvo paminėti ir Lietuvos tūkstantmečio renginiai. Juose ypatingą vietą užima įvykiai, sietini su valstybingumo tęstinumo idėja nacių ir sovietų okupacijos metais. Prezidentas Valdas Adamkus LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 dienos Deklaracijos 60-mečio minėjime išryškino pilietinės ir politinės moralės svarbą ir reikšmę okupacijos metais ir nūdien: „XX amžiaus viduryje Lietuvos partizanai buvo moralesni ir teisingesni, sąžiningesni ir vertesni pagarbos už tuomet pasaulį naujomis įtakos sferomis dalijusius didelių valstybių vadovus. Nes jie gynė savąją laisvę ir savąjį tikėjimą, puoselėjo teisingumą ir viltį.

Todėl šiandien labai svarbu, kad jų gyvenimo pavyzdys ir puoselėtos vertybės bei idealai būtų perduoti jaunajai kartai ir taptų aiškiomis gairėmis valstybės kūrybos darbe. Lenkiu galvą prieš visus Lietuvos partizanus ir Laisvės kovotojus, kurie savo gyvybę paaukojo Tėvynei“. Šias valstybės vadovo mintis pirmiausia turėtų įsidėmėti visi kandidatuojantys į prezidentus. Tai siūlytina  atminti ir bendrapiliečiams rinkėjams.

Prezidentai Minaičiuose susipažins su nacionalinės teisės unikumu 

Kaune prie Karo muziejaus iškilmingai atidengti paminklai Lietuvos Vietinės rinktinės vadui generolui P. Plechavičiui ir LLKS Tarybos pirmininkui generolui J. Žemaičiui, kuriam Seimas suteikė Lietuvos Respublikos prezidento statusą, tokiu būdu patvirtindamas Lietuvos valstybingumo idėjos tęstinumą ir okupuotoje Lietuvoje. Tai nepatinka kai kuriems mūsų politikams ir istorikams. Šis aktas nėra istorijos klastojimas, o garbingas ir teisus veiksmas. Visi sąmoningi piliečiai  turėtų rinkti ir puoselėti net ir mažiau reikšmingus faktus bei žinutes, patvirtinančias tautos siekį nusimesti vergovės jungą.  

Tačiau ypatingą reikšmę ne tik nacionalinės, bet ir tarptautinės teisės požiūriu įgyja keturių prezidentų susitikimas Minaičiuose, įvykęs kovo 27 dieną. Kasmetiniame susitikime dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos prezidentai. Valstybių vadovai aptarė energetinio saugumo reikalus ir daugelį kitų svarstytinų problemų. Minaičiuose aukštieji svečiai buvo supažindinti su lietuvių nacionalinės teisės unikumu – LLKS Tarybos Deklaracijos atsiradimo istorija ir itin brandžia valstybinės ir teisinės minties kultūra, kurią puoselėjo ir ugdė laisvės kovotojai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija