Atnaujintas 2009 m. balandžio 3 d.
Nr. 27
(1719)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Iš Paluobių tyruose nuaidėjęs balsas

Kun. Prano Račiūno, MIC, gimimo 90-osioms metinėms

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Kun. Pranas Račiūnas, MIC,
klebonijoje, savo darbo kambaryje,
su studentais 1995 metais
Visvaldo Dragūno nuotrauka

Esu laimingas, jog gyvenimo kelyje sutikau šviesaus atminimo kunigą Praną Račiūną, su kuriuo teko bendrauti, o svarbiausia tai, kad jis man leido naudotis savo sukauptu turtingu archyvu.

Kunigas marijonas, politinis kalinys, visuomenininkas Pranas Račiūnas gimė 1919 m. kovo 28 dieną Marijampolėje. Besimokydamas Marijampolės marijonų gimnazijos septintoje klasėje 1936 metais įstojo į Marijonų vienuoliją. 1938 metais baigęs gimnaziją lankė Marijonų vienuolijos filosofijos kursus, o 1940 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą. 1943 m. gegužės 2 dieną buvo įšventintas kunigu. 1944 metais baigė teologijos fakulteto Kanonų skyrių apgindamas kanonų teisės licenciato laipsnį. Vikaru dirbo Pirmoje Varėnoje, 1945 metais paskirtas Panevėžio Švč. Mergelės Marijos viešos koplyčios rektoriumi ir Panevėžio II marijonų vienuolijos namo vyresniuoju, o kartu ir mokyklų kapelionu. 1947–1949 metais dirbo Kaune, prie Šv. Gertrūdos ir studentų bažnyčios. 1949 metų birželio 4 dieną sovietų valdžios suimtas, o 1950 metais Ypatingojo pasitarimo nuteistas dvidešimt penkeriems metams lagerio. Kalėjo Vorkutoje, Taišete ir Mordovijoje. Kalėdamas Mordovijos lageriuose bendravo su čia įkalintais dvasininkais Petru Rauda, Jonu Balčiūnu, kartu su jais dirbo švietėjišką darbą. Ukrainos Galicijos unitų arkivyskupui metropolitui, vėliau tapusiam kardinolu, Juozapui Slipyjui padėjo rengti Ukrainos unitų istoriją. Kažkada mons. Jonas Balčiūnas (1927–2008) yra sakęs, kad kun. P. Račiūnas už spygliuotų vielų sugebėjo užmegzti ryšį ne tik su Maskva, bet ir su Vatikanu. Išėjęs į laisvę 1965 metais P. Račiūnas buvo paskirtas Gerdašių parapijos klebonu, o 1970 metais perkeltas į nedidukę Paluobių parapiją. Čia kartu su parapijiečiais surinko gausią Zanavykų krašto etnografinės medžiagos kolekciją, parengė dr. Jono Basanavičiaus pradėtos leisti „Aušros“ 41-ąjį numerį, bendradarbiavo „LKB kronikos“ leidime. 1980 metais atkeltas į Alytų, o 1990 metais paskirtas Kauno rajono Tabariškių parapijos klebonu, kartu rūpinosi ir LŽŪA (dabar LŽŪU) sielovada. Šios aukštosios mokyklos Ekonomikos fakultete dėstė krikščioniškąją etiką, dalyvavo akademijos kultūriniame gyvenime, bendravo su studentais. Paluobių parapijoje surinktą etnografinę medžiagą perdavė LŽŪU muziejui. Pats turėjo surinkęs gausią senų ir retų lietuviškų knygų biblioteką.

Kunigas Pranas Račiūnas, MIC, daug metų dirbo Lietuvos marijonų vienuolijos provincijolu. Mokėdamas pagrindines Europos tautų kalbas, dirbo Maskvos katalikų Šv. Liudviko parapijos klebonu, buvo vienas iš pogrindinės kunigų seminarijos prie Marijonų vienuolijos kūrėjų ir vadovų, paruošusios 25 kunigus. Prasidėjus Atgimimui buvo aktyvus Sąjūdžio tarybos narys.

Visą gyvenimą kun. Pranas Račiūnas buvo akylai stebimas KGB, bet ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis sugebėjo sąžiningai dirbti sielovados ir tautos švietimo darbą. Tvarkant mons. Jono Balčiūno asmeninį archyvą teko aptikti 1974 metais kunigo Prano Račiūno rašytą atvirą laišką.

Vilkaviškio vyskupija
Paluobiai

Atviras laiškas

Gerbiamasis Vilniaus valst. V. Kapsuko universiteto vyr. dėst. A. Augau, 1974 kovo 1 dienos „Kauno tiesoje“ (nr. 51) savo straipsnyje „Štai jie – sutanotieji liaudies draugai“ Jūs rašote, kad 1945 m. pradžioje Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Montinio (dabartinio popiežiaus Pauliaus VI – mano pastaba) paragintas vysk. Būčys pavedė Panevėžio kunigui P. Račiūnui rinkti šnipinėjimo žinias apie Raudonąją armiją. Račiūnas surinktas žinias turėjo perduoti Maskvoje buvusiam Vatikano šnipui Laberžai, šis Vatikanui, o Vatikanas – JAV žvalgybai. Račiūnas, šventai tikėdamas, kad amerikiečiai išvaduos Lietuvą, puolėsi jiems pasitarnauti“.

Jūs savo straipsnyje nepaminite, kad aš be teismo buvau įkalintas 25-eriems metams. Nenurodėte tikrosios mano represavimo priežasties. Štai ji: 1947 metais Lietuvoje jau buvo suimtas Telšių vyskupas V. Borisevičius, jo pavaduotojas vysk. P. Ramanauskas ir Kaišiadorių vysk. T. Matulionis. Grėsė pavojus Lietuvos vyskupijoms likti be vyskupų. Panevėžio vysk. K. Paltarokas pagal Kanonų teisę be Vatikano leidimo naujų vyskupų konsekruoti negalėjo. Tiesioginio kelio susisiekti su popiežium vyskupas tuo metu neturėjo. Dėl šios priežasties, dvasinės vyriausybės pavestas, nuvykau į Maskvą pas JAV pasiuntinybės kapelioną kun. Laberžą paprašyti išrūpinti popiežiaus leidimą pakonsekruoti Lietuvai naujus vyskupus. Nuvykęs į Maskvą gavau vietos milicijos leidimą raštu laikinai apsigyventi kun. Laberžo bute. Minėtasis mano kreipimasis ir buvo pagrindinė mano represavimo priežastis.

Jūs kaltinate mane, kad puoliausi „jiems pasitarnauti“, t. y. rinkti ir perduoti žinias apie Raudonąją armiją. Prašau konkrečiai nurodyti, kada, kur, kokias žinias surinkau ir kada, kur ir kam jas perdaviau ar bent mėginau tai padaryti. Atrodo, kad Jūs nebūsite skaitęs ar nenorite atpasakoti tiksliai mano tardymo protokolų, net vieno pagrindinių, parašyto 1949 rudenį, vadovaujant Vilniaus saugumo Tardomojo skyriaus viršininkui pulk. lt. Čistiakovui. Raudonosios armijos špionažo klausimas iš viso nefigūruoja nei mano tardymo protokoluose 1949 metais, nei 1965 metais Maskvos karinės apygardos Tribunolo mano bylos peržiūrėjimo sprendime.

Aš iškalėjau 16 metų, nematęs teisėjo, negirdėjęs prokuroro kaltinimų nei liudininkų parodymų, neišgirdęs motyvuoto teismo sprendimo, nors daug kartų raštu tokio teismo reikalavau, nors tarybinė Konstitucija garantuoja kiekvienam Tarybų Sąjungos piliečiui teisę savo nekaltumą ginti teisme. Toks baudimo būdas „už akių“, koks buvo taikytas ir mano atveju, buvo TSKP suvažiavimo pasmerktas.

Darbo stovyklose, gyvenant su vagimis profesionalais „zakonikais“ ir plėšikais, teko girdėti, kad jų etika draudžia mušti surištą. Už jos nesilaikymą jie savuosius baudžia mirtimi. Bepigu Jums šiandien rašinėti straipsnius, šmeižiančius kunigus, kada jiems praktiškai neįmanoma tų šmeižtų atremti per spaudą, radiją ar televiziją. Jei aš, pvz., Jus pavadinčiau, kad ir privačiame laiške, kiniečių ar anglų šnipu, tai Jūs, jausdamasis nekaltas, galėtumėte mane patraukti tarybinio teismo atsakomybėn ir už šmeižtą būčiau nubaustas. O kai Jūs mane panašiai apšmeižiate, net viešai ir per spaudą, tai aš per tą pačią spaudą apsiginti negaliu, nors įstatymai nenumato išimčių kunigams ir tikintiesiems. Ar Jūsų ateistinė sąžinė laiko garbingu veiksmu piktnaudžiauti susidariusia padėtimi? Ar Jūsų, kaip universiteto dėstytojo, savigarba neturėtų būti aukštesnė už minėtų kriminalistų savigarbą?

LTSR CK 7 str. nurodoma, kad „pilietis arba organizacija turi teisę per teismą reikalauti paneigti žeminančias jų garbę ir orumą žinias, jeigu paskleidęs tokias žinias asmuo neįrodo, kad jos atitinka tikrovei“.

Taigi įstatymas įpareigoja asmenį, paskleidusį žinias, įrodyti, kad jo paskleistos žinios atitinka tikrovę. Jeigu atsakovas nepajėgia įrodyti, tai tokios žinios paneigiamos. „Kas teigia, kad kitas asmuo nesąžiningas, privalo tai įrodyti“ (A. Vileita, „Piliečių garbės ir orumo gynimas“. V.: Mintis, 1969, p. 52–53). „Kadangi įstatymas įpareigoja, kad paskelbtų žinių pagrįstumą įrodytų asmuo, paskleidęs žinias, o šis jų pagrįstumo neįrodo, kitokių įrodymų dėl paskelbtų žinių pagrįstumo teismas neturi, tai jis konstatuoja, jog atsakovo paskelbtos žinios neatitinka tikrovės ir įpareigoja pastarąjį paneigti tokias žinias“ (t. p., p. 55).

Kaltinti mane ir kitus Jūsų rašinyje minimus asmenis būtų galima tik tuomet, jeigu turėtumėte neginčijamus įrodymus. Kuo remdamasis Jūs tvirtinate, kad 1945 metais vysk. Būčys man pavedė šnipinėti Raudonąją armiją? Juk vysk. Būčys dar prieš 1941.VI.15 išvyko į Romą ir, 1944 metais į Lietuvą įžengus tarybinei armijai, nuo to laiko su juo jokio ryšio neturėjau. Paskaitykite apie tai mano tardymo protokolus.

Jūs kategoriškai teigiate, kad kun. Laberžas buvo Vatikano šnipas. Susipažinkite su 1965 metų Maskvos karinės apygardos Karinio tribunolo mano peržiūrėtos bylos sprendimu. Ten aiškiai pasakyta: „neįrodyta, kad Laberžas buvo užsienio žvalgybos agentas“. Kuo tikėti: ar Jūsų šmeižiančiu rašiniu, ar Karinio tribunolo dokumentu? Jūs rašote, kad „1945 m. pradžioje Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Montinio paragintas vysk. P. Būčys pavedė Panevėžio kunigui P. Račiūnui rinkti žinias apie Raudonąją armiją“. 1945 metais J. Montinis nebuvo nei kardinolas, nei Vatikano Valstybės sekretorius. Tik 1958 metais popiežius Jonas XXIII J. Montinį pakėlė kardinolu, jam valdant Milano arkivyskupiją. Pagaliau, ar galite pateikti įrodymų, kad dabartinis popiežius Paulius VI (J. Montinis) yra raginęs vysk. P. Būčį šnipinėti Raudonąją armiją? Ar galite konkrečiai nusakyti, kur, kokiomis aplinkybėmis popiežius Paulius VI tokius nurodymus davė? Kokiais dokumentais tai sakydamas remiatės? Nurodykite, kuriame mano tardymo protokole apie tai yra kalbama?

Nežinau, kas paskatino Jus rašyti tokius prasimanymus ir klaidinti tarybinį skaitytoją, apšmeižiantį popiežių Paulių VI, jau mirusį vysk. P. Būčį, kun. Laberžą ir mane. Nežinau, ar Jūs pats sukūrėte tokį straipsnį, ar parašė kas kitas, o Jūs tik pasirašėte. Gal Jūs norėjote tokiu būdu pasitarnauti ateizmo propagandai Lietuvoje? Tačiau ir ateistui privalomos bendrosios etikos normos. Ar tokiu nekritišku straipsniu nepažeminote garbingo Vilniaus universiteto vyr. dėstytojo vardo? Nežinau, koks Jūsų dorovinis lygis. Nežinau ar Jūs, turėjęs drąsos parašyti netiesą, kaip mokslo atstovas, nepatikrinęs faktų, ar turėsite valios tai atšaukti. Garbingas, tvirto charakterio asmuo, padaręs klaidą, visuomet ją atitaisys. O Jūs, turėjęs drąsos apšmeižti keletą asmenų, net patį popiežių, ar turėsite drąsos ir savigarbos tuos šmeižtus atšaukti, – bent pasirūpinti, kad toji „Kauno tiesa“ atspausdintų pilną šio mano atviro laiško tekstą?

Jūsų straipsnis pasirodė spaudoje praėjus vos keletui dienų po TSRS Užsienio reikalų ministro A. Gromykos vizito pas popiežių Paulių VI. Ar Jūs manote, kad Jūsų straipsnis, kaltinantis popiežių organizavus Raudonosios armijos špionažą, yra naujos akcijos prieš dabartinį popiežių pradžia, suderinta su dabartiniu Tarybų Sąjungos užsienio reikalų kursu?

Remdamasis LTSR CK 7 straipsniu, reikalauju juridiškai įrodyti Jūsų man iškeltų kaltinimų teisingumą. Jeigu Jūs to padaryti negalite, tai įstatymu esate įpareigotas atšaukti minėtus kaltinimus. Antraip aš pasilieku sau teisę Jus patraukti teismo atsakomybėn.

Šio atvirto laiško nuorašus siunčiu: J. E. vysk. J. Labukui, J. E. vysk. L. Povilioniui, TSRS Užsienio reikalų ministrui A. Gromykai, Vilniaus universiteto rektoriui J. Kubiliui, RRT įgaliotiniui K. Tumėnui ir „Kauno tiesos“ redakcijai.

Paluobiai, 1974. III. 20
Kun. Pr. Račiūnas

Tai toks buvo tiesus ir nepalenkiamas Marijonų vienuolijos kunigas Pranas Račiūnas, kuris po žemiškos kelionės 1997 m. rugpjūčio 24 dieną iškeliavo amžinybėn ir amžinojo poilsio atgulė Petrašiūnų kapinėse.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija