Atnaujintas 2009 m. balandžio 17 d.
Nr. 30
(1722)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Velykos Romoje ir Jeruzalėje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI suteikia
velykinį palaiminimą „Urbi et orbi“

Seserys vienuolės dalyvauja
Velykų Vigilijos pamaldose
Jeruzalės Šventojo Kapo katedroje

Tikintieji priima Komuniją
per Velykų pamaldas Irako
sostinės Bagdado armėnų
katalikų bažnyčioje

Į Šventojo Tėvo vadovautas Kristaus
Prisikėlimo šv. Mišias susirinko
beveik 200 000 maldininkų

Viešpaties Prisikėlimas yra mūsų viltis

Džiugiai, iškilmingai ir prasmingai praėjusį sekmadienį visame pasaulyje buvo celebruojama krikščionių pagrindinė liturginė šventė Velykos, Kristaus Prisikėlimas. Iškilmėms Romos Šv. Petro aikštėje vadovavęs popiežius Benediktas XVI po pamaldų suteikė tradicinį palaiminimą „urbi et orbi“ (Romos miestui ir pasauliui). Savo velykiniame kreipimesi „Viešpaties Prisikėlimas yra mūsų viltis“ jis priminė šiandieninio gyvenimo problemas, pabrėždamas, kad Kristaus Velykos skatina ieškoti taikaus ir pergalingo jų sprendimo.

„Šiais laikais, kai pasaulyje taip trūksta maisto, kai išsibalansavo finansinės sistemos, kai slegia skurdas bei nerimą kelia klimato pokyčiai, kai smurtas ir vargas verčia daugybę žmonių palikti savo šalis ir svetur ieškoti saugesnio gyvenimo, kai vis labiau gresia terorizmas, bijoma neaiškios ateities, būtina atrasti naujas perspektyvas, kurios grąžintų viltį, – sakė Šventasis Tėvas į aikštę susirinkusiems beveik 200 tūkstančių maldininkų. – Reikia sekti prisikėlusį Jėzų, kuris ieško moterų ir vyrų, galinčių padėti įtvirtinti Jo pergalę kovojant tais pačiais teisingumo ir tiesos, gailestingumo, atleidimo ir meilės ginklais“.

Popiežius taip pat pabrėžė Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų, kaip krikščioniškojo tikėjimo branduolio, istorinį tikrumą. „Tai ne mitas ir ne sapnas, ne vizija ir ne utopija, ne pasaka, bet vienintelis ir nepakartojamas įvykis“, – kalbėjo Benediktas XVI, primindamas vėlesnius Išganytojo pasirodymus. Kaip tik tokio tikrumo skelbimas ir liudijimas turi padėti įveikti liūdesį ir nerimą dėl neva neaiškios ateities. „Pirmiausia galvoju apie materializmą ir nihilizmą, apie tokią pasaulio viziją, kuri nesugeba pakilti aukščiau to, kas apčiuopiama, ir neturėdama vilties skelbia, kad žmogaus gyvenimas baigsis nebūtimi“, – nurodė Šventasis Tėvas. Šį nebūties jausmą, „bandantį užnuodyti žmoniją“, kaip tik padeda įveikti iš Prisikėlimo spinduliuojanti šviesa ir viltis.

Kalbėdamas apie „mirties buvusio viešpatavimo ženklus“, išlikusius iki dabartinių laikų, Benediktas XVI paminėjo Afriką, kuri „labai kenčia nuo žiaurių nesibaigiančių konfliktų, kurie drasko ir kraujyje skandina daugelį jos šalių ir vis daugiau jos sūnų ir dukterų tampa bado, skurdo ir ligų aukomis“. Popiežius taip pat priminė Šventąją Žemę, kurioje žada apsilankyti po kelių savaičių, dar kartą ragindamas taikiai spręsti Izraelio ir Palestinos arabų konfliktą. „Susitaikymas, nors sunkus, bet būtinas, yra svarbiausia sąlyga saugiai ir taikiai regiono ateičiai“, – pabrėžė Romos vyskupas, nurodydamas ir kitas didelį susirūpinimą tarptautinei bendruomenei keliančias Artimųjų Rytų šalis.

Baigdamas kalbą popiežius Benediktas XVI patvirtino, kad Bažnyčia, celebruodama Kristaus Prisikėlimą, kartu „skelbia viltį, kurią ji nešiojasi širdyje ir kuria trokšta dalintis su visais ir visur, ypač ten, kur krikščionys kenčia persekiojimus dėl tikėjimo ir pasiryžimo kurti taiką ir teisingumą“.

Prieš suteikdamas palaiminimą Šventasis Tėvas pasakė velykinius sveikinimus 63 pasaulio kalbomis, taip pat ir lietuvių kalba: „Linksmų šventų Velykų!“

Paragino pastebėti Prisikėlimo ženklus

Popiežiaus Benedikto XVI velykiniame kreipimesi paminėta Šventoji Žemė šiemet gana taikiai švenčia Kristaus Prisikėlimą. Anot informacijos pranešimų, prie Jeruzalės Šv. Kapo bazilikos praėjusį sekmadienį buvo ypač didelis sujudimas, kadangi katalikų Velykos šiemet sutapo su stačiatikių Verbomis (Jėzaus įžengimo į Jeruzalę liturginiu minėjimu). Prie Jeruzalės žydų pagrindinės šventos vietos – Raudų sienos – taip pat vyko iškilmingos pamaldos, kadangi tą dieną, rengiantis judėjų Paschai, ją iškilmingai laimino žydų dvasininkai, laikomi senųjų kunigų, tarnavusių Jeruzalės šventykloje prieš jos sugriovimą, palikuonimis.

Šv. Kapo bazilikoje Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventimui vadovavęs Jeruzalės lotynų katalikų patriarchas Fuadas Tvalas homilijoje priminė moterų išgąstį, kai jos kape neberado prisikėlusio Išganytojo. Patriarchas pažymėjo, kad Viešpaties šiandien dažnai nerandama nei politikoje, nei ekonomikoje, nei „vadinamųjų krikščioniškųjų šalių konstitucijose“. Tuo būdu dabar tarsi su anuometine Marija Magdaliete kartojama: „paėmė Viešpatį iš kapo ir mes nežinome, kur jį padėjo“ (Jn 20, 2).

Tačiau Jėzus prisikėlė ir pats ieško mūsų norėdamas sutikti, išgelbėti ir dalytis savo dieviškąja prigimtimi. „Per įsikūnijimą Jis įeina į mūsų Bažnyčios istoriją ir tiesiog į mūsų asmeninį gyvenimą“, – kalbėjo Šventosios Žemės katalikų ganytojas. Jis pažymėjo, kad Išganytojo Prisikėlimo istorinis faktas yra ir visų mūsų prisikėlimo garantija. Sutikęs po savojo prisikėlimo Evangelijoje minimas moteris Jėzus joms sakė, kad kitiems savo išpažinėjams jis pasirodys Galilėjoje (Plg. Mt 28, 10). Bet ta Galilėja, kurioje galima pamatyti Išganytoją, yra visur, kur tik gyvena žmonės. Jį galima sutikti „tarp vargšų, ligonių, atstumtųjų, smurto aukų, tarp nusidėjėlių, net tarp šio pasaulio galingųjų, kurie stengiasi Jį (Jėzų) išstumti iš visuomenės ir nusprendė Jam nepalikti viešojo gyvenimo erdvės“, – kalbėjo patriarchas F. Tvalas, kviesdamas neužmiršti ir „kraujuojančio smurto“ pačioje Šventojoje Žemėje, ypač Gazos ruože.

Ganytojas taip pat ragino stengtis pastebėti Prisikėlimo ženklus, kaip apaštalas šv. Jonas, kuris, įžengęs į tuščią kapą, „pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 8). Prisikėlimas dažnai matomas ir smulkmenose, ne vien tik didžiuosiuose įvykiuose. „Tas, kuris myli Kristuje, nepaisant visų sužeidimų, mato tuos ženklus ir skelbia „Aleliuja“, – sakė Jeruzalės patriarchas. Jis skatino nesigėdyti atvirai rodyti tikėjimą į Prisikėlusįjį Jėzų ne tik tarp savo šeimos ir artimųjų, bet ir kitiems „liudyti džiaugsmą ir brolišką meilę“.

Gana ramiai praėjo Didžioji savaitė ir Velykos Irake. Čia balandžio 9 dieną buvo minimos Sadamo Huseino režimo žlugimo metinės. Teroristai susprogdino kelis užtaisus sostinėje Bagdade, bet tai neatbaidė tikinčiųjų, gausiai besirenkančių į katedras ir parapijines bažnyčias didžiosioms liturginėms iškilmėms.

Chaldėjų katalikų patriarchas Emanuelis III Delis kvietė tikinčiuosius įveikti baimę ir pasitikėti policija, kuri stengėsi užtikrinti saugumą prie bažnyčių. Su Velykomis krikščionių bendruomenę laišku pasveikino ir Irako prezidentas Džalalas Talabanis, paraginęs Jėzaus Kristaus išpažinėjus aktyviau prisidėti prie demokratinės visuomenės kūrimo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija