Atnaujintas 2009 m. balandžio 17 d.
Nr. 30
(1722)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą

Adelė Dirsytė

Šventoji Dvasia, nušvieski mano ir mano Tautos kelius į laimingą ateitį,

Šventoji Dvasia, laiminki mūsų pasiryžimus. Amen.

 Iš maldaknygės „Marija, gelbėk mus“

Kazys BLAŽEVIČIUS

Balandžio 15 dieną sueina 100 metų nuo gulagų kankinės, maldaknygės „Marija, gelbėk mus“ sumanytojos ir autorės Adelės Dirsytės gimimo.

Adelė gimė ūkininko Antano Dirsės ir Agotos Ragaišytės šeimoje, Pramislavos vienkiemyje, Šėtos valsčiaus pakraštyje – 8 km nuo Šėtos ir 10 km iki Kėdainių. Šešta dukra (po trijų brolių ir dviejų seserų). 1921–1928 metais Adelė mokėsi Kėdainių gimnazijoje. Čia įsitraukė į visuomeninę veiklą, suprato, kad Tėvynės gerovė yra žymiai didesnis turtas nei asmeninė nauda. Ta samprata vadovavosi visą savo neilgą, bet labai prasmingą gyvenimą.

Studijos ir visuomeninė veikla

1928 metais Vytauto Didžiojo universitete Adelė pradėjo vokiečių ir lietuvių kalbų studijas. Sunkios ekonominės sąlygos neleido laiku baigti mokslų. 1932-aisiais pradėjo dirbti Lietuvių katalikų moterų draugijos (LKMD) Centro valdyboje sekretore, vadovavo „Caritas“ draugijai, rūpinosi vargšų ir našlaičių šalpa, rašė straipsnius ir religinę poeziją, domėjosi ateitininkų veikla.

Adelė buvo veikli visuomenininkė: steigė naujus draugijos skyrius, organizavo kursus moterims, skaitė paskaitas. Jos interesų ratas buvo platus, paskaitų temos aktualios: „Moteris – auklėtoja“, „Moteris – tautos gelbėtoja“, „Jaunųjų motinų organizavimas“ ir pan. Skelbė straipsnius ir spaudoje: „Marija ir Ieva“, „Mergaitė – namų širdis“, „Tikrasis kovos būdas su girtavimu“, „Motina, komunizmas ir kova su juo“ (Moteris, 1938, Nr. 1) ir pan. Pastarasis straipsnis, rastas pas Adelę kratos metu, tapo svariu įkalčiu.

Adelė troško baigti studijas. Nors ir daug dirbo LKMD, būdama organizuota ir disciplinuota, savarankiškai pasiruošė ir išlaikė būtinus egzaminus, apsigynė diplominį darbą. Vokiečių kalba parašyto diplominio darbo „Baronaitės Gertrūdos von Le Fort epinė kūryba“ įvade Adelė rašė: „Jos religinės idėjos susipynusios su jausmais ir kovomis. Skaitydamas jos kūrinius (G. von Le Fort buvo jau pagarsėjusi rašytoja – K. B.) jauti, jog juos ji parašė savo širdies krauju: jauti juose tiesos ilgesį ir dėkingumą Visagaliui už atrastą kelią“. Tos idėjos žavėjo Adelę ir nušvietė jos pačios gyvenimo kelią.

Adelei labai pasisekė su dėstytojais, kurie padėjo jai suformuoti pasaulėžiūrą, leidusią atsilaikyti sunkiausiais gyvenimo momentais. Ji lankė ano meto mūsų žinomiausių korifėjų paskaitas: profesorių Juozo Ereto, Juozo Balčikonio, Antano Salio, Jono Mačiulio-Maironio, Prano Dovydaičio, Stasio Šalkauskio, Mečislovo Reinio, kylančių žvaigždžių – Vinco Mykolaičio-Putino ir Jono Griniaus. 1940 m. birželio 4 dieną Teologijos ir filosofijos fakulteto Taryba išdavė Dirsytei aukštojo mokslo baigimo diplomą. Ji tapo diplomuota vokiečių kalbos dėstytoja.

Pedagoginis darbas ir auklėtinių prisiminimai

Pirmosios bolševikinės okupacijos metais Adelė dėstė vokiečių kalbą mergaičių gimnazijoje Vilniuje, o vokiečių okupacijos metais – 2-oje valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje. Antrosios bolševikinės okupacijos metais (nuo 1944) mokytojavo S. Nėries vidurinėje mokykloje.

 Buvusios Adelės auklėtinės prisimena, kad mokytoja jas ne tik mokė vokiečių kalbos, bet ir skiepijo gėrio, tiesos, Tėvynės meilės idealus ir stengėsi savo auklėtines sudominti dvasiniu tobulėjimu.

Auklėtinė Birutė Poškaitė rašo: „1945–1946  mokslo metais mokiausi Vilniuje, S. Nėries gimnazijos penktoje klasėje. Mūsų klasės auklėtoja buvo vokiečių kalbos mokytoja Adelė Dirsytė. (...) Dabar, praėjus daugeliui metų, susimąstau: kuo mus patraukė ši savo darbui atsidavusi pedagogė. Matyt, į save mūsų jaunas sielas traukė savo vidiniu grožiu. Mūsų šūkiu tapo – žmoguje viskas turi būti gražu. (...) Dvasingumas labai suartino klasės kolektyvą. Auklėtoja sugebėjo netiesiogiai įteigti religiją, maldingumą – visos lankėme pamaldas bažnyčioje“.

Buvusi auklėtinė Aldona Bielinytė prisimena: „Adelė Dirsytė atrado kelią į mūsų širdis (...) palengva užsimezgė su ja artimesni ryšiai. Auklėtoja pakvietė mus į ateitininkų susirinkimą. Buvome sužavėtos Stefanijos Ladigienės paskaitų (...) mes įsitraukėme į ateitininkų veiklą. Kiekviena gavome konkrečius uždavinius. Aš su drauge globojau dvi šeimas“.

Dar kita auklėtinė rašo: „Mokytojai rūpėjo mūsų dvasinis brendimas. Kartu ėjome į (...) bažnyčias. (...) Jai rūpėjo ne tik mūsų dora, bet ir išsilavinimas. Aiškino visokias subtilybes, siekdama, kad augtume šviesiomis mūsų tėvynės patriotėmis“.

Areštas ir okupantų „teismas“

Adelę areštavo 1946 m. kovo 6 dieną, apkaltinę priklausymu „antisovietinei Ateitininkų organizacijai“ ir SSRS šmeižimu. Jai inkriminuotas straipsnis „Motina, komunizmas ir kova su juo“. Ją teisė kartu su dešimčia patriotų, tarp kurių buvo Juozas Brazauskas, Stefanija Ladigienė ir kiti Adelės vienminčiai.

„Teismo“ nuosprendis buvo: „LSSR MVD kariuomenės Karo Tribunolas 1946 11 11 d. nusprendžia už tai, kad buvo kontrrevoliucinės organizacijos „Ateitininkai“, kurią įkūrė Lietuvos teritorijoje veikusi buržuazinė kontrrevoliucinė partija „Krikščionys demokratai“, narė, iki suėmimo dienos aktyviai užsiėmė antisovietine veikla, platino antisovietinio turinio skrajutes, verbavo naujus narius, skaitė antisovietinio turinio paskaitas ir pranešimus, palaikė ryšį su ginkluotais kontrrevoliucionierių būriais, teikė jiems medikamentus, kanceliarines priemones, A. Dirsytę nubausti pagal RFSR BK 58-1 „a“ str. laisvės atėmimu 10 metų, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje su teisių suvaržymu 5 metams bei jai priklausančio turto konfiskacija“.

Prasidėjo aštuonerius metus trukęs kančių, vargų ir Tėvynės ilgesio kelias per Vorkutos, Šiaurės Uralo, Taišeto-Bratsko, Kolymos ir Magadano lagerius iki mirties 1955 m. rugsėjo 26-ąją Chabarovsko ligoninėje (taip rašoma oficialioje pažymoje, nors tiksli mirties vieta ir nežinoma). Adelės tremties kelias apytikriai atsekamas iš jos laiškų, kuriuos rašyti buvo leidžiama kartą per metus, o patys laiškai buvo cenzūruojami. Adelei buvo lemta pereiti tais pačiais tremties keliais, kaip ir tūkstančiams dorų lietuvių. O ir jos palaidojimo vietos amžinajame Sibiro įšale niekas nežino...

Savo retuose laiškuose Adelė mini vietoves: „Tundra“, „Šaltoji tundra“, „Šiaurė“, „Užpolis (Užpoliarė)“, „Štai mes Azijoje, Altajaus aukštumose, matėme Jenisiejų, Pečiorą (...) Omską, Tomską...“ 1951 07 06 d. laiške giminaičiui rašė: „Būna laikotarpių, kai dvasia pailsta, kad jauti lyg apleidimą. Tokia nuotaika buvo mane apnikusi, bet dabar ramybė atėjo“. Paskutinio laiško data – 1954 m. sausio 6 diena. Jame rašo: „Viešpats to panorėjo, kad pajausčiau žmogaus dalią, kad pamatyčiau nelaimingą žmogų. Čia atsiveria verkianti siela, čia patirtis ir pažinimas auga“. Dar anksčiau Adelė buvo rašiusi: „Nežinojau, kad už mirtį baisesnė, už gyvybę brangesnė – kančia... Nesu nelaiminga. Be šio gyvenimo būčiau tik nesubrendęs vaikas, gyvenimą tik čia pamačiau, pajutau“.

O tie metai, praleisti šiaurėje, buvo bado, alinančio darbo, šalčio („čia nejunti, kaip pabąla veido dalys“), balansavimo ant būties ir nebūties ribos, sadistiškų kankinimų, karcerių lede, plaukų rovimo kuokštais... Po tokių nežmoniškų kankinimų Adelė išprotėjo.

Apie Adelės būseną paskutiniais gyvenimo metais liudija Eleonora Vizbaraitė-Šumskienė: „Kai pamatėme Dirsytę, labai nusigandome – jai plaukai buvo nukirpti, visa susisukusi, purvina, sudžiūvusi, išblyškusi, po akimis juodos dėmės... Ji mus pažino, pasisveikinom, pasibučiavom, (...) klausėm, kur ji buvo išvežta, bet tuoj jos protas aptemo, akys pasidarė klaikios...“

Pašaukta Dievo apvaizdos

Kun. dr. Kęstutis A. Trimakas (JAV) knygelėje „Šauksmas iš Sibiro“ rašo: „Tautai ir žmonijai kritišku metu Dievo Apvaizda pašaukia Jam ištikimą asmenį būti Jo gerumo įrankiu, žmonėms pavyzdžiu ir tarpininku. Tokia yra ir Adelė Dirsytė. Tokia ji buvo jau Sibire priverčiamųjų darbų stovykloje, guosdama kartu kalinamąsias, jas stiprindama malda, pavyzdžiu, artumu. Lietuvai tapus nepriklausoma ir sugrįžus gyvoms išlikusioms jos draugėms liudytojoms, atsirado galimybė skelbti apie nepaprastą Adelės artimo meilę ir ištikimybę Dievui net sunkiausiomis specialiai bedievių „nužmoginimo inžinierių“ asmenims sunaikinti sudarytomis sąlygomis. (...) Adelė lieka mūsų tautai Dievo pašauktas pavyzdys, kaip nepalankiomis sąlygomis likti Jam ištikimam, kaip malda palaikyti ryšį su Juo, kaip mylėti žmones, net priešus“.

Lietuvaitės, kalėjusios su Adele ir jutusios jos motinišką globą, apie ją atsiliepia nepaprastai šiltai. Valerija Bagdonaitė-Čepienė pasakoja: „Labai pagarbiai prisimenu Adą Dirsytę, tai buvo tikrai neeilinė asmenybė. Ji buvo už mus kiek vyresnė, tikra mūsų globėja, patarėja ir auklėtoja, tarsi vyresnė sesuo ar net motina“.

Aleksandra Baranauskienė-Čiurlienė prisimena: „Mokytoja žinojo, kaip mus išblaškyti, kaip nuvyti baimę, kaip nušluostyti ašaras“.

Danutė Ulozaitė-Lašinskienė rašo: „Dirsytė skyrėsi iš kitų. Kažkokia jėga traukė prie jos. Šios moters išsilavinimas, erudicija, gyvenimo patirtis spinduliavo jos akyse, žodžiuose, elgesyje“.

Leokadija Ališauskaitė-Paulionienė sako: „Apie tragiško likimo žmogų Adelę Dirsytę galiu pasakyti tiek: buvo ne šio pasaulio žmogus. Ją viskas žeidė labiau nei mus, kurios buvome jaunatviškai naivios. Tokie žmonės lūžta kaip medžiai, kurie nelinksta“.

Tad nieko nuostabaus, kad būtent Adelė Dirsytė sumanė ir su lietuvaitėmis kalinėmis parašė maldaknygę „Marija, gelbėk mus“. Kun. K. Trimakas rašo: „Kai dar geležinė uždanga skyrė Sovietų Sąjungą nuo Vakarų pasaulio, 1959 metais Vakarus pasiekė miniatiūrinė maldaknygė „Marija, gelbėk mus“, ranka parašyta Sibiran ištremtų lietuvaičių. Maldaknygę lydėjo trumpas laiškas: „Pranute, kad galėtumei geriau su mumis jaustis, mąstyti ir garbinti Viešpatį, siunčiame šią maldų knygelę. Lionė G. padarė ją, Valė Ber. piešė, Levutė Viz. įklijavo, o aš rašiau. Ad. 1953 II 16“.

Ilgą laiką apie autorę nieko nebuvo žinoma. Popiežius Jonas Paulius II pripažino jai kankinės vainiką, o arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, SJ, rūpesčiu pradėta jos beatifikacijos byla.

„Atminties“ leidyklos direktorius Domas Akstinas rašo: „Mokytojos A. Dirsytės gyvenimas sovietinės okupacijos metais mažai kam buvo žinomas. Tik 2000 metais leidykla „Atmintis“, surinkusi iš giminių ir pažįstamų tuo metu žinomus laiškus, juos išleido atskira knyga. Iš tų laiškų prieš mūsų akis iškyla pats tikriausias, gyvenimu alsuojantis A. Dirsytės paveikslas, nes juos skaitydami girdime Adelės balsą, juntame jos širdies virpulį ir didelę meilę artimui, Tėvynei, Dievui“.

Šiandien maldaknygė „Marija, gelbėk mus“ paplitusi po visą pasaulį, leidžiama dideliais tiražais, išversta į 14 kalbų: anglų, vokiečių, prancūzų, olandų, italų, ispanų, portugalų, korėjiečių ir kinų. Ši maldų knygelė tapo labiausiai pasaulyje paplitusi originaliu lietuviškai parašytu leidiniu.

Maldaknygė „Marija, gelbėk mus“ pirmą kartą Lietuvoje išleista pogrindžio sąlygomis 1964 metais. Atgavus nepriklausomybę išleistos dar kelios laidos.  Putname (JAV) pirmasis leidimas lietuvių kalba pasirodė 1959-aisiais, antrasis – 1963-iaisiais. Anglų ir vokiečių kalbomis maldaknygė išleista 1960-aisiais, olandų kalba – 1961-aisiais, italų ir ispanų – 1962-aisiais, lenkų – 1966-aisiais, prancūzų – 1967-aisiais.

Kodėl maldaknygė „Marija, gelbėk mus“ tapo tokia populiari ir taip greitai paplito po pasaulį?

Bažnyčios hierarchų vertinimai

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ, „Atminties“ leidyklos 2002 metais išleisto maldynėlio įvade rašo: „(...) Ši kukli maldų knygutė gimė žmogiškąsias jėgas pranokstančio išbandymo valandomis. Kentėdamos lietuvaitės meldė „nors sapne pabūti Tėvynės žemėje su savaisiais“, o Tėvynėje likusiems, ypač ginantiems jos laisvę ir kenčiantiems už tiesą, Dievo palaimos“.

Kardinolas Ruchardo Cushing, Bostono arkivyskupas (JAV), 1960: „Iš Sibiro kalėjimo nė negalėtų kilti dar gražesnio ir viltingesnio dokumento. Tai įrodymas – jei įrodymo reikia, kad žiaurus tironas gali užmušti kūną, bet sielos – niekada“. (Kardinolų pasisakymų citatos paimtos iš kun. dr. Kęstučio A. Trimako knygelės „Šauksmas iš Sibiro“, Kaunas, 2005.)

Kardinolas J. Frings, Kelno (Vokietija) arkivyskupas, 1960: „Brutalios jėgos kalinamus Kristus padarė savo meilės kaliniais ir vedė juos herojiška dorybe amžinam atpildui dangaus link – mums jie šiandien yra įkvepiantis pavyzdys ir dangiška paguoda“.

Kardinolas B. Afrink, Utrechto (Olandija) arkivyskupas, 1961: „Ar žmogus dar gali melstis, kai jo medžiaginiai ir psichologiniai trūkumai yra tokie milžiniški, kad jis jaučiasi apleistas ir Dievo, ir žmonių (...)? „Marija, gelbėk mus“ yra tikrai didinga literatūra ir tikrai gili teologija“.

Kardinolas Carlo Confalonieri, Roma-Vatikanas, 1962: „Kokios gražios maldos yra šioje knygelėje, ištryškusios iš paprastų ir tyrų Sibiran ištremtų lietuvaičių širdžių. Jos tarsi žydinčių gėlių darželis, kvapnios lyg smilkalų debesis, skambios lyg angelų giesmė. (...) Ištremtieji lietuviai! Kad ir kur atsidurtumėte, apmąstykite šį giliamintį psalmyną. Skaitykite jį su ašara akyse, su džiaugsmu širdyje – nestokokite šviesos, paguodos ir ramybės“.

Kardinolas Antonio Caggiano, Buenos Aires (Argentina) arkivyskupas,  1962: „Šioje mažoje maldaknygėje slypi dinamiška maldos jėga, kurią kiekvienas gali rasti. Jaunos moters parašyta savo draugėms tremtyje, ji liudija, kad Dievo Dvasia pasitikinčių žmonių dvasia negali būti nugalėta brutalios jėgos, nors ši būtų įsitikinusi galinti užkariauti visą pasaulį“.

Kardinolas John C. Heenan, Vestminsterio (Anglija) arkivyskupas, 1964: „Parašytos sunkiausiomis ir beviltiškiausiomis sąlygomis, šios maldos įrodo, kad sielos gali pakilti aukštai virš medžiaginio pažeminimo tikėjimo ir meilės sparnais. Šios maldos kvėpuoja Kristaus dvasia“.

Kardinolas Feltin, Paryžiaus (Prancūzija) arkivyskupas, 1967: „Negali nesijaudindamas skaityti keturių jaunų į Sibirą ištremtų lietuvaičių juodu ant balto parašytų ir netyčiomis surastų maldų. Jos visko neteko. Apimtos nerimo, suspaustos kančios, ištremtos ir įkalintos, visiškai atskirtos, be Eucharistijos artumo, be vilties į ką nors atsiremti. Šias maldas jos rašė su meile. Savo širdyje rado žodžius, kuriais šaukėsi Dievo visiškai pasitikėdamos“.

„Marija, gelbėk mus“ prasideda malda „Dangau, palaimink vargo dieną“: „Išaušo sunki darbo diena. Šv. Trejybe, noriu Tave pagarbinti kantrybe ir pagarba savo bendradarbiams. Duoki mums išminties ir jėgos ramiai iškęsti visus nesusipratimus, panieką ir neapykantą, palaiminki mano mylimuosius ir visą mano Tautą, o ypač tėvynės gynėjus, našlaičius ir visus, kenčiančius už Tiesą. Sujunki mus visus vienybėn gyvu tikėjimu, nepalaužiama viltimi ir nežinančia ribų meile. Amen“.

Maldynėlis baigiamas „Kalėdų malda“: „Suledėjusiomis lūpomis, su ašaromis akyse, nevilties iškankintos puolame prie Tavo prakartėlės, Šv. Kūdiki!

Priimki mūsų prašymus, maldas, priimki ilgesį, pasiryžimus, priimki karžygių aukas, priimki mūsų mylimųjų ašaras, maldas, skausmu persunktus rūpesčius, išlaikyki mus visus gražiai ateičiai. Suteikti dangaus laimę svečioj šaly iš vargo ir bado mirusiems. Dėl savo šv. Motinos ir visų šventųjų nuopelnų, pasigailėki mano mylimųjų ir mūsų Tautos. Sutrinta širdimi maldauju sutrumpinti bandymų dienas. Jei reikia aukų, imki jas iš manęs, tik duoki man kankinių drąsos ir stiprybės. Amen“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija