Atnaujintas 2009 m. balandžio 22 d.
Nr. 31
(1723)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Du šimtadienius palyginus

Vilius BRAŽĖNAS

Šiemet veik sutapo Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų naujų vyriausybių veiklos pirmieji šimtadieniai. JAV turi tradiciją susilaikyti nuo naujos valdžios kritikavimo 100 pirmųjų dienų.

JAV politiką lemiančius prezidentinius rinkimus laimėjo aiški „liberalinė“ kairė. Globalistų statytinis „demokratas“ Obama rinkimų vajaus pradžioje pagal politines pažiūras buvo dešiniųjų apibūdintas kaip „truputį dešinėn nuo Lenino“. Jis yra „liberalas“, kaip dabar vadinasi JAV socialistai. Todėl nestebina pamačius „liberalaus“ žurnalo „Newsweek“ (2009 02 16) viršelyje juodą ranką, spaudžiančią raudoną, ir antraštę: „Mes visi dabar esame socialistai“.

Globalistų organo Europoje „Financial Times“ vyriausias užsienio reikalų publicistas Gideonas Rachmanas neseniai esą parašė džiaugsmingą straipsnį pavadintą: „O dabar – prie pasaulinės vyriausybės“. Neseniai ir aš viename rašinyje apie globalistų sukeltą pasaulinę krizę nurodžiau, kad ir anksčiau (per „federalinę rezervų sistemą“) jų sukeltos krizės ir sprendimai pasireikšdavo dar vienu žingsneliu į pasaulinę valdžią. O šiandienė krizė – tikras šuolis į pagrindinį ilgai planuotą tikslą. Nebent, kaip norisi tikėti, globalistai iš dalies prarado kontrolę ir, kaip neseniai nurodžiau spaudoje, vis dažniau prasitariama apie „globalią“ „viso pasaulio“ kontrolę. Ar ne per anksti jie priversti žadinti tautas?..

Jau pirmąjį šimtadienį su žiniasklaidos palaiminimais krizės „daktarai“ nacionalizavo bankus, kitas finansines institucijas ir net gamybos įmones.

Deja, kaip jau senokai matome, mūsiškiai politologai, politikai ir didieji žiniasklaidos žiniasklaidžiai, kaip trys beždžionės, apie kylantį tautos ir valstybių suverenumą naikinantį „pasaulinės kontrolės“ cunamį nei girdi, nei mato, nei apie jį tautą įspėja. Laimei, Lietuvoje kyla privati savišvietos ir aplinkošvietos banga. Girdėti bruzdėjimas ir kitur Europoje bei JAV. Ne be pagrindo britų premjeras Gordonas Braunas, kuris, regis, konkuruoja su B. Obama dėl diktatoriaus posto „naujoje pasaulio santvarkoje“, isteriškai šūkauja prieš „antiglobalią“ (rūpinimosi savo valstybe) politiką.

Nekritikavimo šimtadienis Lietuvoje buvo paneigtas dar kartą, menko lipumo koaliciniais klijais suklijuotai vyriausybei nespėjus atsisėsti į valdžios kėdes. Vienas garsiai skambantis eterinės ir popierinės žiniasklaidos žiniasklaidis tai pateisino tuomi, kad „Lietuva – ne Amerika“. Todėl 100 dienų čia esą per daug. Kad dėl tos priežasties Lietuvai gal tiktų 200 dienų, iš tokių žiniasklaidžių neišgirsime.

Vyriausybės ir Seimas ne kartą buvo kritikuojami už nieko neveikimą, už „turizmą“, už nepasirodymą tarnyboje. Tačiau šį pirmąjį šimtadienį išgirdome dar negirdėtą dalyką – naujoji vyriausybė buvo kritikuojama ir pašiepiama už tai, kad iš pat pradžių dirbo per daug, per sunkiai. Net naktimis. Ar negalėjo palūkėti? Pasakyk tai gyvybinių operacijų chirurgui. Žiniasklaidžiai, ko gero, būtų kaltinę vyriausybę, jei ši nebūtų kibusi į biudžetinį mėšlavežį nuo pirmos atsisėdimo minutės. Dar keistesnis vyriausybės kritikavimas už tiesos skelbimą. Esą vyriausybė „gąsdina“ žmones, „kelia paniką“. Atrodo, kai kam tiesa nervus gadina.

Tai dar kartą įrodo, jog prie diktatūros pripratę kairieji, atsidūrę prieš rinkimų sistemą, nesugeba kultūringai pralaimėti. Tai padaro jų kritiką ne tik nelogiška, bet ir juokinga. Kiek „dešinumo“ užtiktume šios LR vyriausybės neįtikėtinų koalicininkų junginyje, dešiniausias jo ketvirtis dar kartą patvirtino informacijos svarbos nevertinimą. Dėl to, kad jie žmonėms neaiškina savo veiksmų, juos seniai kaltina jų rėmėjai. Negana patiems savo tiesa tikėti. Ne tik siekiant valdžios, bet ir būnant valdžioje reikia bent rėmėjus pakankamai informuoti. O nėra net menkiausio spaudos leidinėlio. Nėra (bent pakankamai) „spaudos konferencijų“, kurias patys dešinieji kontroliuotų, skirtingai nuo pasirodymų TV, kur lyg prokurorai politiką dažnokai tardo jos neišmaną ar nusistatę prieš tiesą. Esu matęs, ir ne vien Lietuvoje, žurnalistą, kuris kalba su laidos svečiu apie politiką lyg apie pieno ūkį, pats dar neišsprendęs galvosūkio, kokiu būdu juoda karvė duoda baltą pieną. Politikai, ypač Seimo nariai, ministrai turėtų gerbti savo postą, pagerbdami jiems tą postą patikėjusius balsuotojus.

Imtis sunkių, dargi skausmingų reformų, neparuošus tam dirvos viešumoje, yra tolygu sėti kviečius piktžolių prižėlusioje, nesuartoje dirvoje. Juk kiekviena partija iš tikrųjų siekia valdžios, kad ir kuriuo tikslu ji tai darytų. Tad laimėti, kad ir nepilnai, valdžią neturėtų būti staigmena. Kaip matome, prie normalių sunkumų prisideda ne tik koalicininkų skirtingi sapnai, bet dar ir nelaukti įvykiai, kaip pasaulinė krizė šiuo atveju. Todėl dirvą papurenti niekada nepakenks.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija