Atnaujintas 2009 m. balandžio 29 d.
Nr. 33
(1725)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Minime VDU jubiliejų

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Balandžio pabaigoje Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) mini atkūrimo 20-metį. Pokario metais sovietinės valdžios uždaryta aukštoji mokykla buvo atkurta 1989 metų pavasarį. Kauno Sąjūdis buvo pagrindinis šios aukštosios mokyklos atkūrimo iniciatorius. Prie konkrečių VDU atkūrimų darbų daug prisidėjo Alfredas Smailys, Antanas Karoblis, Algirdas Patackas, Česlovas Stankevičius, Algirdas Saudargas, Edvardas Šiugžda ir kiti tuometinio Lietuvos Sąjūdžio nariai. Apie VDU atkūrimą kalbėjomės su Kovo 11-sios akto signataru, Algirdu Patacku ir „XXI amžiaus“ laikraščio redaktoriumi Edvardu Šiugžda, tuo metu dirbusiu universiteto referentu.

A. Patackas prisimena: „VDU atkūrimas buvo pirmoji idėja laisvojo švietimo srityje, kilusi susikūrusiam Kauno Sąjūdžiui. Negaliu pasakyti, kas buvo tos idėjos autorius – tai buvo bendra, kolektyvinė idėja. Humanitarinis švietimas iš Kauno buvo atimtas prievarta ir Lietuvoje vykstant Atgimimui svarstėme, kad būtina atkurti šią aukštąją mokyklą“. E. Šiugžda prisimena universiteto formavimąsi: „Per pirmuosius universiteto metus buvo suformuotas pagrindinis universiteto personalas. Buvo kuriamos naujos katedros. Aktyviai reiškėsi Kalbų katedrai vadovavusi Joana Misevičienė, matematikams vadovavo Antanas Karoblis, technikos mokslams – Vytautas Paliūnas, lituanistikai – Alvydas Butkus, istorinei krypčiai – Linas Bulota ir Rimantas Marčėnas. Į universitetą dirbti dėstytojais buvo priimti iškilūs išeivijos mokslo specialistai – Liucija Baškauskaitė, Arvydas Žygas, Kęstutis Trimakas ir kiti. Kai kurie iš jų buvo ir universiteto Senato nariai“.

VDU istorija siekia kur kas senesnius laikus. 1922 metų vasario 16 dieną, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šventę, tuometinėje laikinojoje sostinėje Kaune įkurtas Lietuvos universitetas turėjo šešis fakultetus – Teologijos-filosofijos, Humanitarinių mokslų, Gamtos-matematikos, Teisės, Medicinos ir Technikos. Pirmuoju universiteto rektoriumi paskirtas Jonas Šimkus. 1930 metų birželio 7 dieną universitetas pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. Dabar VDU sudaro dešimt fakultetų: Humanitarinių mokslų, Ekonomikos ir vadybos, Katalikų teologijos, Socialinių mokslų, Socialinio darbo, Menų, Politikos mokslų ir diplomatijos, Informatikos, Teisės ir Gamtos mokslų fakultetai.

Sovietmečiu valdžia universitetą uždarė, beveik visi humanitariniai mokslai buvo sutelkti Vilniuje. A. Patacko nuomone, „sovietinė valdžia jautė pavojų, slypintį Kauno mieste, jo dvasioje, jo kultūrinėje potencijoje. Tad Kaune kelis dešimtmečius liko tik nehumanitarinio profilio aukštosios mokyklos (Kauno politechnikos institutas, Kūno kultūros institutas, Medicinos institutas bei kitos)“.

VDU atkūrime aktyviai dalyvavę Algirdas Patackas, Edvardas Šiugžda ir Antanas Karoblis dar sovietmečiu pasižymėjo aktyvia pozicija, visi jie buvo persekiojami sovietinės valdžios. A. Patackas sovietmečiu dalyvavo disidentinėje veikloje, buvo KGB persekiojamas, kalinamas. 1990–2000 metais jis buvo Seimo narys. E. Šiugžda platino religinę ir tautinę literatūrą, kartu su bendraminčiais leido pogrindinį leidinį „Viltis“, buvo KGB persekiojimas, tardomas, jo bute sovietiniai saugumiečiai atlikdavo kratas (ir slaptas, t. y. neteisėtas). Iš Daujėnų miestelio (Pasvalio r.) kilęs A. Karoblis mokėsi Joniškėlio mokykloje, iš kurios buvo pašalintas už antitarybinę veiklą. Neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pedagoginį institutą, dirbo melioracijoje darbininku, vėliau mokytojavo Radviliškio rajono mokyklose. Nuo 1973 metų A. Karoblis dirbo Kauno politechnikos instituto dėstytoju, docentu. 1989 metais paskirtas atkurto VDU prorektoriumi, šias pareigas ėjo dvejus metus – iki 1991 metų. 1990 metų pradžioje išrinktas į Aukščiausiąją tarybą, tapo Kovo 11-osios akto signataru.

„Vilniuje, plikoje vietoje, lengviau buvo formuoti naujos sovietinės kultūros pradmenis. Tad labai gerai, kad nusprendėme Kaune atkurti tautinę dvasią atitinkančią aukštąją mokyklą. VDU atkūrimo idėją Kauno Sąjūdyje aktyviai propagavo profesorius Alfredas Smailys, jautėme stiprią Algirdo Saudargo ir Česlovo Stankevičiaus paramą. Ypač daug prie VDU atkūrimo prisidėjo Kovo 11-osios akto signataras A. Karoblis (miręs 2007 metų birželį). Savo ruožtu universiteto atkūrimo idėją kėlė ir kitos jėgos – Lietuvos kultūros fondo klubas „Aukuras“, jo aktyvistas G. Kostkevičius. Įsijungė ir užsienio lietuviai, daugiausia iš JAV akademinės bendruomenės. Tačiau galime tvirtai teigti, kad be Kauno Sąjūdžio iniciatyvos ir energingo politinio spaudimo VDU nebūtų buvęs atkurtas. Įkurti nepriklausomą aukštąją mokyklą tuometinėje Sovietų Sąjungoje reikėjo drąsos ir politinės valios. Tuometinė valdžia į šią idėją žiūrėjo kreivai, o akademinė bendruomenė, su retomis išimtimis, tam buvo abejinga ar net priešiška. Ypač tuo pasižymėjo kai kurie Vilniaus universiteto mokslininkai ir šio universiteto rektorius Jonas Kubilius (tuometinis VU rektorius Jonas Kubilius sovietmečiu pasižymėjo kaip KGB agentas „Ketas“, dalyvavęs, kaip skelbė žiniasklaida, šnipinėjimo akcijose prieš užsienio lietuvius ir dvasininkus). Akademinės nuotaikos pasikeitė, kai universitetui sutvirtėjus pajutę galimą naudą pradėjo plūsti dėstytojai iš įvairių mokslo įstaigų. 1989–1990 metais VDU veikė be valstybės paramos, tiesiog žmonių surinktomis lėšomis“, – savo įspūdžiais apie VDU atkūrimą dalijasi A. Patackas.

(nukelta į 3 p.)

(atkelta iš 1 p.)

Pirmieji VDU mokslo metai prasidėjo 1989 metų rugsėjo 1 dieną. Gerokai anksčiau buvo organizuoti stojamieji egzaminai. „Egzaminų komisija dirbo visuomeniniais pagrindais. Šios komisijos pirmininkas – Edvardas Šiugžda, aš buvau komisijos sekretoriumi. Abu su E. Šiugžda dirbome nemokamai. 1989 metų pabaigoje buvau deleguotas į universiteto Senatą. Po metų Senatas buvo perrinktas ir iš pagrindinių universiteto iniciatorių jame liko tik A. Karoblis“, – savo prisiminimuose pažymi A. Patackas. Apie sudėtingą pirmųjų egzaminų eigą prisimena ir E. Šiugžda: „Mums, keliems administracijos darbuotojams, teko organizuoti ir užtikrinti pirmuosius stojamuosius egzaminus. Stebėjome galimus papirkinėjimo atvejus, antspauduodavome lapus, kad nebūtų apgaudinėjimų, korupcijos atvejų. Siekėme panaikinti bet kokį „blatą“.

Tuo metu stengtasi vystyti tiek akademinį švietimą, tiek kitokio pobūdžio šviečiamąją veiklą – paskaitas, seminarus visuomenei. Lygiagrečiai VDU atkūrimo darbams, Kauno Sąjūdžio Taryba aktyviai dalyvavo steigiant sekmadieninę lietuvių kultūros mokyklą. Ši mokykla tebegyvuoja iki šiol, pernai atšventė savo veiklos dvidešimtmetį.

Apie pirmuosius universiteto metus E. Šiugžda prisimena nelabai maloniai: „Nuo 1990 metų pradžios VDU ėmęs vadovauti Senato išrinktas rektorius (atvykęs iš JAV, kur jis dirbo nedideliame universitete) jautėsi nejaukiai. Kiekvieną jo veiksmą reikėdavo koreguoti: man, kaip referentui, atnešus užvizuoti priimamų darbuotojų – dėstytojų, administracijos personalo – pareiškimus jie ilgam likdavo gulėti ant jo stalo „neperduoti eigai“ paprasčiausiai todėl, kad rektorius neva neturėdavo laiko, o tiksliau kalbant, nemokėdavo parašyti paprasčiausios vizos. Man pačiam tada tekdavo diktuoti, ką jis turi užrašyti ant pareiškimo. O tai labai trukdydavo darbui – įsakymai apie darbuotojų priėmimą vėluodavo. Ir apskritai neaišku, kaip žymiu mokslininku užsirekomendavęs rektorius sugebėdavo nieko nedirbti, nors vėliau jis gavo aukštą Lietuvos valstybinį apdovanojimą. Manau, kad rektoriui sunkiai sekėsi prisitaikyti prie sovietinio „biurokratinio“ darbo, o gal jis paprasčiausiai vengė administracinio darbo“. E. Šiugžda prisimena kitus sunkumus: „Sunkiai vyko tokie universitetui reikalingi darbai, kaip bendradarbiavimo su kitais universitetais, sutarčių realizavimas. Kai jau dirbau Briuselyje, Baltijos šalių informaciniame centre (kartu priklausydamas ir universitetui), sudariau sutartį su Liuveno (katalikišku) universitetu. Su manimi Briuselyje dirbusi žmona Livija nuvežė sutarties projektą į Lietuvą. Jos paprašiau kaip galima greičiau nuvykti pas universiteto rektorių ir sutvarkyti dviejų universitetų bendradarbiavimo sutartį. Deja, jai teko labai sunki užduotis – ji kasdien ėjo pas rektorių ir iki jo paprasčiausiai neprieidavo: sekretorė mandagiai pareikšdavo, kad rektorius labai užsiėmęs ir priimti negali. Pagaliau jos kantrybė baigėsi – atėjus laikui grįžti į Briuselį, vėl išgirdusi mandagų sekretorės atsakymą, ji tiesiog įsiveržė į rektoriaus kabinetą ir, radusi jį su kitu universiteto darbuotoju linksmai besišnekučiuojančius apie žvejybą, išrėžė: „Aš turiu išvykti, o jūs dvi savaites manęs nepriimate, sakydamas esąs labai užimtas – aš turiu išvežti šią sutartį pasirašytą. Arba sprendžiate šį klausimą tuoj pat, arba lieku nakvoti jūsų kabinete, kol gausiu atsakymą“. Rektorius pradėjo atsiprašinėti, bet galiausiai sutartį pasirašė. Tačiau, kaip atrodo, perspektyvi sutartis su Liuveno universitetu vykdoma nebuvo – angliškai ir lietuviškai kalbančiam rektoriui bendrauti su prancūzakalbiu universitetu neatrodė patrauklu. O komunistinių pažiūrų turintiems universiteto vadovams bendradarbiavimas su gilias katalikiškas tradicijas turinčiu universitetu atrodė labai atgrasus“.

Dabar, praėjus 20 metų nuo VDU įkūrimo, susiklostė gana įdomi situacija. Ignoruojamas Kauno Sąjūdžio žmonių indėlis VDU atkūrimo veikloje. Minint įvairias sukaktis ir leidžiant universiteto jubiliejines knygas, beveik neminimos nei A. Patacko, nei A. Saudargo, nei E. Šiugždos, nei A. Smailio ir kitų aktyviai dalyvavusių atkūrimo procesuose asmenų pavardės.

VDU, lyginant su kai kuriomis kitomis Lietuvos aukštosiomis mokyklomis, yra pažangus universitetas, kuriame gyva demokratijos dvasia. Universitete jau daug metų dirba aktyvūs, studentų gerbiami dėstytojai: L. Bulota, R. Apanavičius, B. Gudaitytė, G. Karoblis, P. Lasinskas, K. Antanaitis, L. Anglickienė ir daugelis kitų. Tačiau ir VDU vykstantys procesai nėra vienareikšmiai. E. Šiugžda savo prisiminimuose atkreipia dėmesį į VDU ideologijos formavimą: „Grįžtant prie universiteto ideologinės krypties galima pridurti, kad autonomiškumo statusą gavęs universitetas visą laiką buvo komunistų apsuptyje. Išeiviai po truputį buvo išstumiami iš universiteto – tiek iš Senato, tiek iš dėstytojų („patariant“ tiems patiems komunistams), tiek iš vadovaujančių pareigų. Darbą universitete „prarado“ puiki specialistė antropologė, patyrusi humanitarė Liucija Baškauskaitė. Dar dirbant universitete prieš ją buvo organizuojami įvairiausi išpuoliai. Vėliau darbo neteko ir Arvydas Žygas, kiti išeiviai. Šalia komunistinės aplinkos stiprėjo vadinamoji Santaros-Šviesos kryptis – komunistiniams veikėjams ji buvo priimtinesnė nei katalikiškoji kryptis. Taip buvusieji komunistai greitai surado ir savo pragmatiškąją nišą – statėsi didžiules pilis universiteto teritorijai priklausančiuose sklypuose (pavyzdžiui, Botanikos sode). Ne veltui dar 1990 metais, man dirbant universitete, prasidėjo keisti dalykai: prie VDU buvo prijungiamas Botanikos sodas ir kitos su universiteto veikla nesusijusios ar menkai susijusios institucijos. Įsiliepsnojusius skandalus užgesindavo nematomos jėgos, kurios buvo galingesnės už bet kurias teisines institucijas“.

Aukštosios kultūros židinio – universiteto – atkūrimas ir tautinio švietimo gaivinimas yra tie darbai, kuriais gali pasidžiaugti Kauno Sąjūdžio žmonės. A. Karoblis, E. Šiugžda, A. Smailys dalyvavo daugelyje VDU atkūrimo darbų. Algirdas Patackas ne tik dalyvavo šiame procese, bet ir dėstė universitete, 1989 metų pabaigoje buvo Kauno Sąjūdžio tarybos deleguotas atstovas VDU Senate.

1989 metų spalį Kauno Sąjūdžio taryba buvo priėmusi konkretų dokumentą dėl VDU vystymosi raidos.

Vytauto Didžiojo universiteto Atkūrimo tarybai

(nuorašai: Pasaulio lietuvių kultūros centrui)

Akademikui J. Vilemui

Akademikui V. Statulevičiui

Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo idėją iškėlė Sąjūdis, ji įrašyta pirmuose Kauno Sąjūdžio tarybos dokumentuose. Visuomenė, ypač Kauno, yra labai jautri Universiteto klausimui. Sąjūdis yra visuomeninė organizacija, todėl mums ne tas pats, kokia bus Vytauto Didžiojo universiteto ateitis. Norėtume ir toliau dalyvauti šios nepriklausomos aukštosios mokyklos kūrime. 1989 m. spalio 9 dieną buvo išrinkta ir Sąjūdžio įgaliotinių visuotiniame susirinkime patvirtinta pagalbos VDU komisija, susidedanti iš Sąjūdžio Kauno tarybos narių A. Kaušpėdo, A. Patacko, A. Saudargo, G. Puko, G. Šerkšnio, V. Katkaus. Todėl prašome būsimajame VDU Senate palikti vietą komisijos nariui, kurį parinks Kauno Sąjūdžio taryba.

Kauno Sąjūdžio tarybos vardu:

L. e. atsakingojo sekretoriaus pareigas R. Bartusevičius

Sąjūdžio Kauno tarybos vicepirmininkas E. Klumbys

1989 metų spalio 16 diena

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija