| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Sentikių istorija saugoma Degučiuose Jonas PETRONIS
Sentikiai religinė bendruomenė, kuri nepripažino XVII amžiuje Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarcho Nikono įvykdytos reformos. XVIII a. antrasis ir trečiasis dešimtmetis buvo masinės rusų emigracijos pradžia. Emigravo sentikiai dėl religinio persekiojimo ir sentikių diskriminavimo Rusijoje. Sentikių emigraciją į Lietuvą skatino šio krašto dvarininkų ir Katalikų Bažnyčios pakantumas. Zarasų krašte sentikių centras 1755 metais įsikūrė Degučiuose, bendruomenė traukė tikinčiuosius iš kaimyninių miestelių ir kaimų. Degučių sentikiai gerai žinojo apie Lietuvos ir Rusijos sentikių bažnytinį gyvenimą. Palaikydami glaudžius ryšius su kitomis bendruomenėmis, jie padarė daug gerų darbų. 1819 metais naujam Degučių šventikui Avtonomui Myšniakovui atiteko Bendro senųjų stačiatikių krikščionių Lietuvoje ir Kurše ganytojo vardas. Šventiko didelis autoritetas leido jam žengti drąsų žingsnį: 1822 metais Degučiuose pirmą kartą buvo sudaryta santuokos apeigų tvarka, o po metų priimtos metrikų knygos (krikšto, santuokos, mirties). Degučių metraštis byloja, kad kapinės čia įkurtos 1780 metais. Šiose kapinėse palaidota daug žymių žmonių, čia ilsisi daug garsių sentikių šventikų, yra išlikę retų ir įdomių paminklų. Degučių žemė tapo Vilniaus sentikių bažnyčios giesmininkų vadovo ir Rygos sentikių bažnyčios šventiko Lazerio Kasakovskio amžinojo poilsio vieta. 1806 metais Degučių kapinėse pastatyta koplyčia, joje palaidotas šventikas Titas Tanajevas, kuriam 1807 metais buvo suteiktas Lietuvos ir Kurliandijos bendro šventiko garbės vardas. Degučiuose palaipsniui nyko kapinės, koplyčia. Bet atsirado aktyvių žmonių, kurie pakvietė sentikius atgaivinti bendruomenę. 2006 metais šio krašto sentikiai susibūrė į bendruomeninę Degučių rimtis. Prieš porą metų buvo restauruota ir pašventinta koplyčia Degučių kapinėse. Neatpažįstamai pasikeitė ir kapinės. Pernai čia apsilankė Lietuvos senovės Pomorų Bažnyčios aukščiausiosios tarybos pirmininkas Grigorijus Bojarovas, Lietuvos sentikių kultūros švietimo asociacijos delegacija. Degučių sentikių istorija domėjosi ir Vilniaus universiteto docentas Grigorijus Potašenka. Svarbią vietą Degučių sentikių istorija užima šio mokslininko ir zarasiškio rašytojo Vasilijaus Baranovskio išleistame enciklopediniame žodyne Baltijos ir Lenkijos sentikystė. Rašytojas V. Baranovkis apie šio krašto sentikius išleido kelias knygas, kuriose surinkta gausi kraštotyrinė medžiaga apie šio tikėjimo žmones, jų tradicijas, papročius, parašė dešimtis straipsnių, kurie buvo paskelbti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spaudoje. Visą savaitę pagal tradiciją sentikiai švenčia šv. Velykas, šių švenčių paskutiniai renginiai įspūdingai įvyko ir Degučiuose. Tą dieną į Degučius sugužėjo sentikiai ne tik iš Zarasų krašto, bet ir iš aplinkinių vietovių, Vilniaus, Kauno. Atvažiavo ne tik aplinkinių sentikių parapijų šventikai, bet ir iš Latvijos. Iš pradžių Degučių koplyčioje vyko šv. Velykų pamaldos, jų metu skambėjo kelių šimtų metų senumo giesmės. Po pamaldų maldininkai ėjo Kryžiaus žygį aplink kapines. Procesija sustojo prie naujo kryžiaus, kurį pastatė bendruomenė Degučių rimtis, kad primintų visus išėjusius amžinybėn sentikius, įamžintų daugiau kaip trijų šimtmečių sentikių istoriją Lietuvoje. Prie kryžiaus skambėjo giesmės, šventikai pašventino kryžių.
Zarasų rajonas
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |