|
Gyvenimas tvarte
Pranciška Regina LIUBERTAITĖ
Visai nenorėčiau gyventi tvarte, bet esu priversta. Tokia tikrovė. Sakysite, kad galiu iš tvarto išeiti, jei nenoriu jame būti. Ne, išeiti negaliu, nes tai beveik mano namai. Gal tą tvartą aš kitaip įsivaizduoju? Gal kitiems gyventi tvarte yra gerai? Kai tas tvartas kolektyvinis, pasirinkti negali, tiesiog nuo jo priklausai esi priverstas jame būti. Tik ar gerai būti verčiamam gyventi tokioje vietoje, kuri tinka tik gyvuliams? Bet mes visi esame kai kurių mūsų kaimynų mylimų gyvuliukų įkaitai. Įkaitai lauke, tame viešame visų mūsų tvarte, kurio kvapų ir vaizdų nepadorus žavumas atsiskleidžia pavasarį ėmus tirpti sniegui, kuris būna tarsi užkonservavęs mylimų gyvūnėlių nešvarumus. O į gyvūnėlių pamestą mėšlą visi esame priversti žiūrėti ir nusipurtyti išėję vakarais pasivaikščioti, jų ekskrementų kvapus priverstinai įkvėpti kartu su rytais ar pavakarėmis kylančiu rūku. O kiek bakterijų, virusų priauga tuose gyvūnėlių paliktuose nešvarumuose!
|
|
Iš Dievo tyčiotis nevalia...
Vytautas BAGDONAS
Šią istoriją papasakojo anykštėnas Albinas Gudonis, gimęs ir augęs Svėdasų krašte. Jis su liūdesiu ir skausmu prisimena rūsčias pokario metų dienas, stribų išpuolius, susitikimus su miško broliais, kolūkmečio vargus. A. Gudonis papasakojo istoriją apie Svėdasų parapijos Daujočių kaime stovėjusį kryžių. Dabar to kryžiaus jau nebėra. Atgimimo laikais toje vietoje buvo pastatytas medinis koplytstulpis. Senieji Daujočių gyventojai puikiai prisimena ir tą kryžių, ir stribų išpuolius prieš šį tikinčiųjų simbolį.
|
|
Kada liausimės mėgdžioti kitus?
Vytautas VISOCKAS
|
Jaunoji gatvės muzikantė
|
Šeštadienį Vilniuje, kaip, beje, ir daug kur Lietuvoje, į gatves išėjo gatvės muzikantai. Vilniaus Pilies gatvėje buvau pats ir stumdžiau, ir buvau stumdomas kokią valandą: labai jau daug žmonių norėjo pamatyti, kaip groja ir dainuoja muzikos mėgėjai, atsiliepę į dainininko Andriaus Mamontovo kvietimą pasičiupti kokį nors muzikos (ir nebūtinai muzikos) instrumentą ir... kelti triukšmą.
|
|
|