|
Iš Dievo tyčiotis nevalia...
Vytautas BAGDONAS
Šią istoriją papasakojo anykštėnas Albinas Gudonis, gimęs ir augęs Svėdasų krašte. Jis su liūdesiu ir skausmu prisimena rūsčias pokario metų dienas, stribų išpuolius, susitikimus su miško broliais, kolūkmečio vargus. A. Gudonis papasakojo istoriją apie Svėdasų parapijos Daujočių kaime stovėjusį kryžių. Dabar to kryžiaus jau nebėra. Atgimimo laikais toje vietoje buvo pastatytas medinis koplytstulpis. Senieji Daujočių gyventojai puikiai prisimena ir tą kryžių, ir stribų išpuolius prieš šį tikinčiųjų simbolį.
Medinis kryžius Daujočių kaimo pakraštyje stovėjo nuo senų laikų, pergyveno ir caro valdymo laikmetį, ir karus. Bet kaimo kryžius baisiai nepatiko dviems svėdasiškiams stribams kai girti pro šalį važiuodavo, vis tyčiodavosi. Tai šalia kryžiaus nusišlapindavo, tai į mūką bandydavo savo rankos taiklumą, kartais pyktį išliedavo šaudydami būtent į Nukryžiuotąjį, kabantį ant kryžmės...
Kartą vienas stribas užėjo į Daujočių kaimo trobą ir pareikalavo svaigalų. Buvo girtas, ant kojų vos bepastovėjo, tačiau dar norėjo ugninio vandens. Ką darys sodiečiai nekviestą svečią pradėjo vaišinti. Kaip tiktai tuo metu raudonarmiečių kareivių įgula šukavo netoliese esantį mišką, ieškojo partizanų. Stribas irgi labai norėjo prisidėti prie kareivių, ieškančių banditų, tad išpuolė iš trobos ir pradėjo aplinkui šaudyti. Kareiviai, išgirdę šūvius, pradėjo supti sodybą. Netyčia ginklu besišvaistęs girtas stribas nušovė rusų kareivį. Jį tuoj pat suėmė ir čia pat, sodybos kieme, įvykdė mirties bausmę. Niekas nenorėjo klausyti jo paaiškinimo, kad jisai yra savas, tarybinis žmogus, liaudies gynėjas, nekreipė dėmesio į raudoną kepurę ant galvos. Negana to, kareiviai už draugo žūtį norėjo atkeršyti ir niekuo dėtiems sodybos šeimininkams. Šie nemokėjo rusų kalbos ir niekaip negalėjo paaiškinti, kad stribas užsuko į jų namus atsitiktinai ir pats savo iniciatyva pradėjo šaudyti. Tuos nelaimėlius sodiečius kareiviai suklupdė troboje ir jau norėjo sušaudyti. Laimė, kareivių būryje atsirado lietuvis nuo Utenos krašto, kuris gerai mokėjo rusiškai, tad viską paaiškino. Taip kaimiečiai buvo palikti ramybėje. O nušautą stribą kareiviai išsivežė...
Kitas piktavalis stribas, mėgęs pašaudyti į Daujočių kryžių, irgi susilaukė teisingo atpildo. Jis tiesiog terorizavo vietinius žmones, jų namuose darydavo kratas, ieškodamas partizanų ar rinkdamas prievoles sovietinei valdžiai, skųsdavo enkavedistams ir aktyvistams, visaip kenkė kaimiečiams, partizanų ryšininkams. Ne kartą jisai, važiuodamas pro kryžių, tyčia sustabdydavo arklius ir visų žmonių akivaizdoje iškoneveikdavo Dievą, išsišaipydavo ir paleisdavo keletą šūvių.
Šis bjaurusis svėdasiškis taip visiems įkyrėjo, kad partizanai priėmė nuosprendį. Vieną naktį jis susilaukė atpildo: buvo sušaudytas...
Iš Dievo tyčiotis nevalia, su Dievu pyktis negalima. Dievulis viską mato, viską girdi... baigė savo pokario metų prisiminimus anykštėnas Albinas Gudonis.
© 2009 XXI amžius
|