2009 m. gegužės 8 d.
Nr. 36
(1728)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kada liausimės mėgdžioti kitus?

Vytautas VISOCKAS

Jaunoji gatvės muzikantė

Šeštadienį Vilniuje, kaip, beje, ir daug kur Lietuvoje, į gatves išėjo „gatvės muzikantai“. Vilniaus Pilies gatvėje buvau pats ir stumdžiau, ir buvau stumdomas kokią valandą: labai jau daug žmonių norėjo pamatyti, kaip groja ir dainuoja muzikos mėgėjai, atsiliepę į dainininko Andriaus Mamontovo kvietimą pasičiupti kokį nors muzikos (ir nebūtinai muzikos) instrumentą ir... kelti triukšmą.

Seniausioje Vilniaus gatvėje tų „gatvės muzikantų“ buvo tikrai daug: kas keli metrai ant grindinio kepurę, skrybėlę, muzikos instrumento dėklą priešais pasidėję sėdėjo daugiausia jauni arba labai jauni žmonės, norėję atkreipti į save dėmesį vienokiais arba kitokiais garsais. Dažniausiai trankiais, muzikinės aparatūros sustiprintais, nelietuviškais. Esu turbūt beviltiškai atsilikęs, tačiau labai pasigedau būtent lietuviškos muzikos. Tik viena mergaičiukė su berniuku pagal Maironio žodžius traukė  lietuvišką dainą, daugiau nieko, kas mano širdžiai brangu ir miela, negirdėjau. Turbūt beviltiškai atsilikęs ir Algis Mickūnas, Ohajo universiteto profesorius, apkeliavęs visą pasaulį, pabuvojęs visuose kontinentuose, pažįstantis labai daug akademinio jaunimo, pasaulyje gerai žinomas filosofas – jis irgi Lietuvoje labai pasigenda lietuviškumo. Su juo šiomis dienomis kalbėjausi, jo mintis internetiniame puslapyje slaptai.lt  gali išgirsti ir mūsų skaitytojai. Prof. Algis Mickūnas mano, kad mums nereikėtų būti beždžionėmis ir viską mėgdžioti...

Ypač mūsų jaunimas beždžioniauja grodamas ir dainuodamas mums svetimas dainas, melodijas. Dažniausiai negrabiai, primityviai mėgdžiodamas Vakarus, niekindamas gimtąją kalbą, kuri, pasak profesoriaus, labai turtinga ir labai graži.

Manau, kad gausūs „gatvės muzikantai“ šeštadienį Vilniuje nuvylė ir užsieniečius, kurių dabar mūsų sostinėje tikrai daug. Jie išgirdo tą patį, ką girdi ir savo šalyse, ir beveik nieko lietuviško. Daug angliško, afrikietiško triukšmo, kuris jiems pažįstamas, girdėtas, atsibodęs. Kada mes liausimės būti beždžionės? Šito mums linkiu ne tik aš, bet ir pasaulį skersai išilgai apkeliavęs lietuvis prof. A. Mickūnas. Būkime savimi, branginkime tai, ką turime, didžiuokimės savo papročiais ir tradicijomis, nes tik tokie mes patiksime tiems, kuriems norime patikti – užsieniečiams, Vakarams.

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija