Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pozicija
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Mieli „XXI amžiaus“ ir „Kregždutės“ skaitytojai,

Susidariusi sunki finansinė padėtis verčia mus nutraukti laikraštėlio vaikams „Kregždutė“ leidybą. 18 metų mažuosius skaitytojus džiuginęs laikraštėlis nuo liepos mėnesio jau nebebus leidžiamas. Visiems skaitytojams, platintojams ir rėmėjams nuoširdžiai dėkojame už krikščionišką palaikymą ir solidarumą. Sunku atsisveikinti su „Kregždutės“ skaitytojais ir prenumeratoriais, kurių gausa paskutiniais metais tikrai negalėjome pasidžiaugti, tačiau žinome, kad ištisai kartai šis laikraštis buvo parankinė priemonė, teikusi palaimą pažvelgti į pasaulį per krikščioniškumo ir tautiškumo prizmę, matyti savo artimame draugą ir klystantį, oponentą ir bendramintį, silpną ir stiprų, laimingą ir kenčiantį, džiaugsmingą ir paguodos ar užuojautos laukiantį. „Kregždutė“ išugdė daug puikaus jaunimo, kurie mokydamiesi iš jos spinduliuojančio gėrio suformavo savo pasaulėžiūrą, krikščionišką poziciją ir dirba Bažnyčios institucijose, mokyklose, valstybinėse institucijose, net Vyriausybėje ir Seime, veikia politinėse partijose. Džiaugiamės šia, nors ir mažai kam pastebima, bet labai reikšminga „Kregždutės“ padaryta įtaka su Nepriklausomybe atėjusiai kartai.

Leidyklą „Naujasis amžius“, kuri leido „Kregždutę“, žlugdo naujosios  Vyriausybės ir Seimo uždėti penkeriopi mokesčiai: kas mėnesį jie sudaro apie 12 tūkst. litų, o per metus turėtų pasiekti beveik 150 tūkst. litų. Tai, ką taip sunkiai gauname iš vieno ar kito išeivijos fondo, turime atiduoti mokesčiams sumokėti. Iš prenumeratos ir išplatintų laikraščių gautų pajamų sumokėjus mokesčius (Sodros, pajamų mokesčius, PVM už spausdinimą, prenumeratą, platinimą ir kt.) ir išlaidas spaustuvei, paštui, elektrai, telefonui, kompiuterių aptarnavimui, interneto ir mūsų internetinės svetainės palaikymui telieka tik trupiniai darbuotojų minimaliems atlyginimams ir kt. Tokia drakoniška mokesčių struktūra per tris Seimo darbo naktis užkrauta tik todėl, kad naujoji valdžia ne tik nesupranta, jog jaunimui gaires nubrėžiantis laikraštis duoda didžiules investicijas į ateitį ir negali būti prilygintas prekybai benzinu, alkoholiu, cigaretėmis, kramtomąja guma, netgi mėsa, bet nesupranta ir tai, jog staiga padidintus mokesčius leidėjai negalėjo kompensuoti kitaip, nei įbrisdami į didžiules skolas. Apkrovus leidėjus šimtatūkstantiniais mokesčiais, bus paaukotas katalikiškas laikraštis vaikams.

Daugeliui „XXI amžiaus“ skaitytojų žinoma, kaip ilgai ir be jokių pozityvių rezultatų teko „Kregždutei“ (kartu ir „XXI amžiui“) kovoti siekiant paramos iš Spaudos rėmimo fondo. Beveik 13 metų trukusi kova tik nualino jėgas ir atėmė bet kokias viltis sulaukti minimalaus teisingumo. Pasirodo, valstybei, jos institucijoms teisingumo visai nereikia. Netgi prieš keletą mėnesių naujosios valdžios pažadėta pagalba per Spaudos rėmimo fondą kompensuojant drakoniškai padidintus PVM mokesčius apėjo „Kregždutę“ ir „XXI amžių“ – tai esą yra nacionaliniai laikraščiai (ne rajoniniai ar regioniniai, kaip savo biurokratiniuose įstatymuose sutvarkė visagaliai valdžios atstovai) ir jiems kompensacijų taikyti negalima ir nereikia. Apmaudu, kad per 13 metų dešinieji politikai, iš kurių ir tegalima tikėtis išspręsti klausimus teisingai (nes dešinysis visose europietiškose kalbose reiškia „teisųjį“, „teisingą“), būdami tiek opozicijoje, tiek valdžioje, nesugebėjo (tiksliau, nenorėjo) įveikti atviros diskriminacijos, vykdytos Spaudos rėmimo fondo dviejų katalikiškų laikraščių atžvilgiu. Dar daugiau, atėję į valdžią, jie atėmė bet kokią galimybę nors iš dalies kompensuoti naujuosius mokesčius. Taip marindami katalikiškus, tautiškus ir kitus nekomercinius laikraščius vadinamieji dešinieji politikai pasirodė esą paprasčiausi lietuviškos spaudos smaugėjai. Iš kitos pusės, kai prieš tris dienas prie Seimo protesto akciją dėl skriaudžiamos kultūros, taip pat ir dėl lietuviškos spaudos likimo surengė vienos asociacijos atstovai, jie vėlgi rūpinosi tik savo reikalais – gaudami didelę paramą iš to paties Spaudos rėmimo fondo, jie reikalavo nesumažinti fondui skiriamų valstybės pinigų, nes jie gaus per mažai. Tačiau „Kregždutės“ ir „XXI amžiaus“ likimas tiems ponams nerūpėjo. Mat didžioji dalis piketuotojų priklauso fondo steigėjų ratui, pasiimančiam beveik visas fondo lėšas savo proteguojamiems leidiniams. Labiausiai jie rūpinasi apmokestintų knygų reikalais, tačiau taip ir nepasako, kad būtent nekomercinės spaudos leidybai dėl jos specifikos keturis kartus padidintais mokesčiais ir buvo suduotas didžiausias smūgis.

Negaudami valstybės įkurto fondo paramos, bandėme ir kitokiais būdais gelbėti katalikišką vaikų laikraštėlį. Prieš trejus metus redakcija kreipėsi į ponios Almos Adamkienės fondą, afišuojantį savo kilniaširdišką pagalbą (ypač prieš Kalėdų ar Velykų šventes) vaikų bendruomenėms, prašydama pagelbėti gėrį skleidžiančiam laikraštėliui. Gautas atsakymas buvo lyg ir viltį teikiantis: „Apgailestaujame, bet šiemet pavėlavote, pinigai jau išdalinti – kreipkitės kitąmet“. Tačiau kai redakcija kreipėsi kitais metais, jau „nepavėluodama“, atsakymo apskritai nesulaukė. Taip pat ir skaitytojai, kuriems brangus katalikiškas laikraštėlis vaikams, kreipėsi į Bažnyčios hierarchus, prašydami pagelbėti „Kregždutei“. Atsakymo irgi nesulaukė. Šiemet leidėjai kreipėsi į „Lietuvos Caritas“, viešai žadėjusį teikti pagalbą skurstantiems, ieškoti lėšų vargstančioms krikščioniškoms institucijoms. Atsakymas atėjo piktas ir „neapskundžiamas“: neverkšlenkite, prašydami paramos - jūs esate nusiteikę prieš konservatorių valdžią, tad jokios paramos nesitikėkite. Stebėtina, kad Caritas tapo politizuota institucija. Iš kitos pusės, net 18 metų besitęsusi prokonservatoriška laikraščio pozicija tikrai nesulaukė jokio Caritas dėmesio.

Visur veidmainiškumas? Ar abejingumas? Ir viena, ir kita. Ir dar blogiau. Tai pavyzdžiai, kai vienaip kalbama, o daroma visai kitaip. Tai pavyzdžiai, kaip be gailesčio naikinama lietuviška spauda. Katalikiškoje Lietuvoje katalikų bendruomenei visai nerūpi, kad katalikiškas laikraštis vaikams ilgus metus negauna jokios paramos ir turi grumtis už savo išlikimą su kitais sočiai remiamais leidiniais. Labai teisingai teigė viena ekonomistė, rašanti ir filosofiniais pasaulėžiūriniais klausimais: „Man net nekyla klausimas, ar Lietuva – katalikiškas kraštas. Ji tik formaliai tokia yra. O šiaip niekam, net mano kaimynui ar kitam žmogui visai nesvarbu, ar aš sergu, ar mirštu – jis niekada tuo net nepasidomės“. Tad ar galima kalbėti apie brandžią Lietuvos katalikišką bendruomenę, pagrįstą krikščionišku solidarumu?! Leidėjų pastangos būtų buvusios žymiai vaisingesnės, jeigu „Kregždutė“ ir jos darbuotojai bei leidėjai būtų susilaukę nors kiek didesnio Bažnyčios dėmesio. Deja, visus tuos 18 metų už katalikiško laikraštėlio vaikams išlikimą teko grumtis vieniems. Todėl nors prieš dešimt metų ir pasiekusi įspūdingą tiražą „Kregždutė“ vėliau negalėjo rungtyniauti nei su spalvotais žurnaliukais jaunimui, remiamiems Spaudos rėmimo fondo, nei su  patraukliais bulvariniais leidiniais. Visą laiką patirdama diskriminaciją (kaip ir „XXI amžius“) iš įvairių valdiškų ir nevaldiškų institucijų, „Kregždutė“ prarado ir skaitytojus, ir lėšas.

Palydėdami paskutinius „Kregždutės“ numerius ir atsisveikindami su jos skaitytojais, platintojais, rėmėjais, nuoširdžiai dėkojame „Kregždutės“ leidybą dažnai parėmusiam Jeronimui Šalčiūnui, netiesiogiai pagelbėjusiam kun. Vaclovui Aliuliui, platintojams ir propaguotojams: Pranciškui Žukauskui (Šilalė), Valerijai Tarvydienei (Pasvalys), Vytautui Arendarčikui (Kalvarija), Viktorijai Giedraitienei (Domeikava), kunigams Arūnui Užupiui (Prienai), Vyteniui Vaškeliui (Kaunas), Petrui Budriūnui (Krekenava),  Žydrūnui Burniui (Išlaužas), Stanislovui Krumpliauskui (Anykščiai), Rokui Puzonui (Žiežmariai), Vytautui Gustaičiui (Vilkaviškis), Vytautui Vaičiūnui (Šlienava, Kauno r.), Plungės rajono mokykloms „Kregždutę“ užsakiusiam kan. Donatui Stulpinui, kitiems prisidėjusiems prie laikraščio platinimo. Galime neabejoti, kad jeigu tokių „Kregždutės“ platintojų ir populiarintojų būtume turėję bent penkis kartus daugiau, „Kregždutė“ būtų išsilaikiusi. Deja, tokių tautinės ir katalikiškos spaudos entuziastų turime, mūsų visų apgailestavimui, labai nedaug. Neatsirado jų ir tarp gausaus tikybos mokytojų būrio - nors esame įsikūrę šiuos specialistus rengiančios mokyklos pašonėje, keliai pas juos paprašyti skleisti šiuos gėrio spindulius į jų ugdomų vaikų sielas mums būdavo uždaryti. Skaitytojų skaičius, 1997 metais pasiekęs beveik 25 tūkst., palaipsniui mažėjo ir šiuo metu jų teturėjome tik 2000. Laikraštėlio savikaina labai išaugo, o leidyba, ypač įvertinant naujuosius mokesčius, tapo nuostolinga. Gaila ir labai liūdna, kad katalikiškame krašte, kuris dar prieš 20 metų kovojo už katalikišką spaudą, taip lengvai ir nedovanotinai jos atsisakoma. Taigi dėkodami negausiems, bet labai nuoširdžiai ir atsidavusiai „Kregždutę“ propagavusiems platintojams apgailestaujame, kad jų buvo taip nedaug. Bet labiausiai dėkojame redaktorei Mildai Telksnytei, 18 metų redagavusiai ir visokeriopai besirūpinusiai vaikų krikščioninimu bet tautiškumo diegimu mūsų ateizuotoje visuomenėje, leidžiant laikraštėlį vaikams „Kregždutė“, bei jos gyvenimo draugui rašytojui Vygandui Račkaičiui, visus tuos metus talkinusiam redaktorei iki savo ligos. (Beje, redaktorė paskutiniais metais net atsisakė algos, kad galėtų padengti laikraščio skolas.)

Atsisveikiname su „Kregždutės“ skaitytojais – ir buvusiais, ir esamais, linkėdami laimės, džiaugsmo ir sėkmės darbuojantis Lietuvos, Bažnyčios ir žmonių labui. Telaimina jus Dievas!

 „XXI amžiaus“
ir „Kregždutės“ leidėjai

© 2009 „XXI amžius“