2009 m. gegužės 13 d.
Nr. 37
(1729)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Nedarkykime Kauno pilies!

Rimvydas ŽILIUKAS,

„Pilies“ draugijos narys, Sąjūdžio Kauno miesto tarybos narys

Gerbiantys savo istoriją kauniečiai
norėtų, kad kada nors Kauno pilis
taip atrodytų
Janinos Malinauskaitės piešinys

Modernistai Kauno pilį
norėtų matyti tokią (projekto
autorius Kęstutis Mikšys)

Kauno pilies atstatymui norvegai ir Europos Sąjunga skyrė lėšų ir netrukus prasidės darbai. Apklausa parodė, kad kauniečiai nori matyti Kauno pilį tokią, kokia buvo anais laikais, ir kuri būtų atstatyta iš tų laikų medžiagų. Bet paaiškėjo, kad projektavimą į savo rankas paėmę „modernistai“ patyliukais paruošė projektą, pagal kurį pilis nebus panaši į stovėjusią viduramžiais. Aišku, dabar bus atstatinėjamas tik vienas bokštas ir dalis sienų abipus jo, tačiau ir juos norima padaryti panašius į žaiginius šienui džiovinti.

Vakaruose pilys, rūmai atstatinėjami tam, kad žmonės matytų, kaip jie kadaise atrodė. Mūsų „modernistai“ su tuo sutinka. Atstatykime pilį panašią į tą, kokia ji kadaise buvo! Ne, sako „modernistai“, atstatinėti pilį reikia taip, kad ji nebūtų panaši į buvusią. Atstatinėti reikia iš modernių, naujoviškų medžiagų. Taigi trūksta logikos: atseit, pilį atstatykime tam, kad žmonės suprastų ir savo vaikams galėtų parodyti, kaip ta pilis atrodė, bet atstatykime ją taip, kad žmonės nesuprastų kaip gi ta pilis atrodė...

Tai kam tada ją iš viso atstatinėti? Juk tai nepagarba savo praeičiai. Niekur Europoje šitaip nesielgiama su brangiais visai tautai istoriniais pastatais. Ne tik Rusijoje, Lenkijoje ar Vengrijoje, bet ir visoje Vakarų Europoje pilys ar rūmai atstatomi tokie, kokie buvo. O ar Kauno piliai nereikia rodyti tokios pačios pagarbos?

Pabandykime įsivaizduoti mūsų istorinių švenčių proga rengiamus spektaklius sumodernintų pilies sienų fone. Gal tada Vytautas turėtų važinėti su motociklu, o  Kęstutis lakstyti su kulkosvaidžiu?

„Modernistai“ aiškina, esą romantikų laikai jau praėjo, ir dabar reikia gyventi kitaip, projektuoti kitaip ir visa kita daryti kitaip. O kodėl? Jeigu dabar ne romantikų laikai, tai kieno? Cinikų? Ar jau dabar negalioja: nemeluok, nevok, nežudyk? Ar jau dabar reikia meluoti, vogti ir žudyti vien dėl to, kad dabar reikia viską daryti kitaip, nes dabar nauji laikai?

O jei „modernistai“ taip nori reikštis, tegul stato moderniškai Žaliakalnyje, Šančiuose, Vilijampolėje, kur vietos jų saviraiškai kiek tik nori! Juk jiems tikriausiai irgi nepatiktų, jei kas nors imtų perdirbinėti jų pastatus.

Suprantamas architekto suinteresuotumas pastatyti ant pilies griuvėsių kokį nors skandalingą antstatą – tada juo susidomės žiniasklaida, jis išgarsės, padarys karjerą. Bet negi dėl kažkieno karjeros mes turime aukoti kiekvieno lietuvio širdžiai brangią Kauno pilį?

Be to, „sumodernintos“ sienos su mūro juostomis, kurias laikys brangios Vokietijoje pagamintos metalinės konstrukcijos, kainuos brangiau negu ištisinis mūras. Tai gal geriau statykime pigiau ir duokime darbo savo statybininkams?

Siekdami savo egoistinių tikslų modernistai visiems meluoja, kad ir Venecijos chartija, ir Rygos chartija esą draudžia atstatinėti, todėl esą Vakaruose niekas ir neatstatinėja iš anų laikų medžiagų tokių istorinių pastatų, kokie jie buvo.

Bet tai melas! Iš tikrųjų Venecijos chartija sako, kad „...restauravimas baigiasi ten, kur prasideda hipotezės: už šios ribos visi būtini darbai sietini su architektūrinėmis kompozicijomis  ir turės mūsų laiko žymių“. O kiek mūsų laiko žymių turi būti – 1 ar 99 proc. – nepasakyta. Tai reiškia, kad tų mūsų laiko žymių mes galim daryti ir 1 proc., t. y. beveik nieko.

Rygos chartija, kurioje kalbama apie istorinių statinių rekonstrukciją Estijoje, Latvijoje ir buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, taip pat sako, kad „...rekonstrukcija gali būti priimtina, kai... paminklas turi išskirtinę meninę, simbolinę ar aplinkos (miesto ar kaimo) reikšmę regiono istorijai...“ Taigi, Kauno pilį, kuri turi išskirtinę reikšmę visai Lietuvai, ir Rygos chartija taip pat leidžia atstatinėti iš anų laikų medžiagų.

Europos Sąjungoje esu išvaikščiojęs šimtus rūmų, pilių ir bažnyčių, bet niekur neteko matyti, kad ant brangių visai tautai istorinių pastatų liekanų būtų užtupdytas „modernistinis“ šlamštas. Atstatyti keli pastatai prieš du tūkstantmečius pelenais užpiltoje Pompėjoje ir atstatinėjama toliau. Partenono viduj stovi milžiniškas kranas ir vykdomi restauracijos darbai. Milijardai eurų skiriami kasmet restauravimo darbams Vokietijoje. Vokiečiai užsimojo atstatyti visą istorinį Drezdeno centrą. Ir visur, siekiant atkurti anų laikų dvasią, naudojamos anų laikų medžiagos, stengiamasi atstatyti pastatus kuo panašesnius į anuometinius. Labai dažnai duomenų būna kur kas mažiau negu apie Kauno pilį. Bet tai Vakarų restauratoriams nesudaro problemų, nes jiems rūpi ne tiek autentiškumas, kiek dvasia, įvaizdis. Reikėtų, kad ir mūsų restauratoriai pagaliau tai suvoktų.

Štai anglai  panoro atkurti brangaus jiems dramaturgo Šekspyro teatrą Londone, nors duomenų apie jį turėjo nepalyginamai mažiau negu mes apie Kauno pilį. Bet  ėmė ir atstatė. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad teatras iš tikrųjų stovėjo ne ten, o už dviejų šimtų metrų, kad teatras iš tikrųjų buvo ne apvalus, o aštuoniolikakampis. Bet anglai eina į tą teatrą, kad galėtų prisiliesti prie Šekspyro, pajusti jo dvasią, o dėl jo autentiškumo ar neautentiškumo nekvaršina sau galvos.

Deja, kol kas užsisklendę savo kiaute mūsų „modernistai“ įrodinėja, kad tik jie, diplomuoti specialistai, turi teisę spręsti visus restauravimo klausimus, ir nei visuomenė, nei savivaldybės, nei vyriausybė negali į tuos reikalus kištis. Mes kalbame apie demokratinės, pilietinės visuomenės kūrimą, o mūsų architektai restauratoriai  reikalauja grįžti į sovietinius laikus, kai sovietinė nomenklatūra tarėsi geriau žinanti, ko reikia tamsiai liaudžiai, ir griaudama bažnyčias, ištisus senamiesčio kvartalus kūrė „šviesų rytojų“.

Jau turime teisininkų klaną, energetikų klaną. Negi leisime užgimti dar ir architektų restauratorių klanui? Vakaruose einama priešingu keliu. Reikėtų, kad ir mūsų architektai restauratoriai atsisakytų sovietinių įpročių, imtų pagaliau bendradarbiauti su visuomene,  atsižvelgtų į žmonių nuomonę, o ne „stumtų“ paslapčiom nuo visuomenės savo projektėlius.

Ne Lietuvos piliečiai turi tenkinti apsimelavusių „modernistų“ klano ambicijas, o anie privalo  tarnauti žmonėms, t. y. sąžiningai  restauruoti, rekonstruoti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija