2009 m. gegužės 15 d.
Nr. 38
(1730)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Lietuviško žodžio spaustuvė-muziejus

Benjaminas ŽULYS

Spaustuvės ab įkūrėjas ir vadovas
Vytautas Andziulis pasakoja
apie muziejaus eksponatus
Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

Koncertuoja ansamblis „Branduva“.
Kairėje – Kauno poligrafijos
veteranas Ričardas Markovas

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena buvo pagerbta ir Kauno rajono Domeikavos seniūnijos Salių kaime, sovietmečiu visą dešimtmetį veikusioje pogrindinėje, dabar jau oficialiai veikiančioje spaustuvėje-muziejuje ab. Dabar ši spaustuvė priklauso Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui. Spaustuvės įkūrėjas ir šeimininkas – buvęs ilgametis Kauno poligrafininkas, „Raidės“ spaustuvės padalinio vadovas Vytautas Andziulis. Sovietinės okupacijos metais Lietuvos laisvę, patriotizmą, tikėjimą, dorą ugdantis laisvas žodis buvo uždraustas, jo skelbėjai persekiojami, baudžiami. Bet ir tokiomis sąlygomis atsirado patriotų, tautos šviesuolių, kurie nepabūgo pavojų ir pogrindžio sąlygomis skelbė laisvą mintį, ją platino visuomenėje. Vienas tokių patriotų buvo V. Andziulis.

Apie 1980 metus Vytautas Andziulis su savo ištikima gyvenimo bendrakeleive Birute šalia namų įrengė pogrindinę spaustuvę. Jie abu slapčia iškasė patalpas būsimai spaustuvei. Nežinia kiek šimtų kibirų buvo išnešta iš požemio. Paskui dar reikėjo sutvirtinti lubas ir sienas, kad jos neįgriūtų. Įėjimą į spaustuvę, kurios plotas iš pradžių buvo 12, vėliau 22 kv. metrų, apdairiai įrengė greta stovinčio šiltnamio, po slankiojančiu vandens baseinu. 1981 metais, kai buvo spausdinamas pirmas leidinys – vyskupo Kazimiero Paltaroko „Tikybos pirmamokslis“ (5000 egz. tiražu), spaustuvė turėjo vieną tiglinę ranka leidžiamą spaudos mašiną, apie 200 kg kelių rūšių rankomis renkamo šrifto, rinktuvą ir formą voleliams lieti. Po kurio laiko buvo įsigyta kita tiglinė spausdinimo mašina, popieriaus pjovimo įranga, presas. V. Andziuliui padėjo ištikimi, nepabūgę rizikos lietuviai patriotai – šviesaus atminimo Juozas Bacevičius ir kiti.

1981–1990 metais spaustuvė išleido 9 knygas, 14 brošiūrų, 16 smulkesnių spaudinių. O „Tikybos pirmamokslį“ išleido net 11 kartų (bendru 32 000 egz. tiražu), maldynėlį „Garbė Tau, Viešpatie“ – 32 kartus (55 000 egz. tiražu). Dar prieš Atgimimą buvo išleistos sovietinei santvarkai „ypač pavojingų“ kilnios širdies poeto, politkalinio Juozo Gražulio eilėraščių rinkinys „Prarastos dienos“. Be to, ab jau Atgimimo metais pirmą kartą išspausdino Juozo Urbšio knygą „Lietuva ir Tarybų Sąjunga lemtingais Lietuvai 1934–1940 m.“, Adolfo Damušio „Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai 1939 m.“.

V. Andziulis turi ką parodyti į jo gražiai įrengtą sodybą ateinantiems svečiams! Šioje spaustuvėje jau nepriklausomybės metais buvo išleisti kunigo Antano Šmulkščio-Paparonio „Rinktiniai raštai“ (juose įdėtas ir autoriaus tautinis epas „Pasakų atošvaistės“). Spaustuvėje, be minėto poeto patrioto J. Gražulio, buvo atspausdintos Roberto Grigo (Rasūno) eilės, Kauno dramos teatro aktoriaus Kęstučio Genio patriotinių eilėraščių knygelė „Ugnies kryžius“ (poetas dėl jos turėjo aiškintis kagėbistams). Buvo išleistas partizanų laikraščio redaktorei Irenai Petkutei-Neringai skirtas lankstinukas – jauna poetė, apsupta rusų kariuomenės ir stribų, nusišovė… V. Andziulis parodo ir kai kuriuos naujus, tai dienai skirtos parodos atidarymui gautus eksponatus. Tai dovanota muziejui maldaknygė „Aukso altorius“, Mikalojaus Daukšos pamokslų atšviestas „Postilės“ vertimas.

Muziejaus šeimininkas gerai pamena sovietinius laikus, kai kiekvienas oficialiai atspausdintas žodis turėjo praeiti cenzūrą. Net ir oficialus kvietimas į kokį nors renginį, vizitinė kortelė negalėjo būti platinama be cenzoriaus antspaudo ir vizos, o ką jau kalbėti apie laikraščių bei knygų leidybą.

Spaustuvėje ab susirinkusiems svečiams Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas dr. Steponas Gečas priminė knygnešių gadynę, kai Lietuvos kaimo daraktoriai slapta nuo carinių žandarų mokė vaikus lietuviško žodžio ir rašto, slapta į Lietuvą gabeno lietuvių kalba išspausdintą literatūrą, ją slėpė šieno kūgiuose, tvartuose, medžių drevėse, platino kaimuose, miestuose, miesteliuose. Dėl lietuviško žodžio ne vienas patriotas buvo ištremtas į Sibirą, nužudytas, nes carinės Rusijos tikslas buvo Lietuvą nutautinti, paversti ją rusiška provincija. Bet lietuviškas žodis ir toliau gyvuoja. Šiandien kelia nerimą lietuviškos spaudos likimas. Dabar esą jau gėda, ypač – jaunesniajai kartai, nemokėti anglų kalbos, kalbėjo S. Gečas. Jau reikalaujama, kad lenkiškos pavardės Lietuvoje būtų rašomos lenkiškai, pavilnio ir kitų lenkiškų kraštų gatvių pavadinimai – taip pat lenkiškai. „O jeigu savo tautos kalba bei rašmenimis savo pavardes vardus užsigeis rašyti kinai, kurių Lietuvoje yra ne vienas tūkstantis?“ – ironizavo S. Gečas. Dar Adomas Mickevičius yra atkreipęs dėmesį, kad lietuvių kalba neturi vulgarių posakių, yra labai turtinga ir išraiškinga.

Buvęs K. Požėlos spaustuvės darbininkas, vėliau – cecho viršininkas, direktorius Ričardas Markovas poligrafijos srityje dirbo nuo 1951 metų. Jis gali daug papasakoti apie šiame kolektyve praleistus dešimtmečius, čia įvairiomis sąlygomis spausdintus leidinius. Daug pastangų reikalavo įrangos modernizavimas, gamybos plėtra, tačiau čia dirbo darbštūs, savo profesijai atsidavę žmonės. Jis paminėjo Emilijų Tamulį, Leonardą Koivą, Ričardą Venckų, Vaclavą Puidienę, Reginą Danilevičienę, kitus darbštuolius. Veteranas su nerimu kalbėjo, kad dėl finansinių sunkumų uždaroma Klaipėdos spaustuvė, kuri labai svarbi šiam kraštui. Tai pasakius, salėje pasigirdo replikos, kad gal vėl reikia steigti pogrindinę spaustuvę, šįkart – Klaipėdoje… R. Markovas prisiminė šviesaus atminimo dr. Vilių Užtupą, kuris visą savo gyvenimą paskyrė lietuviškos knygos spausdinimui ir platinimui, savo žinias perdavė Vilniaus universiteto studentams.

Spaustuvė ab visą egzistavimo laiką propagavo mūsų tautos papročius, tikėjimą, patriotizmą. Už šį patriotizmą V. Andziulis 1998 metais buvo apdovanotas III laipsnio Gedimino ordinu.

Renginio svečias, vienas iš lietuviškos kariuomenės atkūrėjų Kęstutis Jurgaitis spaustuvei-muziejui padovanojo rotatorių – dauginimo aparatą. Tokiais įrenginiais pokario partizanai spausdino patriotinius laikraščius. Kęstutis ilgą laiką šią nesudėtingą ir, mūsų laikų požiūriu, primityvią įrangą saugojo savo namuose, o dabar ji papildys muziejaus ekspoziciją.

Paskui minėjimo dalyviai apžiūrėjo spaustuvę-muziejų. V. Andziulis sako, kad tik Aukščiausiojo Apvaizda jį, jo šeimą ir namus apsaugojo nuo akylos saugumiečių akies. Spaustuvė 1999 metais įrašyta į LR Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų registrą. Minėjimo dalyviams koncertavo tautiškas ansamblis „Branduva“.

Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija