Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Taikos piligrimystės bruožai

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI susitikdamas su Šventosios Žemės stačiatikių ir musulmonų dvasininkais akcentavo ekumeninio ir tarpreliginio dialogo svarbą

Šventasis Tėvas susikaupė maldai Jeruzalės Šventojo Kapo bazilikoje

Šventojo Tėvo malda Jeruzalės Šventojo Kapo bazilikoje

Popiežių išlydi Izraelio prezidentas Šimonas Peresas

Krikščionių vienybės ir tarpreliginio dialogo siekis

Tarptautinėje žiniasklaidoje daugybės apžvalgų ir komentarų susilaukė neseniai pasibaigęs net aštuonias dienas trukęs popiežiaus Benedikto XVI vizitas Šventojoje Žemėje. Ypač svarbus yra ir paties Šventojo Tėvo piligrimystės vertinimas, kurį jis įvairiomis progomis išsakė žurnalistams, jį išlydėjusiems Izraelio politiniams vadovams ir maldininkams. Gegužės 15 dieną grįždamas iš Palestinos lėktuve surengtoje spaudos konferencijoje Popiežius pripažino, kad kelionė buvusi itin įspūdinga. Pirmiausia jis pabrėžė šventųjų vietų lankymą, pradedant nusileidimu žemiau jūros lygio prie Jordano upės, kur beveik prieš du tūkstančius metų Jėzus buvo pakrikštytas, maldingu vizitu Paskutinės vakarienės kambaryje, „kur Viešpats mums padovanojo Eucharistiją ir kur Sekminių dieną buvo duota Šventoji Dvasia“, taip pat apsilankymu Jeruzalės Šv. Kapo bazilikoje – Išganytojo mirties ir prisikėlimo vietoje.

Padėkojęs žiniasklaidos darbuotojams už veiklumą „informuojant pasaulį apie šią piligrimystę“ ir už dalijimąsi kelionės nepatogumais, Benediktas XVI savo analizėje išryškino, jo nuomone, tris svarbiausias gausių vizito programos įvykių išdavas. Visų pirma jis pastebėjo, kad regione gyvenantys trijų monoteistinių tikybų išpažinėjai – musulmonai, krikščionys ir judėjai – yra „ryžtingai pasirengę tarpreliginiam dialogui, bendravimui ir bendradarbiavimui“. Labai svarbu, jog kiekvienas gali matyti, kad tą apsisprendimą lemia ne politiniai motyvai ar gyvenimo aplinkybės, bet pats tikėjimas. „Nes juk tikėti į vieną Dievą, kuris mus visus sukūrė, tikėti Dievą, kuris sukūrė visą žmonių šeimą, kuris pats yra Meilė, reiškia tikėti, kad meilė yra svarbiausia veikianti jėga, o tai savo ruožtu reiškia, jog bendravimas, dialogas ir bendradarbiavimas yra iš paties tikėjimo kylantis reikalavimas“, – sakė Šventasis Tėvas.

Jis taip pat teigė pajutęs, kad Šventojoje Žemėje nusistovėjusi „padrąsinanti ekumeninė aplinka“. Popiežiui Jeruzalėje teko susitikti su vietos stačiatikių ir armėnų patriarchais, kalbėtis su anglikonų ir liuteronų atstovais ir kiekvienu atveju buvo pripažintas poreikis siekti visų krikščionių susitaikymo ir vienybės. Tokį ekumeninį bendradarbiavimą  skatina Šventosios Žemės, kurioje gimė vienas tikėjimas, atmosfera. Kalbėdamas apie trečią svarbų jo vizito bruožą – taikos tarp regione gyvenančių tautų – skatinimą, Benediktas XVI pripažino, kad šioje srityje iškyla didžiausios kliūtys. Prieštaravimai, konfliktai, susikertantys interesai ir netgi smurto apraiškos ir jų dramatiškos pasekmės santykiuose tarp Šventoje Žemėje gyvenančių žydų ir arabų tautų yra akivaizdūs.

„Ne iš karto galima pastebėti bendrą taikos ir broliškumo troškimą, bet apie tai taip pat privalu kalbėti, drąsinti kiekviename šį troškimą, kad būtų rasti nelengvi sprendimai tokiose aplinkybėse“, – pabrėžė Popiežius. Jis žurnalistams priminė savosios „taikos piligrimystės“ intenciją, kuri yra svarbi kiekvienai regiono religijai. „Tai yra įvaizdis pačios mūsų egzistencijos, kuri yra kelionė į priekį link Dievo, kelionė į visos žmonijos bendrystę.“ Baigdamas spaudos konferenciją Šventasis Tėvas linkėjo, kad šiuo vienybės keliu pasukę Šventosios Žemės gyventojai taps taikos šaukliais visam pasauliui.

Šventosios Žemės istorijoje atsispindi išganymo istorija

Apie politinės taikos stiprinimo intencijas popiežius Benediktas XVI kalbėjo ir tą pačią (gegužės 15) dieną vykusiose iškilmingose palydose Tel Avivo oro uoste. Susirinkusiems, tarp kurių buvo Izraelio prezidentas Šimonas Peresas ir premjeras Benjaminas Netanjahu, jis priminė, kad atvyko į Šventąją Žemę kaip izraeliečių ir palestiniečių draugas. Būdamas abiejų tautų nuoširdžiu draugu, Šventasis Tėvas negali neliūdėti matydamas tvyrančią įtampą. „Nė vienas draugas negali neraudoti matydamas kiek daug abiejų jūsų tautų žmonės iškentėjo ir prarado gyvybių per pastaruosius šešis dešimtmečius, – sakė Popiežius. – Gana kraujo liejimo! Gana susirėmimų! Gana terorizmo! Gana karo! Nutraukime užburtą smurto ratą. Tegul vyrauja taika, tegul viešpatauja teisingumas ir susitaikinimas, tegul būna išgydytos visos žaizdos.“

Jis priminė Šventojo Sosto, kaip ir daugumos tarptautinės bendruomenės nusistatymą, kad Šventojoje Žemėje turi egzistuoti dvi – žydų ir arabų – taikiai sugyvenančios valstybės. Benediktas XVI pabrėžė, kad turi teisę egzistuoti visuotinai pripažinta Izraelio valstybė, nors kai kurios ekstremistinės jėgos bando skleisti jos „laikinumo“ idėją. Taip pat ir Palestinos arabai turi teisę į savo tėvynės suverenumą, teisę oriai ir laisvai gyventi. Čia Popiežius aiškiai pasakė, kad Šventojoje Žemėje neturi būti gelžbetoninės sienos, skiriančios Izraelį ir palestiniečių teritorijas. Ši siena sudaro daugybę kliūčių žmonių, ypač palestiniečių, judėjimui, nors Izraelio valdžia teigė, kad jos pastatymas sumažino terorizmą. Tačiau saugumą užtikrinti turi ne tautas skirianti siena, bet „abipusė pagarba ir pasitikėjimas, visų agresijos ir smurto formų atmetimas“, – aiškino Benediktas XVI.

Atsisveikinimo ceremonijoje jis priminė, kad savo vizitu norėjo sutvirtinti krikščionių ir žydų ryšius. „Mus maitina tos pačios dvasinės šaknys. Mes susitinkame kaip broliai ir jeigu broliai kartais išgyvena įtampą tarpusavio santykiuose, dabar jie yra tvirtai apsisprendę tiesti bičiulystės tiltus.“ Tam pasitarnavo ir Popiežiaus apsilankymas Jeruzalės „Yad Vashem“ holokausto aukų memoriale. „Negalime nei užmiršti, nei paneigti to baisaus istorijos laikotarpio, priešingai – jo atminimas turi stiprinti mūsų pasiryžimą bendrauti kaip to paties alyvmedžio šakoms, maitinamoms iš tų pačių šaknų, ir būti suvienytiems broliškoje meilėje“, – kalbėjo Šventasis Tėvas atsisveikindamas su svetingai jį priėmusiais Izraelio žmonėmis.

Jau sugrįžęs į Romą ir susitikęs su maldininkais gegužės 17 dieną Šv. Petro aikštėje sekmadienio vidudienio „Regina Caeli“ maldai popiežius Benediktas XVI dar kartą prisiminė savo istorinę piligrimystę. Užakcentavęs, kad jo apsilankymas šventosiose vietose taip pat buvo pastoracinis vizitas pas vietos tikinčiuosius, tarnystės krikščionių vienybei, tarpreliginiam dialogui ir taikai išraiška, Šventasis Tėvas dėkojo visiems, prisidėjusiems prie sėkmingo kelionės įgyvendinimo. Stengdamasis teologiškai paaiškinti Šventosios Žemės, kaip „Dievo meilės savo tautai ir visai žmonijai simbolio“, prieštaringumą ankstesnei ir dabartinei regiono istorijai, kuri tapo „pasidalijimų ir nesibaigiančių konfliktų tarp brolių simboliu“, Popiežius pabrėžė, jog tai patvirtina „Dievo kelionės su visa žmonija sudėtingumą“. Šioje kelionėje yra visko – netgi kryžiaus kančia ir nuodėmė, bet kartu dieviškosios meilės gausa. „Tai kelionė per kentėjimų slėnį į Dievo Karalystę, kuri yra ne iš šio pasaulio, bet gyvuoja pasaulyje ir turi apimti visus savąja teisingumo ir meilės galia“, – sakė Benediktas XVI. Išganymo istorija prasideda su vieno žmogaus – Abraomo, ir vienos tautos – Izraelio, išrinkimu, tačiau jos tikslas yra visuotinas – visų tautų išgelbėjimas. Taigi, išganymo istorija visada yra paženklinta dalies ir visuotinumo persikirtimu.

© 2009 „XXI amžius“