2009 m. gegužės 27 d.
Nr. 41
(1733)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Senųjų knygų aukcionas

Petras Dumbliauskas

Kovo 14 dieną Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko labdaringas senųjų knygų aukcionas „Auctio bonitatis librorum antiquorum“. Senovinių knygų aukcionai Lietuvoje nevyko net 19 metų, todėl šį aukcioną galima laikyti neeiliniu įvykiu bibliofilijos istorijoje.

Lietuvos nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų administracija taip pat susidomėjo šiuo aukcionu. Kaip žinoma, jau Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis XV a. pabaigoje Vilniaus rezidencijoje pradėjo kaupti biblioteką, kurią XVI amžiuje gerokai išplėtė ir visoje Europoje išgarsino Žygimantas Augustas (iš šios didžiulės bibliotekos dabar Lietuvoje likę tik trupiniai). XVII a. pirmoje pusėje knygas toliau rinko Vazų dinastijos valdovai. Atkuriamuose valdovų rūmuose numatyta įrengti atskirą salę, primenančią XVI– XVII amžiaus rūmų biblioteką, kur būtų eksponuojami senieji leidiniai, žemėlapiai, įvairios retenybės. Valdovų rūmų eksponatų rinkinyje 2003–2008 metais jau sukaupta 12 knygų, 52 žemėlapių ir grafikos darbų lituanistinė kolekcija. Dalis šios kolekcijos vertybių yra įsigyta, o dalis padovanota dr. Tomaszo Niewodniczanskio (Vokietija), Lilės ir Valentino Ramonių (JAV) bei Vidmanto Staniulio (Kaunas). Valdovų rūmų administracija aukciono proga išleido lankstinuką, kuriame kvietė prisidėti prie bibliotekos rinkinio tolesnio formavimo, ekspozicijų praturtinimo ir padovanoti aukcione siūlomas įsigyti knygas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams. Lankstinuke buvo nurodyta 17 knygų, kurias prašoma padovanoti, tarp jų ir Petro Dusburgo „Chronicon Prussiae“, išleistą 1679 metais (pradinė kaina 18 000 litų), bei Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium lingvarum“, išleistą 1713 metais (pradinė kaina 4500 litų). Prašė muziejus ir pačios brangiausios aukciono knygos – Erazmo Deziderijaus Roterdamiečio „Libellus“, išleistos 1529 metais. Deja, tokio geradario, kuris paklotų už šį retą leidinį 30 000 litų ir čia pat jos atsikratytų, taip ir neatsirado. Ši knyga dar liko neparduota.

Tačiau grįžkime į pačią Lietuvos aukcionų praeitį. 1987 metai buvo pats Lietuvos bibliofilijos apogėjus. Pirmąjį antikvarinių ir bukinistinių knygų aukcioną TSRS suorganizavo Maskvos bibliofilai. Jais netrukus pasekė Odesos ir Charkovo prekybininkai, paskui ir Vilniaus. Vilniaus aukciono organizatoriai tada buvo Knygų prekybos valdybos Vilniaus zonos jungtinio knygyno vadovai. Jų vedėjais buvo Algimantas Čekuolis, Vytautas Petkevičius ir Tomas Vaisieta. Erdvi VRM salė vos talpino visus norinčius dalyvauti, nors joje buvo 600 vietų. Pirkėjų dėmesiui buvo pateiktos 127 knygos, išleistos iki 1940 metų. Brangiausiu aukciono pirkiniu tapo G. Neselmano 1853 metais Berlyne išleistas lietuviškų dainų rinkinys, parduotas už 650 rublių. Palyginimui – Maskvos aukcione F. Brokhauzo ir I. Efrono enciklopedinio žodyno kaina pasiekė 3500 rublių, o Kijeve N. Kankovo albumo „Bizantijos emalės istorija ir paminklai“ – 3250 rublių. Taigi Vilniaus aukcionas kainomis gerokai atsiliko nuo Maskvos ir Kijevo. Pradinė visų leidinių kaina – 11000 rublių, gauta – 17270 rublių. Liko neparduotos 6 knygos. Atkakliausios derybos – 30 pasiūlymų – vyko dėl „Lietuviškų ir lenkiškų monetų katalogo“, kuriuo savo kolekciją papildė bibliofilas Artūras Barysas, deja, prieš kelerius metus miręs. Daugiausia kartų (beveik 7) pabrango garsaus fotografo J. Bulhako Vilniaus fotografijų albumas, išleistas 1937 metais. Aukciono komisija knygą buvo įvertinusi 40 rublių, o pirkėjas sumokėjo 275.

Antrasis knygų aukcionas įvyko Kaune, VVU Kauno fakulteto auloje. Jis organizuotas miesto antikvarinio knygyno vedėjos D. Vartavičienės. Vienas aktyviausių pirkėjų – A. Barysas nusipirko 7 knygas. Brangiausią aukciono leidinį – laikraščio „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ komplektą nupirko universiteto Mokslo muziejus už 2500 rublių.

Išskirtiniausiu aukcionu buvo trečiasis, vykęs taip pat Kaune, 1988 metais, Statybos tresto kultūros namų salėje. Organizacinio komiteto pirmininku buvo Vidmantas Staniulis, kuris, beje, organizavo ir paskutinįjį aukcioną. Reikia paminėti, kad tuo metu Kaune bibliofilai jau neišsiteko miesto kolekcininkų klube ir 1986 metais buvo sukurtas net atskiras knygų mėgėjų klubas „Spindulys“, vienijęs apie 100 žmonių. Šis aukcionas išskirtinis dėl kelių dalykų. Visų pirma dėl puikaus katalogo, su kuriuo gali lygintis tik naujausio, 2009 metų, aukciono katalogas. Šis katalogas buvo labai palankiai įvertintas knygos mylėtojų ir iš karto tapo retenybe. Leidinys buvo išspausdintas 500 egzempliorių: iš jų I–XIII – vardiniai ir 1–25 – numeruoti. Kataloge buvo publikuota ir keletas straipsnių apie bibliofiliją. (Man šį katalogą pavyko įsigyti tik 2001 metais, taigi tik po keliolikos metų. Nors ir turiu savo kolekcijoje beveik visų knygų aukcionų katalogus – šitą branginu labiausiai.) Antrasis dalykas, dėl ko verta išskirti šį aukcioną – tai, kad jo metu veikė septynių bibliofilų paroda, kurioje buvo eksponuojami labai reti leidiniai. Penkiolika procentų galutinės leidinių pardavimo sumos buvo pervesta į Lietuvos kultūros fondo sąskaitą.

Kas buvo toliau? Toliau vyko nauji aukcionai, net ir mažesniuose miestuose – Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Tokia geografijos plėtra tarsi rodė, kad viskas gerai ir bibliofilijos sąjūdis dar labiau plėsis. Tačiau laikas parodė ką kita – Lietuvos bibliofilijai greitai buvo lemta patirti didžiulį nuosmukį. Paskutinis aukcionas įvyko 1990 metais. Paskutinė vinis į bibliofilijos karstą buvo 1993 metai – lito įvedimas. Paskui susidomėjimas spaudos kolekcionavimu smarkiai sumažėjo. Kai kurių sričių, pavyzdžiui, periodinės spaudos kolekcininkai buvo beveik visiškai išnykę. Dabar apie buvusį bibliofilijos aukso amžių legendas galėtų papasakoti tik išlikę mohikanai – senosios kartos bibliofilai. Aišku, ne visi tokiais pasakojimais tikėtų ar suprastų: ir kaip sunkiai tais laikais uždraustoji knyga buvo gaunama, kaip saugoma ir kiek kainavo šis pomėgis. Beje, kitos kolekcionavimo šakos irgi nukentėjo, bet nė viena taip smarkiai. Krizės ir pinigų nuvertėjimo atmosferoje visada atsiras vienas kitas, investuojantis į aukso ar sidabro monetas. Net ir filatelija susidomėjimas neišnyko.

Paskui aukcionų Lietuvoje nebuvo 19 metų. Vienas po kito bankrutavo abu antikvariniai knygynai: pirmiausia Kauno, o paskui ir Vilniaus.

Todėl šiais metais bibliofilų laukė malonus siurprizas – aukcioną organizavo Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas kartu su Vidmanto Staniulio knygynu (vieninteliu antikvariniu knygynu Lietuvoje). Pagrindinis skirtumas tarp naujojo aukciono ir senųjų yra pateiktų aukcionui knygų asortimentas. Apie tokias knygas senųjų aukcionų pirkėjai dar negalėjo svajoti. Pirmuose aukcionuose praktiškai nebuvo senosios raštijos, išskyrus vieną kitą XVIII amžiaus knygą. Akivaizdu, kad naujasis aukcionas buvo orientuotas būtent į senąją raštiją, nes jame pristatyta puiki senųjų XVI–XVIII amžių leidinių kolekcija. Visi kiti leidiniai tebuvo fonas šioms puošmenoms. Tačiau pirkėjai daugiausia pirko antro plano leidinius.

300 egzempliorių tiražu buvo išleistas puikus katalogas, kuriame tilpo ne tik 182 aukcionui pateiktų leidinių aprašai, bet ir spalvotos titulinių puslapių ir įrišimų iliustracijos. Kiekvienas katalogo egzempliorius numeruotas – maniškis turi 277 numerį. Jau vien dėl šio katalogo bibliofilams buvo verta dalyvauti šiame aukcione.

Bibliofilas Saulius paminėjo gerą organizaciją. Jo nuomone, aukcione dalyvavo daug pirkėjų, tačiau aktyviai perkančių buvo nedaug ir tie aktyvieji nepirko brangiųjų leidinių. Tik vienas aktyvesnis pirkėjas nusipirko knygą už 4000 litų. O brangiausia parduota aukciono knyga buvo už 12000 – ją pirkėjas įsigijo elektroniniu paštu. Tai Antonio Possevino „Moscovia“, išleista 1587. Beje, šią knygą nusipirkti ir padovanoti Valdovų rūmams irgi prašė muziejus.

Sauliaus teigimu, žmonės buvo nusivylę aukciono taisyklėmis, kurios absoliučią pirmenybę atidavė valstybinių įstaigų atstovams – o tai reiškia, kad norimo leidinio realiai ir nenusipirksi, jei tik jo panorės kuri nors biblioteka ar muziejus. Beje, muziejai brangiųjų knygų ir nepirko.

Pats Saulius įsigijo dvi knygas: lenkišką kelionių po Lietuvą knygą, išleistą 1884 metais, už 140 litų ir Šerno knygą už 200 litų. Iš viso aukcione parduota knygų už 50 tūkstančių litų.

Kai kurie senieji bibliofilai nedalyvavo aukcione, nes kiekvienas aukcionas susijęs su nemažomis išlaidomis – jei jau dalyvauji tokiame renginyje, tai bent keletą leidinių save gerbiančiam bibliofilui būtina įsigyti.

Kaip vertinti šį aukcioną? Atsižvelgiant į tai kad, jis buvo orientuotas į senąją raštiją, galėtume teigti, kad nepavyko. Žinoma, kitaip ir negalėjo būti, nes bibliofilijos nuosmukis Lietuvoje, prasidėjęs 1993 metais, sustabdė šios srities tolesnį vystimąsi, jau nekalbant apie perspektyvas. Todėl aukcioną reikėtų vertinti kaip eksperimentą, parodžiusį, kad šių dienų Lietuvos bibliofilas tikrai nėra pasiekęs aukciono asortimento lygio. Vargu, ar aukcioną galime laikyti lietuviškos bibliofilijos atgimimu, žinant, kas buvo aukciono organizatorius. Kadangi Vidmantas Staniulis visada turėdavo savitų ir novatoriškų idėjų, neabejoju, kad tokių jis puoselėja dar ne vieną. Todėl galima teigti, kad be jo iniciatyvos aukciono nebūtų buvę. Liaudiškai tariant, aukcionas neatsirado iš apačių, iš liaudies masių poreikio. Šiaip ar taip, aukcioną vertinčiau teigiamai. Svarbu jau vien pats bibliofilijos populiarinimo faktas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija