2009 m. gegužės 29 d.
Nr. 42
(1734)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Valdžios ir visuomenės tikslai bei iliuzijos

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Artėjant birželio 7 dienos Europarlamento rinkimams beveik neabejojama, kad daugumą iš dvylikos Lietuvai skirtų Europarlamento mandatų pasidalins trijų partijų – Tėvynes sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Lietuvos socialdemokratų ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijų atstovai. Tikėtina, kad jie iškovos 8–9 europarlamentarų vietas. Realiausia, kad likusias kelias vietas užims Liberalų sąjūdžio, Liberalų ir centro sąjungos bei Darbo partijos atstovai.

Lietuvai kyla ir išorinės, ir vidinės grėsmės. Vidinės grėsmės kur kas galingesnės. Šią situaciją svarsto profesorius Vytautas Landsbergis. Jo teigimu, mūsų netvirtai demokratijai yra iškilęs tikrų grėsmių pavojus: „Turiu savo matymą ir kalbu apie tai, kas grėsminga Lietuvos evoliucijai. Arba ji atsigaus ir eis tikrosios demokratijos keliu, arba demokratija bus palaidota. Kalbame apie biurokratijos saulėlydį. Tai lėtas reiškinys, o nomenklatūra jau pasirengė kovai, eina į revanšą ir galimą galutinį demokratijos saulėlydį. Matau, kad yra suformuotas trikampis aljansas prieš parlamentinę demokratiją. Jo sudedamosios dalys pakankamai aiškios. Kompartijos ir komjaunimo elito, išėjusio į verslą ir valdžią, nomenklatūra. Kagėbinė nomenklatūra, kuri šešėlyje laukia revanšo ir atsikovoja pozicijas. Ir trečioji – tai sovietinė teisėjų nomenklatūra. Šis trikampis veikia vis darniau. Sovietinė teisėjų nomenklatūra kilo jau seniau ir stiprėjo kaip uždara autoritarinė partija, pati save formuojanti. Trikampė nomenklatūra ima tempti Lietuvą atgal ir galbūt visiškai. Jau matėme, kas vyko, kai Valstybės saugumo departamentas veikė kaip politinė jėga. Ateidavo į Seimą anos politinės jėgos vadovas ir grasindavo Seimo nariams. Skleidė iš piršto laužtas klastotes, o kartu skandino ir klastojo Juro Abromavičiaus ir Vytauto Pociūno nužudymo paslaptis. Taigi teisėjų partija ir teismų sistema, valstybėje besireiškianti kaip poetinė jėga – Lietuvos demokratijos pabaiga. Noriu, kad visa tai matytume ir nekištume galvų į smėlį. Yra sumąstyta priversti Seimą atsisakyti savo nepriklausomybės – o tai labai pavojinga Lietuvai – ir veikti pagal teisėjų partijos valią. Po Kovo 11-osios vienas iš pagrindinių Kremliaus tikslų buvo dezintegruoti Lietuvos valdžią. Dabar turime didžiulę dezintegraciją. Įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia stoja viena prieš kitą. Artėja išmėginimų metas.“

Gegužės pradžioje minėjome Lietuvos priėmimo į Europos Sąjungą penktąsias metines. Jau įvertinome narystės šioje bendrijoje pranašumus. Tiesa, vis dar esame tarp šios 27 valstybes vienijančios organizacijos autsaiderių. Lietuva yra tarp kelių labiausiai korumpuotų Europos Sąjungos valstybių, tarp kelių ES šalių, kuriose mažiausios gyventojų pajamos ir galiausiai – tarp kelių valstybių, kuriose yra didžiausia turtinė nelygybė. Tarp Europos Sąjungos valstybių mažiausiai korumpuotos valstybės – Švedija, Suomija, Norvegija, Danija (visos keturios – Skandinavijos regiono valstybės) ir Belgija. Lietuva kartu su Latvija ir Bulgarija patenka į labiausiai korumpuotų ES šalių trejetuką. Mažiausia turtine nelygybe tarp ES šalių vėlgi pasižymi Švedija ir kitos Skandinavijos šalys, Belgija, Austrija. Lietuva kartu su Latvija ir Portugalija patenka į ES valstybių, kuriose didžiausia turtinė nelygybė, trejetuką. Europos Sąjungos šalyse vykstantys procesai nėra vienareikšmiai. Italijos pavyzdys ryškiai parodo, kad ir demokratinė valstybė gali žengti stagnacijos keliu link oligarchijos įsigalėjimo. Premjero S. Berluskonio ir kelių jo bičiulių įsigalėjimas Italijos valdžios olimpe gerokai pakenkė šios šalies demokratijai. Berluskonio rankose sukoncentruota politinė valdžia, ekonominė galia ir net žiniasklaidos kontrolė (jis valdo keturis televizijos kanalus, keturias radijo stotis ir daugybę laikraščių).

Kitais metais Lietuva minės nepriklausomos valstybės atkūrimo dvidešimtmetį. Jau metas įvertinti, kokią valstybę sukūrėme, kaip tvarkomės. Šiuos esminius klausimus prieš keletą dienų svarstė kelių pilietinių judėjimų lyderiai – Jungtinio demokratinio judėjimo vadovas Kęstutis Čilinskas, Piliečių santalkos pirmininko pavaduotojas, Pilietinės visuomenės instituto vadovas Darius Kuolys, Lietuvos Sąjūdžio pirmininko pavaduotojas Justas Dvarionas ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininko pavaduotojas filosofas profesorius Bronius Genzelis. K. Čilinskas sakė: „Pasiekti pagarbą žmogaus teisėms, demokratijai, sulaukti atskaitingos valdžios galima tik tada, kai visuomenė to išsireikalauja. Valdžia neleidžia savęs visuomenei kontroliuoti, kol nesusiduria su žmonių spaudimu. O jei visuomenė jos nekontroliuoja, tai valdžia pati ima žmones kontroliuoti. Ir dar pinigus atima, jei šie nesidomi jos kišene. Kai valdžia pristinga lėšų, ji lenda į žmonių kišenes, uždeda papildomus mokesčius, apkarpo išlaidas. Neseniai interviu užsienio žiniasklaidai D. Grybauskaitė teigė, jos svarbiausia – panaikinti oligarchiją ir energetikos monopolijas, tokias kaip „Leo LT“. Nelengva įdiegti demokratinės valstybės standartus, nes oligarchija nekontroliuojama, nėra renkama, bet viską valdo dideliais pinigais ir į svarbius postus pasodina savo žmones. Visų pirma turėtų būti kovojama su oligarchija ir monopolijomis, nes korupcija yra sudėtinė oligarchinės valstybės gyvenimo dalis. Nelaisvę jaučia net valdžios ir teisėsaugos atstovai. Baimės ir nesaugumo jausmas yra didelis, o iš čia kyla solidarumo, bendrų veiksmų poreikis. Reikia vėl siekti laisvės Lietuvoje, burtis ir vienytis kartu“. D. Kuolys teigia: „Sąjūdžio laikais būta ir valdžios atvirumo bei dialogo su visuomene. Pilietinis sektorius nėra labai stiprus, todėl ir turime oligarchinę santvarką, kuri kūrėsi pilietinės visuomenės sąskaita. Lig šiol mūsų valdžia nebuvo suinteresuota laisvais žmonėmis ir jų nevertino. Nors visuomenei jie reikalingi. Prancūzijos prezidentas N. Sarkozi apie savo nuolatinį kritiką filosofą A. Gliuksmaną pasakė: „Kokia laimė turėti draugą, kuris yra laisvas“. Ir tokiam žmogui prezidento rūmų durys visada atviros. Šitokio požiūrio labai pasigendu iš Lietuvos politinio elito. Jei D. Grybauskaitė bus pasirengusi išmontuoti oligarchinę sistemą, visuomenės paramos jai tikrai prireiks. Reikės padorių politikų paramos. Reikės sąžiningų teisėsaugininkų pramos. Tokių yra, tik jie užspausti. Tai būtų platesnis valstybės atsinaujinimo frontas“. B. Genzelis sakė: „Visuomeninės organizacijos ir visuomenė gali spausti Seimą ir Vyriausybę, kad būtų priimti antikorupciniai įstatymai. Įžūlų oligarchų elgesį gali sustabdyti visuomenės nepakantumas ir teisėsauga. Reikia siekti, kad įstatymų laikytųsi visi. Daug kas priklausys ir nuo prezidentės“.

Tiek valdžia, tiek visuomenė siekia tam tikrų tikslų. Žinoma, Lietuvoje valdžia yra susiskaidžiusi, suskaidyta ir Lietuvos visuomenė. Tokioje situacijoje paranku skleisti įvarius mitus ir pramanus. Dar vis bandoma kalbėti apie tai, kad Lietuvos prezidentas neturi didelių galių ir naujajai prezidentei D. Grybauskaitei nepavyks kažką iš esmės pakeisti. Kiekvienos valdžios veiksmuose užkoduotas troškimas turėti kuo daugiau galių. Kartais valdžios žmones užvaldo visagalybės iliuzija. Tai pavojinga iliuzija, puikiai prisimename, kaip žlugo iš pažiūros atrodę tvirti, monolitiniai Miloševičius ir Ševardnadzės režimai Serbijoje ir Gruzijoje. Visuomenės tikslas – turėti gerai dirbančią vyriausybę ir stiprią, teisinę valstybę. Žinoma, skirtingose valstybėse skirtingos ir visuomenės. Mūsų krašte visuomenė dar pakankamai suskaidyta, dažnai jai trūksta vienybės. Ir mūsų visuomenei būdingos įvairios iliuzijos. Viena iš jų – „geros“ valdžios iliuzija. Valdžia staiga tampa „gera“, visais rūpinasi, visus užjaučia. Tačiau žvelgiant į tai, kokį kelią link stabilių valstybių ir jas valdančių pakankamai skaidrių vyriausybių sukūrimo nuėjo Vakarų visuomenės, regime, kad tai buvo pasiekta tikrai ne iš karto, o palaipsniui. Net žvelgiant į dabartinę krizę svarbu suvokti jos eigą. Krizės padariniai juntami visame pasaulyje, tačiau gana skirtingai. Jei žvelgsime vien į krizės pasekmes, padarysime didelę klaidą – svarbu suvokti krizės priežastis, kodėl Lietuvoje krizė tokia aštri. Tik išsiaiškinus krizės priežastis galima tinkamai jos pasekmes atitaisyti. Ko gero, pagrindinės tokios aštrios krizės priežastys – išsikerojusi korupcija ir aplaidumas. 2005–2008 metais, kai buvo galima kaupti valstybės biudžeto rezervą, pinigai buvo švaistomi į kairę ir dešinę, statomos prabangios arenos, daromi brangiai kainuojantys valdžios pastatų remontai. Vien šitoje srityje išvaistyta keli šimtai milijonų litų. O kur dar įvairios aferos, per kurias prarasta šimtai milijonų litų. Grupuotės organizuodavo įvairius tamsius sandėrius ir taip pasisavindavo didžiules sumas. Ryškus to pavyzdys – „Alitos“ ir „Alytaus tekstilės“ aferos. Ir kultūros srityje įsigalėjo lėšų švaistymo ir grobstymo praktika. Štai Nacionalinio operos ir baleto tetaro vadovo G. Kėvišo veikla jau daugelį metų pasižymi neskaidrumu. 2006 metais iš valstybės biudžeto buvo paskirta 30 milijonų litų šio teatro scenos remontui. Suma scenos remontui tikrai fantastinė. Dabar vyksta teisėsaugos tyrimas, bandoma nustatyti, kaip tie milijonai buvo panaudoti. Oligarchija Lietuvoje susiformavo susijungus kelioms jėgoms – komunistinei ir kagėbistinei nomenklatūrai, korumpuotų teisėjų ir pareigūnų klanams bei kriminalinio pasaulio elitui. Jų susijungimas buvo užkoduotas, nes tik susivieniję jie galėjo užvaldyti Lietuvą.

Dabar prieš mus du keliai – pasiduoti ir likti šių jėgų valdomiems oligarchinėje valstybėje ar susivienijus ardyti oligarchinę santvarką ir atkurti demokratinę valstybę. Artimiausi keleri metai Lietuvai bus lemtingi.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija